Kai dėl pokyčių sutariama tik bankroto akivaizdoje (ar bankrutavus juos įgyvendina jau kiti)

Šiandien VDU surengė konferenciją-seminarą „Lietuvos valstybės tarnybos atnaujinimas ir reformos perspektyvos“. Klausantis pranešėjų, pasirodė, kad turime į lietuvišką valstybės tarnybą pažvelgti žymiai platesniame kontekste.

Verslo pasaulyje įmonių bankrotai yra natūralus dalykas, kurį lemia bloga vadyba arba kitų sėkmingai įdiegtos inovacijos. O kas kaltas, kai bankrutuoja valstybė ir kaip ji bankrutuoja? Verslo logika sako, kad bankrutuojama, kai nusisuka klientai ir prispaudžia kreditoriai. Žvelgiant į Europos skolų krizę, galima teigti, kad Graikijos atveju kaip tik tai ir yra - kreditoriai kelia reikalavimus, o klientai/piliečiai – reiškia protestus. Ir protestuoti galima labai įvairiai – garsiai gatvėse, arba tyliai pabėgti pas konkurentus – į kitas valstybes. Tai puikiai supranta ir graikų elitas, sakydamas, kad vien taupymo priemonių neužtenka, reikalingos žymiai gilesnės reformos, tačiau viešasis sektorius negali jų nei suprojektuoti, nei įgyvendinti. Iš tikrųjų tai reiškia įsitikinimą, kad viešojo sektoriaus pertvarka yra būtina geresniam valstybės funkcionavimui ir visų kitų reformų sėkmei. Ekspertai vienu balsu sako, kad visiems vienodas algų mažinimas ir darbo vietų karpymas sprendžia tik taupymo, o ne viso sektoriaus gebėjimų klausimą. Siekiant ilgalaikių tikslų svarbu užtikrinti tinkamą balansą tarp viešojo sektoriaus veiklos ir politinės įtakos, sustiprinti atskaitomybę ir įdiegti realiai veikiančią paskatų sistemą.

Taigi čia yra esminis klausimas, ar pati Lietuvos valstybės tarnyba, žmonės dirbantys joje, gali būti reformos varikliu? Tyrimo „Lietuvos valstybės tarnybos reforma gero administravimo (dalyvaujamojo valdymo) perspektyvoje“ rezultatai, manau, gan aiškiai parodo, kad nors tarnyba ir pasirengusi priimti pokyčius, tačiau vargu ar gali tapti tokių pokyčių varikliu. Pažymėtina, kad apklaustieji tarnautojai pačiais svarbiausiais elementais laiko būtinybę karjeros valdymo valstybės tarnyboje sudaryti geresnes sąlygas paaukštinimams ir sudaryti sąlygas pereiti į lygiavertes pareigas kitoje institucijoje. Kitkas nėra labai svarbu. Tai iš esmės labai aiškiai iliustruoja šiandieninę situaciją valstybės tarnyboje. Politikai, gyvenantys rinkimų cikle, taip pat negali ar neįgali imtis atsakomybės už valstybės tarnybos efektyvumą. Po drastiškų karpymų 2008 - 2009 m. dabar vyrauja bet kokių pokyčių valstybės tarnyboje baimė. Žinoma, rinkimų išvakarėse būtų labai smagu grąžinti atlyginimus į prieškrizinį lygį, tačiau to negalima bus paaiškinti nei visuomenei, nei tarptautinėms finansinėms rinkoms. Tad belieka laukti, tikintis, kad „algų kėlimo“ reformą anksčiau ar vėliau bus už ką finansuoti. Na dar lieka žiniasklaida ir mokslininkai. Žiniasklaida toliau kaip „mušk biurokratą“ ir „visi ten jie vagys“ per dvidešimt pastarųjų metų nepasistūmėjo ir, vargu, ar gali suvaidinti kokį rimtesnį (ne destruktyvų) vaidmenį. Belieka tikėtis, kad bent ateityje galėsime rimčiau kalbėti apie mokslininkų indėlį ir remtis jų darbais. Sakyčiau, kad šiandien vykusi diskusija yra gera pradžia.

Daugelis diskusinių elementų apie galimus pokyčius yra labai aiškūs: aukštesnioji tarnyba, priėmimas ir atleidimas bei apmokėjimas. Naujai nuskambėjo klausimas apie teisinį reguliavimą ir siekį viską reglamentuoti įstatymais. Čia esu įsitikinęs, kad reglamentavimas būtinas, tačiau daugelis dalykų gali būti patvirtinta Vyriausybės nutarimu ar pačios įstaigos vadovo įsakymu. Tik suteikiant didesnę laisvę, būtina užtikrinti, kad neliktų teisinio vakuumo.

