Apie svetimus pinigus ir nesusikalbėjimą

Niekam nepaslaptins, kad Lietuvoje be galo mėgstama skaičiuoti svetimą atlygį ir, beskaičiuojant jį, būtinai piktintis. Sakyčiau, tai antra po krepšinio nacionalinio sporto šaka. Kokia visuomenė, tokia ir spauda.

Skaičiuojami bankininkų atlyginimai (LRT vakar dienos „Savaitė“ su N.Pumprickaite apie bankrutavusio Snoro vadų uždarbį, tik nežinau, kas mano gyvenime pasikeis, jei vienas ar kitas veikėjas gauna/gavo tūkstančiu daugiau, ar mažiau), Verslo žinios ir Veidas (48/2011 „Prognozės žemyn, viešojo sektoriaus algos – aukštyn“) rašo apie viešojo sektoriaus atlyginimo vidurkius.

Manau, kad taip skaičiuodami labai greitai „nusiskaičiuosime“ iki to, kad nenaudėlis valdininkas ne atlyginimą turi gauti iš biudžeto, o pats įnešti į biudžetą tam tikrą sumą pinigų („juk vis tiek iš kyšių gyvena“). Na, o sekantis žingsnis būtų grįžimas į kunigaikščių laikus, kai karalius suteikdavo teisę valdyti valstiečiu (baudžiava) ir rinkti duoklę, o už tai iš savo kunigaikščių pats gaudavo būtinų pajamų. 

Tačiau kalbant rimtai, siūlyčiau pradėti skaičiuoti tai, ką reikia skaičiuoti, o ne gąsdintis vidurkiais. Iš tikrųjų man kaip mokesčių mokėtojui, svarbu, kiek iš viso išleidžiama pinigų darbuotojams išlaikyti. Aš taip pat norėčiau, kad ta suma nedidėtų, o infliacija būtų kompensuojama didėjančiu efektyvumu. Ir, tiesa sakant, man nėra labai svarbu, ar išleisdama 1 mln. litų valstybė 10000 darbuotojų išmoka po 100 litų, ar 100 darbuotojų po 10000 litų. O vidurkių skaičiuotojams tai būtų jau krachas, - tik pagalvokite vidurkis išaugo nuo 100 iki 10000 litų – 100 kartų. Sakoma, kad atlygis turėtų būti mokamas už sukuriamą pridėtinę vertę. Tad jei kažkas sukuria pridėtinės vertės už 10000 litų, o jam mokame 100 litų tai anksčiau ar vėliau toks žmogus pasiieškos kažko kito, gal ir užsienyje. Taip beskaičiuodami ir turime visus 100 litų vertės darbuotojus ir esame baisiai nepatenkinti, kad jie nieko neverti.  Tai gal vieną kartą reikia aiškiai pasakyti, kad ne vidurkis svarbiausia. Ir pradedam skaičiuoti, kiek iš viso išleidžiame pinigų algoms (atrodo, kad centrinė valdžia per metus išleidžia daugiau nei 5 mlrd. litų) ir pareikalaujam, kad tos išlaidos daugiau nedidėtų.