Ar galima įvertinti švietimo sistemos efektyvumą?

Kadangi kitoms valstybėms tai daugiau ar mažiau pavyko, manau, kad tai gali būti padaryta ir Lietuvoje.

Pirmiausiai reikėtų išgryninti mokinių pasiekimų lygių požymius, numatomus Švietimo ir mokslo ministro tvirtinamose bendrosiose programose. Tai turėtų tapti aiškiais minimaliais mokinių pasiekimų per mokslo metus sąrašais. Minėtose programose įtvirtinta nuostata, kad „gebėjimų aprašas rodo, ką turi gebėti dauguma mokinių, baigiančių tam tikrą ugdymo koncentrą“. Tuo tarpu nacionaliniai standartai numatytų, ką kiekvienas vaikas Lietuvoje turi sugebėti atitinkamoje srityje.

Nacionaliniai standartai reikalingi tam, kad būtų galima susieti mokinių, mokytojų ir mokyklų pasiekimų stebėjimą ir užtikrinti objektyvią pagrindinių švietimo paslaugų kokybės kontrolę. Šiuo metu yra pakankamai daug viešai skelbiamos informacijos apie švietimo sistemą, tačiau nėra pateikiami jokie sistemos teikiamų paslaugų kokybės įvertinimai (išskyrus brandos egzaminų rezultatų apibendrinimą).

Siekiant švietimo kokybės proveržio pagrindinėse srityse, būtina koncentruotis į bazinių ir būtinų gebėjimų sritis, kurios visų pirma yra lyginamos su užsienio partneriais. Todėl pirmiausiai nacionaliniai standartai turėtų būti nustatyti skaitymo, rašymo ir matematikos srityse. Nustatant standartus turi būti atsižvelgti į suderinamumą su PISA testais tam, kad atitinkamais mokslo metais būtų pasiektas palyginamas su kitų šalių vaikais žinių lygis.

Pagrindinį vertinimą, ar mokinys atitinka nacionalinius standartus galėtų atlikti mokytojas. Mažiausiai du kartus per mokslo metus turėtų būti įvertintas kiekvieno mokinio atitikimas minimaliam standartui (nustatant ar jis yra žemiau, ar atitinka ar aukščiau). Taip pat turėtų būti apibendrinta situacija klasėje ir mokykloje, parodant mokinių pasiskirstymą ir pokytį su paskutiniu vertinimu. Tėvai turi būti supažindinti su minimaliais standartais, vaiko pasiekimais ir situacija mokykloje.

Tačiau svarbiausia būtų užtikrinti, kad atitikimas standartams reguliariai būtų tikrinamas nacionaliniu testu. Apie konkretų rezultatą būtų informuojami mokiniai, tėvai ir mokytojai. Testo rezultatai neturi turėti įtakos kasdieninių pasiekimų vertinimui ar perėjimui į kitą klasę. Tai reiškia, kad minėtas išorinis vertinimas būtų naudojamas visų pirma mokyklos ir mokytojo veiklos kokybei nustatyti, paliekant mokančiam mokytojui galutinį žodį dėl kiekvieno konkretaus mokinio pasiekimų vertinimo. Tai labai svarbu, nes testai galėtų būti atliekami iš anksto neišruošiant, nesulauktų tėvų priešpriešos ir nesukurtų nereikalingos įtampos mokinimas. Tokie testai naudojami Švedijoje ir Suomijoje, kurių švietimo sistemos yra vertinamos pakankamai gerai. Pradžioje išorinis vertinimas galėtų būti atliekamas po 4, 7, 10 mokslo metų, po to jį palaipsniui išplečiant.

Atsižvelgiant į vyraujančias tradicijas, išorinis testavimas yra neišvengiamas, nes kitu atveju stipriai padidėja tikimybė, kad bus manipuliuojama vertinimais. Gali susidaryti situacija, kai mokytojai sieks dirbtinai parodyti gerus rezultatus, o vadovybė manipuliacijas toleruos, nes tai kels mokyklų reitingus. Nepriklausomas vertinimas kas keli metai leis identifikuoti nesąžiningus vertintojus, jei tokių atsiras, ir kokybės nesugebančią užtikrinti mokyklų vadovybę.

Lietuvoje nuo 2002 m. buvo atliekami Nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai (tačiau buvo imama imtis ir pateikiami bendri vertinimai, iš kurių negalima susidaryti jokio vaizdo apie konkrečios mokyklos teikiamas paslaugas). Šie tyrimai buvo nutraukti 2008 m. Taip pat Lietuvoje atliekamas Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP - pasirinktinis) ir, žinoma, brandos egzaminai. Tačiau šie duomenys nėra tiesiogiai panaudojami kokybei prižiūrėti ir didinti.

Remiantis surinktais duomenimis būtų galima sudaryti mokytojų ir mokyklų kasmetinius reitingus, nurodant, kuriose sumažėjo mokinių, neatitinkančių minimalių standartų ir kuriose išaugo skaičius mokinių, viršijančių minimalius standartus. Šie duomenys leistų  sureitinguoti mokyklas ir jų vadovus ir identifikuoti silpniausias mokyklas, kuriose neatidėliotinai turėtų būti inicijuoti vadovybės ir mokytojų kolektyvo pokyčiai. Iš tikrųjų pertvarkomos turi būti ne tik ekonomiškai neišsilaikančios (mažos), bet ir neefektyvios mokyklos, nesugebančios užtikrinti minimalių standartų. Ta pati schema būtų taikoma ir privačioms mokykloms, tokiu būdu užtikrinant vienodus reikalavimus visame sektoriuje.

Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra (nors įstaiga yra labai maža – apie 25 darbuotojai) galėtų apibendrinti rezultatus, pateikdama atitinkamas išvadas. Konkreti ir individuali informacija būtų kaupiama atitinkamame mokytojų, mokyklų ir mokinių registre. 

 

Antrajame etape turėtų būti nustatyti minimalūs standartai mokslo žinių panaudojimo srityje (angl.  scientific literacy). Tai apimtų mokinių bendrąsias (biologijos, fizikos, chemijos ir kitas žinias), ir tų žinių panaudojimą keliant klausimus, įgyjant naujas žinias, moksliškai paaiškinant reiškinius ir padarant įrodymais grįstas išvadas.  Tokių standartų nustatymo tikslas – pasiekti, kad įgytos teorinės žinios būtų nukreiptos į praktinį pritaikymą. Taip pat kartu būtų tikslinga nustatyti ir užsienio kalbos mokėjimo minimalų standartą.

Tokia sistema leistų objektyviai palyginti mokyklas, atsisakant dabartinių buitinių spekuliatyvių skirstymų į „geras“ ir „blogas“ mokyklas.