Pažymėtina, kad VDU atliktas tyrimas atskleidė ne visai objektyvų pačių valstybės tarnautojų suvokimą apie aukštesniąją valstybės tarnybą, - jos elementai palaikomi, tačiau pati tokios tarnybos idėja sutinkama nelabai entuziastingai. Tad keletas komentarų šia tema. Aukštesniosios valstybės tarnybos poreikis kyla iš dviejų objektyvių dalykų. Pirmiausiai, nėra galimybių visiems pritaikyti vienodai griežtų atrankos, kvalifikacijos ir atsakomybės standartų. Būtų idealu, tačiau tai kainuoja. Todėl tenka orientuotis į mažiau, bet geriau. Antra, mes negalime taikyti tų pačių santykių specialistui, kuris neturi jokios atsakomybės, ir vadovui, kuris atsako pradedant viešaisiais pirkimais ir baigiant personalo atranka. Tad tam tikrų specialių nuostatų neišvengsime. Tačiau kokios aukštesniosios tarnybos mums reikia. Įstaigos išgyvena daugybę pokyčių ir kiekvienam įstaigos gyvavimo etapui reikalinga kitokią patirtį ir kitokius gebėjimus turintis lyderis. Vienų savybių reikia steigimo metu, surenkant komandą, kitų savybių reikia sprendžiant konkrečias užduotis, o išlaikyti įstaigos gebėjimus, mažėjant resursams, būtini visai kiti dalykai. Čia svarbu nepamiršti, kad su vadovo kaita dažnai keičiasi ir įstaigos veiklos kultūra, jos atvirumo ir uždarumo santykis, gebėjimas bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Tokia kaita yra natūrali, nes sparčiai besikeičiančiam pasaulyje valstybės institucijos turi sugebėti veikti moderniais principais ir spręsti iškylančias problemas partnerystės su verslu ir pilietine visuomene būdu. Jei sutariame, kad kaita yra neišvengiamas šiandienos bruožas, tai reikia savęs paklausti, ar šiandieninė sistema, kurios kertinis akmuo yra dabar galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, leidžia tokius pokyčius įgyvendinti. Atsakymas greičiau ne negu taip. Tarkim, pasikeitus įstaigos strateginiams tikslams ir atsiradus suvokimui, kad reikalingas naujas lyderis, senojo vadovo pasitraukimo procesas tampa skausmingu tiek jį iniciavusiai politinei vadovybei, tiek pačiam vadovui. Čia galima paminėti keletą teismo procesų (Darbo birža, Valstybės tarnybos departamentas), kai buvo bandoma problemą spręsti per tarnybines nuobaudas. Minėti teismo procesai turėjo neigiamos įtakos ir sprendimus priėmusiems ministrams, ir pačioms įstaigoms ir Valstybės tarnybai apskritai. Net jei buvo apseita be teismų, kaip Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju, visgi procesas taip pat sukėlė daug diskusijų. Kartais vieno žmogaus problema sprendžiama naikinant ar jungiant įstaigas. Čia atsiranda kiti aspektai, kai puolama viešai ar parlamente ginti institucijas, reformatorius kaltinant sistemos griovimu ir situacijos nesuvokimu. Pastarųjų metų istorija, ypač diskusijos Seime, ir čia gali pateikti neblogų pavyzdžių. Kartais naudojama ir kita praktika, kai buvusiam vadovui siūlomas kita pareigybė. Daugeliu atveju toks procesas yra mažiausiai skausmingas, bent jau neparalyžuojantis įstaigos veiklos geram pusmečiui ir nesukeliantis neigiamų pasekmių visuomenės pasitikėjimui visa valstybės tarnyba. Labai ribotam valstybės tarnautojų - vadovų skaičiui ir šiandien buvo pritaikytos kadencijos. Tai Vyriausybės atstovai apskrityse. Ir nors kai kuriems jų galima buvo surasti įvairių priekaištų, tačiau kadencijos pabaiga ko gero daugeliui buvo geriausias sprendimas pasitraukti, užleidžiant vietą naujiems vadovams. Taigi, tokią turime praktiką, kuri susiklostė per pastaruosius dešimt metų. Ir čia kadencijų buvimas, regis, buvo pats efektyviausias. Tad nenuostabu, kad vis dažniau siūloma aukštesniąją valstybės tarnybą siejant su kadencijų įvedimu vadovaujantiems darbuotojams.

Kai kurie dalykai yra neišvengiami ir, anksčiau ar vėliau, dėl jų bus priimti sprendimai. Tačiau būtų apmaudu, jei graikai, italai ir ispanai, stovėdami bankroto akivaizdoje, mus aplenktų, palikę laukti kitos rimtos krizės.