Šiek tiek apie mokyklų direktorius

Mokyklos kokybė ir atmosfera kolektyve labai priklauso nuo švietimo įstaigos vadovo. Iš tikrųjų - geras vadovas gali prikelti įstaigą, o blogas ją sunaikinti. Švietimo įstaigų atveju tai kelia ir papildomų problemų, nes sudėtingais atvejais labiausiai nukenčia vaikai. Čia yra visas kompleksas klausimų: kaip atrinkti tinkamą vadovą, kaip jis turi atsiskaityti, kiek jis laisvas yra formuoti personalą ir kada jis turi pasitraukti. Nuo 2011 m. įvesti bendrieji reikalavimai ir centralizuotas jų tikrinimas yra svarbus žingsnis, gerinant mokyklų vadovų veiklos kokybę. Tačiau kartu turi būti priimti ir papildomi sprendimai.

Pirmiausiai vadovas turi atsiskaityti už savo veiklą steigėjui (daugeliu atveju  - tai vietos savivalda) ir tėvų bendruomenei (mokyklos tarybai). Tokia ataskaita turi apimti informaciją apie panaudotus išteklius (gautus krepšelius, paramą, finansavimą mokymo priemonėms), pagrindines išlaidas (įskaitant darbo užmokesčio fondą), pokyčius mokytojų kolektyve, mokinių pasiekimus, atsižvelgiant į nacionalinius standartus, inovacijų diegimą ir planus ateičiai. Turi būti sudaryta galimybė tėvų atstovams vertinti šią informaciją ir, esant reikalui, daryti įtaką planavimo procesui. 

Mokyklos planas turėtų aiškiai numatyti skaičius, kiek sumažės mokinių, neatitinkančių standartų, ir kiek išaugs tokius standartus viršijančių mokinių skaičius. 

Jei mokykla nepasiekia minimalių standartų, turi būti galimybė atleisti mokyklos vadovą. Atsižvelgiant į Lietuvoje galiojančius įstatymus, reguliuojančius darbo santykius, būtų tikslinga numatyti, kad mokyklos vadovas skiriamas ketverių metų kadencijai, kuri automatiškai pratęsiama, jei tam neprieštarauja steigėjas ar mokyklos taryba. Vadovą skirtų steigėjas, gavęs mokyklos tarybos pritarimą,  iš pretendentų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją (patikrinta centralizuotai). Taip pat tikslinga numatyti didesnę direktoriaus ir mokyklos tarybos diskreciją formuoti mokymo personalą.

Jei palygintume švietimo įstaigų vadovų amžių, tai jis atitinka kitų valstybių praktiką. Tačiau ta pati praktika rodo, kad su laiku ši struktūra kinta ir pagrindinė dedamoji natūraliai slenkasi į vyresniųjų pusę. Taip, tarkime, N.Zelandijoje 1998 m. vyresni vadovai nei 50 metų sudarė tik 27,7 proc., o 2006 jau – 53,3 proc. Tad kadencijų įvedimas turėtų padėti sulėtinti vadovų korpuso (dabar Lietuvoje 52 proc. vadovų yra vyresni nei 50 metų) senėjimą, o gal net prisidėtų prie atvirkštinių tendencijų. To reikia tam, kad vadovai labiau kasdienėje veikloje taikytų vadybos principus ir būtų labiau orientuoti į tiesioginį rezultatą: turimus išteklius panaudoti taip, kad mokykla suteiktų kuo didesnę pridedamąją vertę, - kuo daugiau mokinių viršytų nustatytus nacionalinius standartus.

Taip pat tikslinga sudaryti švietimo įstaigų vadovų reitingą, remiantis visų pirma tuo, kaip kito neatitinkančių standartus mokinių skaičius. 

Mokyklų vadovai turi orientuoti į gerą vadybą, vadovavimą mokytojams realizuojant mokymo programas ir atsiskaitymą už pasiektus rezultatus. Tam ministerija galėtų nustatyti standartus (pagrindinius reikalavimus), apimančius profesinę lyderystę, strateginę vadybą, komunikavimą, personalo ir turto valdymą ir atsiskaitymą.

Kartu turi būti išspręstas įstaigų vadovų darbo užmokesčio skaidrumo ir sąsajos su iš anksto nustatytais rezultatais klausimas. Galima būtų nustatyti tvarką, kad kintamąją atlyginimo dalį, priklausančią nuo rezultatų, mokyklos tarybos siūlymu kiekvienais metais nustato įstaigos steigėjas. Taip pat reikėtų svarstyti, ar negalėtų tam tikro vaidmens vaidinti mokyklos taryba, nustatydama ir pastoviąją atlyginimo dalį, kuri šiaip turėtų būtu susieta su mokinių skaičiumi.

Šiuo metu mokyklos yra biudžetinės įstaigos, kai kurios kolegijos viešosios įstaigos, o universitetai pertvarkomi į viešąsias įstaigas. Kol nėra įvesta aiški mokymo įstaigų vadovų veiklos vertinimo sistema, susieta su rezultatais, nėra tikslinga pertvarkyti įstaigų statuso. Bendrais vertinimais, šiandieninė įstaigų autonomiją yra pakankama, ir jos didinimas galimas būtų tik aiškiai nustačius, kad ji reikalinga tiesioginiams mokyklos tikslams pasiekti.

Daugelyje studijų nurodoma, kad mokinių tėvų priklausymas vienam ar kitam socialiniam ir ekonominiam sluoksniui turi įtakos mokymosi rezultatams. Tad jei mokykloje dominuoja mokiniai iš santykinai aukštesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio, tokia mokykla galėtų daugiau dėmesio skirti papildomai ugdomai veiklai, tikėdamasi, kad standartai bus pasiekti su minimaliomis sąnaudomis. Tuo tarpu kitos mokyklos turėtų stipriau orientuotis į pagrindinių dalykų mokymą. Taip galima būtų suskirstyti mokyklas pagal mokinių (jų tėvų) socialinį ir ekonominį pajėgumą ir pagal tai šiek tiek diferencijuoti finansavimą (krepšelį), tam, kad  žemesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio mokiniai gautų daugiau pagrindinių dalykų pamokų ir greičiau pasiektų tinkamą standartą.

Bet kuriuo atveju, reikia kryptingos pertvarkos, kuri atvertų kelią švietimo įstaigų vadovų korpuso kompetencijų stiprinimui.