Kai švietimo sistema priklauso mokytojams (1)

Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos mokytojų situacija nėra labai išskirtinė pagal daugumą parametrų, tačiau keletas aspektų verti atskiro paminėjimo.

Pirmiausia tai laikas, kurį mokinai (ir mokytojai) praleidžia klasėse. Visose ES šalyse šis laikas yra mažesnis pradinėse klasėse ir palaipsniui didėja maždaug nuo 850 valandų per metus iki 1000 valandų per metus. Per pirmuosius devynerius mokymosi metus Lietuvos moksleiviai klasėje praleidžia mažiausiai 5950 valandų, o tuo tarpu suomiai – 6250, belgai - 7650. Pagal kitus duomenis per pirmuosius 10 metų Lietuvoje mokiniai klasėje praleidžia 7392 valandų, kai tuo tarpu Vokietijoje 8037, t.y.  645 valandom daugiau, o tai sudaro beveik vienerius mokslo metus. Nors dauguma pastarųjų metų tyrimų parodo, kad nėra tiesioginio sąryšio tarp mokykloje praleistų valandų ir pasiektų rezultatų, tačiau šie skaičiai reikšmingi vertinant mokytojų krūvius. Tai susiję su gan ilgomis atostogomis (Lietuvoje mokiniai atostogauja 17 savaičių per metus, kai tuo tarpu daugumoje kitų  ES šalių šis skaičius yra mažesnis ir gali siekti  12-13 savaičių). Vadinasi, mokytojai kitur turi didesnį metinį kontaktinių valandų krūvį. (Čia reikia pastebėti, kad tų valstybių mokiniai, kurie pagal PISA demonstruoja geresnius rezultatus vidutiniškai praleidžia mažiau laiko užklasinėje veikloje ar individualiai mokydamiesi ir, atitinkamai daugiau laiko praleidžia pagrindiniuose užsiėmimuose, nei prastesnius rezultatus demonstruojančių valstybių mokiniai). Taip pat pagal savaitinį krūvį, tenkantį mokytojui klasėje, Lietuvos mokytojai turi pakankamai mažai - tik 18 savaitinių valandų klasėje, nors bendros darbo valandos yra ganėtinai ilgos – 40 valandų. Aišku, dalis mokytojų dirba daugiau nei vienu etatu.

Visose valstybėse didžioji švietimo išlaidų dalis tenka mokytojų darbo užmokesčiui. Todėl bet kokie pokyčiai šioje srityje turi didelės įtakos sektoriaus finansavimui. Pažymėtina, kad Lietuva švietimui 2006 m. išleisdama 14,4 proc. visų viešųjų išlaidų buvo pirmajame ES penketuke.

Lietuvoje, kaip ir Čekijoje, Graikijoje, Latvijoje ir Slovakijoje maksimalus mokytojų atlyginimas visuose mokymo lygiuose yra mažesnis nei šalies BVP gyventojui. Pažymėtina, kad Lietuvoje skirtingų lygių mokytojų atlyginimas nėra diferencijuotas, kai tuo tarpu daugumos ES šalių pradinių klasių mokytojų atlygis mažesnis nei jų kolegų specialistų vidurinio mokslo lygyje. Tai reiškia, kad specialistų atlygis net santykinai tarp skirtingų mokymo lygių yra mažas. Lietuvoje, lyginant su visomis ES šalimis, yra mažiausias minimalus mokytojo atlyginimas (44 proc. BVP per capita). Tad nenuostabu, kad tarp ES šalių pradedančio mokytojo atlyginimas pagal perkamąją galią Lietuvoje yra mažiausias. Taigi, į mokyklas pritraukti geriausius universitetų absolventus esant tokiai situacijai tikrai nėra jokių galimybių. Kartu ši sistema vyresniajai mokytojų kartai leidžia jaustis gan komfortiškai, o mokyklų vadovybei atveria plačias galimybes per papildomas išmokas manipuliuoti situacija.

Taip pat pažymėtina, kad mokytojų atlygio priklausomybės nuo mokinių pasiektų rezultatų be Lietuvos nėra, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Kipre. 

Reiktų paminėti, kad vietoje ilgalaikių mokytojų atlyginimų kėlimo programų, kokias įgyvendino Lietuva ir Latvija, Lenkija peržiūrėjo apmokėjimo skales, labiau susiedama jas su rezultatais ir jau turi pozityvių pokyčių mokymo kokybės požiūriu. Tuo tarpu Lietuvoje yra lyginamas valstybės sektoriaus švietimo veiklos vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis su valstybės sektoriaus visų darbuotojų vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu (kito nuo 2004 m. 80,0 proc. iki 2010 m. 94,7 proc.). Tačiau visi šie pokyčiai Lietuvoje nebuvo susieti nei su efektyvumo didėjimu, nei su geresne mokymo kokybe.

Įdomus yra ir tas faktas, kad mokytojų dalis tarp visos darbo jėgos Lietuvoje yra vienas didžiausių visoje ES ir siekia 3,2 proc. Jei įvertintume Baltijos jūros regiono patirtį, tai šis parametras turėtų siekti apie 1,8 proc. O tai reiškia mokytojų skaičiaus mažinimą 40 proc.

Tuo tarpu mokinių, tenkančių vienam ISCED 1 vidutiniam sąlyginiam mokytojui, skaičius mažėjo nuo 12,1 (2004 m.) iki 9,7 (2009 m.), o mokinių, tenkančių vienam ISCED 2 ir ISCED 3 vidutiniam sąlyginiam mokytojui, skaičius sumažėjo nuo 8,8 (2004 m.) iki 7,3 (2009 m.). Toks mažėjimas vadybos požiūriu reiškia, kad krito mokytojų veiklos efektyvumas. Čia reikia atskirai pastebėti, kad pradinėje mokykloje Lietuvoje mokytojas moko tiek pat mokinių, kaip Graikijoje, Italijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, o bendrojo lavinimo mokyklose taip pat lygiuojamės į graikus ir portugalus.

Taigi tam, kad lygiuotumėmės į Suomijos  švietimo sistemą  reikėtų 1/3 sumažinti sąlyginių pradinių klasių mokytojų skaičių ir beveik pusę bendrojo lavinimo mokytojų. 

Taip pat reikia įvertinti ir mokinių skaičiaus kaitą, kur jų bendras mažėjimas nuo 2004 m. iki 2010 m. sudarė 30 proc. Demografines prognozes taip pat numato tolesnį mažėjimą iki 2020 m., kuris gali sudaryti 30 proc. Vien tik tam, kad būtų pasiekta ta pati proporcija, kokia buvo 2004 m. tektų mokytojų skaičių mažinti 3580. Pažymėtina, kad nuo 2008 m. mokytojų skaičius mažėdavo apie 1500 kiekvienais metais. Tačiau tam, kad būtų pasiekta tokia proporcija kaip Suomijoje, mokytojų skaičius turėtų dar mažėti apie 10000. Bet kuriuo vertinimu bendras mokytojų skaičius ir vertinant šiuo metodu turėtų mažėti apie 40 proc.