Ar Lietuvai reikalingas mokslininkų požiūris į valstybės valdymą?

Penktadienį Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute buvo pristatyta V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio knyga „Agentūros ir kitos viešojo sektoriaus organizacijos Lietuvoje: organizacija, autonomija, kontrolė ir veiksmingumas“. Darbas yra mokslinis, parašytas anglų kalba, todėl sunkiai panaudojamas kasdieniam politikavimui ir vienadieniams žiniasklaidos pranešimams. Gal tai yra priežastis, kodėl pristatyme nebuvo nei parlamento nei žiniasklaidos atstovų. Tačiau visgi turi vieną kartą prasidėti rimta diskusija (kartu su mokslininkais), kaip turi atrodyti valstybės sąranga. Nuolatinis isteriškas šauksmas, kad biurokratų per daug ir jie be galo gerai apmokami veda į valstybės griūtį.

Perskaičius minėtą darbą, tampa dar aiškiau, kad privalome nuosekliai kaupti žinias apie viešojo sektoriaus organizacijas. Šalia grynai akademinio intereso yra labai aiškus praktinis poreikis: turime visi matyti, ar mūsų viešojo sektoriaus efektyvumas ir veiksmingumas didėja (ar sugebame su mažiau resursų padaryti daugiau). To reikia, kad pajėgtume konkuruoti su kitomis regiono valstybėmis, sukurtume lankstesnę ir labiau globalizacijos iššūkiams pritaikytą valdymo sistemą, be kurios neužtikrinsime valstybės pažangos.

V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio darbas taip pat įtikinamai parodo, kad vieningo modelio nebuvimas ir sparti organizacijų plėtra sukūrė labai sudėtingą ir nelabai skaidrią sistemą. Kartu pateikiami labai įdomūs pastebėjimai dėl įstaigų gebėjimo diegti inovacijas, jų autonomijos ir kontrolės. Vertinga ES struktūrinius fondus administruojančių institucijų analizė, patvirtinanti, kad inovatyvumas priklauso ne tiek nuo formos, kiek nuo kitų faktorių. Manyčiau, kad išnagrinėta reguliuojančių institucijų genezė būtų labai naudinga tęsiant diskusijas dėl Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos, o vertingi pastebėjimai dėl saugumą užtikrinančių institucijų galėtų būti panaudoti diskutuojant dėl Seime užregistruoto Žvalgybos įstatymo projekto. Svarbu ir tai, kad aiškiai įvardinta būtinybė atlikti faktais pagrįstą paslaugų sektoriaus vertinimą ir čia vertingas profesinių mokyklų efektyvumo tyrimas.

Tačiau svarbiausia, kad knyga aiškiai parodo, kad per visą viešojo sektoriaus istoriją vyravo nepasitikėjimas Vyriausybėmis, siekis numatyti kompromisinius kontrolės mechanizmus, nesirūpinant efektyvumo vadyba.

Galvojant apie šio darbo praktinį pritaikymą, matyčiau keletą svarbių aspektų. Pirma, esu įsitikinęs, kad nėra jokių galimybių pasiekti politinį sutarimą dėl egzistuojančių autonomijos formų panaikinimo (Vyriausybės įstaigos, Valstybės ir savivaldybių įmonės), tačiau galimas sutarimas dėl tam tikro kodifikavimo ir sutartų principų taikymo ateityje (ko gero galima tokia reforma, kuri 2004 m. buvo atlikta Naujoje Zelandijoje, priimant Crown Entities Act, taip pat pasisekęs 2010 m. Vyriausybės įstatymo pakeitimas, kiek tai susiję su Vyriausybės įstaigomis ir įstaigomis prie ministerijų). Antra, Lietuvoje nėra efektyvumo ir veiklos veiksmingumo vertinimo pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Taigi, turime įgyvendintą principą ‘let managers manage’, tačiau buvo užmiršta antra dalis ‘make managers manage’. Problemas šioje srityje patvirtina tiek šis darbas, tiek praktinė patirtis. Trečia, organizacijų atsiradimą galima paaiškinti viena ar kita logika, tačiau jų pertvarkymas daugeliu atvejų labai siejasi su vadovo asmeniu ir jo asmenine įtaka. Kaip ir, beje, inovacijų diegimas organizacijoje priklauso nuo vadovo požiūrio (o kartais ir nuo amžiaus). Ketvirta, paslaugų sektoriuje veikiančios organizacijos vien dėl teisinės formos pakeitimo nepradeda teikti geresnių paslaugų. Tam turi būti poreikis (geresnių paslaugų paklausa iš suinteresuotų asmenų). Čia kyla klausimas dėl minimalių paslaugų standartų nustatymo ir informacijos atskleidimo visuomenei. Ir galiausiai, reikia pastebėti, kad žymiai mažiau pastangų reikalauja naujos organizacijos steigimas, nei senos likvidavimas. Tad svarbu, kad gerai neapgalvojus nebūtų steigiamos naujos organizacijos su naujomis funkcijomis. Įdomus siūlymas galėtų būti steigti instituciją ribotam laikui, tarkim trejiems metams, o po to spręsti, ar institucija turi veikti nuolat, ar funkcija gali būti įgyvendinama kaip nors kitaip. 

Bet kuriuo atveju, toks mokslinis darbas yra naudingas objektyviais faktais pagrįstai diskusijai apie būtinus pokyčius.