Šią savaitę Vyriausybė pritarė esminiams „Saulėlydžio“ komisijos siūlymams.
Svarbus yra pritarimas nuostatai, kad visgi įstaigų yra per daug ir jos yra per
mažos. Sunku suprasti, kodėl kitose valstybėse užtenka 2,5 karto mažiau atskirų
darinių, o ir rezultatai ten nepalygint geresni. Nereikia tikėtis, kad Lietuvoje
per kelis mėnesius galimi grandioziniai pokyčiai, tačiau nuoseklus darbas
jungiant mažas organizacijas ir peržiūrint regioninių padalinių veiklą,
tikėkimės, prasidės. Iki šiol ministerijos turėjo optimizuoti savo veiklą,
tačiau be aiškių kriterijų tokia veikla labiau priminė kovą su vėjo malūnais.
Tačiau, manyčiau, kur kas svarbesnis sprendimas yra nustatyti bendrus atrankos
ir veiklos vertinimo standartus visų ministrams pavaldžių įstaigų vadovams. Jei
tai pavyktų padaryti iki kitų metu kovo mėnesio, kaip tai planuojama, viešojo
valdymo sistema tikrai taptų skaidresnė ir labiau suprantama. Prie to taip pat
prisidėtų vieningas požiūris į visų įstaigų vadovų darbo apmokėjimą. Bet kuriuo
atveju, apie vadovus būtina kalbėti atskirai. Juk pokyčiai kiekvienoje
įstaigoje galimi tik tuo atveju, jei vadovas juos laiko prasmingais. Ir jei
valstybė nesugebės atrasti tikrų lyderių ir gabių vadybininkų jokių stebuklingų
neverta tikėtis. Galima priimti pačius tobuliausius įstatymus, tačiau vis tiek viskas
priklausys, kaip tai bus įgyvendinama.
Ta pačia proga tenka prisiminti vis viešojoje erdvėje pasirodančius su
vadovais susijusius tokius „baubus“ kaip kadencija ir rotacija. Šiuo metu
diskusijos verda dėl medicinos įstaigų vadovų. Parlamentarai praėjusią savaitę
pasipriešino prezidentės siūlymui rotuoti medicinos įstaigų vadovus, o
prezidentės patarėja paragino parlamentarus ištaisyti tą klaidą ir
nesusipratimą. Tikrai nėra didelio entuziazmo tarp įstatymų leidėjų plačiai
diegti kadencijas. Vyriausybės siūlymas miškų urėdus skirti penkerių metų
kadencijai be didesnių kalbų buvo atmestas dar gegužės mėnesį (svarstymas truko
tik 15 minučių, o jam prieštaravo beveik visų partijų atstovai).
Buvo ir kita žinia, tiesiogiai nesusijusi su kadencijų klausimu, - buvęs Darbo
biržos vadovas tesimo sprendimu grąžintas į darbą. Jei dar kas prisimena, šiek
tiek anksčiau toks pats sprendimas buvo priimtas dėl Valstybės tarnybos
departamento vadovo (tačiau pastarasis nusprendė situacijos nekomplikuoti ir,
pasinaudojo kompensacijos galimybe).
Taigi, atrodo vieni besąlygiškai remia kadencijas ir rotaciją, o kiti tai
laiko institucijų griovimu. Iš tikrųjų, pati kadencija yra tik vienas elementų,
susijusių su vadovų korpuso valdymu. Čia neveltui paminėjau teisminius procesus
dėl grąžinimo į darbą. Lietuvoje didžiausias paradoksas yra tas, kad darbo
kodeksas taikomas vienodai – ir darbuotojui ir darbdavio atstovui (įstaigos
vadovui). Taigi, nepaisant to, kad vadovas priima į darbą ir atleidžia
darbuotojus ir veikia valstybės (darbdavio) vardu, tačiau jo paties darbo
santykiams taikomos tokios pat garantijos kaip ir paprastam specialistui. Ta
pati logika galioja ir Valstybės tarnybos įstatymo atveju. Taigi, kadencijos
įvedimas iš esmės skirtas šiek tiek diferencijuoti paprastų specialistų ir
įstaigų vadovų statusą. Tuo labiau, kad kadencijų mechanizmas sėkmingai veikia
Vyriausybės atstovų apskrityse atveju. Tačiau kartu suprantamas ir dabartinių
vadovų nuogąstavimas, kas bus kadencijai pasibaigus. Čia, matyt, reikia
papildomų pastangų nustatant galimybę buvusiam vadovui be konkursų pasilikti
patarėjo teisėmis toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Galima būtų pasiūlyti ir
kitus mechanizmus. Tą reikia spręsti, tačiau pačių kadencijų principo nereikėtų
atsisakyti.
Todėl svarbu yra ir tai, kad Vyriausybė pritarė „Saulėlydžio“ komisijos
siūlymams plėsti kadencijų institutą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą