Vaikai visų pirma turėtų išmokti tai, ką moka jų bendraamžiai regiono valstybėse

 Žvelgiant į kitų šalių patirtį ir ten kilusias diskusijas po PISA studijos rezultatų paskelbimo, natūralu, kad šis tarptautinis reitingas anksčiau ar vėliau taps Lietuos vidaus politikos klausimu. Mažai tikėtina, kad nors viena politinė jėga prieštaraus tam, kad tarptautiniuose reitinguose Lietuvos moksleivių pasiekimai būtų vertinami aukščiau nei bendraamžių užsienyje. Lietuva yra šiuo metu žemiau OCDE vidurkio ir tendencijos yra blogėjančios. Todėl galvojant, kokį tikslą pasirinkti švietimo sistemoje, PISA reitingo iškėlimas į pirmą vietą būtų logiškas. Tai prisidėtų prie to, kad tikslas būtų aiškus visiems, pradedant politiką formuojančias institucijas ir baigiant konkrečias mokyklas, jų vadovus ir mokytojus bei tėvus. Žinoma, pats savaime PISA reitingas nėra savitikslis, jis tik atspindi šalies švietimo sistemos pokyčius. Pagrindinis tikslas yra pasiekti, kad Lietuvos mokinių išsilavinimas būtų palyginamas arba lenktų regiono valstybių suteikiamą išsilavinimą ir pasirengimą konkuruoti globaliame pasaulyje. Būtina, kad kuo mažiau mokinių atsidurtų žemiau standarto ir didėtų geriausių mokinių skaičius.

Aiškus tikslo įsivardinimas leistų koncentruoti išteklius jo siekimui, nebandant vienu metu daryti pačių įvairiausių darbų. Iki šiol švietimo sistemos misija buvo suvokiama kaip kiekvienam prieinamas kokybiškas švietimas ir mokslas kaip visaverčio, socialiai saugaus žmogaus gyvenimo ir konkurencingo, žiniomis grįsto ūkio ir kultūros prielaida. Palyginimui Naujoji Zelandija (kuri yra pirmajame PISA dešimtuke) misiją suvokia kaip pasaulyje pirmaujančios švietimo sistemos kūrimą, kuri suteikia visiems šalies piliečiams žinias, gebėjimus ir ugdo vertybes tam, kad jie taptų savo sėkmės kūrėjais. 

Kadangi PISA pagrindiniai testavimai vyksta kas 3 metai ( 2000, 2003, 2006, 2009, 2012), tai vargu, ar galima padaryti kokią nors ženklesnę įtaką 2012 m. testo rezultatams. Todėl tikslinga atskaitos tašku pasirinkti 2015 m. ir 2018 m. Turėtų būti aiškus sutarimas, kad 2015 m. teste Lietuva turi pasiekti OCDE vidurkį, o 2018 m. jį viršyti. Kadangi vertinami penkiolikmečių gebėjimai, tai kitais metais bus vertinami šiandieniniai keturiolikmečiais, vėliau – šiandieniai vienuolikmečiai ar dar vėliau – aštuonmečiai. 

Šio tikslo galima pasiekti, tik užtikrinus tinkamą išsilavinimo kokybę, kuri neatsiejama nuo mokytojų ir mokyklų vadovų veiklos kokybės ir nuolatinio patikimo rezultatų vertinimo.

Kartu turi būti išspręstas kokybiško mokslo prieinamumas vaikams, gyvenantiems nutolusiose vietovėse ir mažinama socialinė atskirtis.

Trečias, ne mažiau svarbus klausimas, yra inovacijų diegimas tiek mokymo procese, tiek ugdant mokinių gebėjimus naudotis naujomis technologijomis. Čia švietimo sistema turėtų atsisakyti  tradiciškai konservatyvaus požiūrio ir imtis lyderiavimo.

Tačiau bet kuriuo atveju reikalingas labai aiškus tikslas, nes tik taip galima įsivertinti atliekamų veiksmų rezultatyvumą.