Ar bulvarinę laisvę nužudys jos kūrėjai?

Kažkaip mūsų žiniasklaidai pabrėžtinai neįdomus Jungtinėje Karalystėje kilusio bulvarinės žiniasklaidos skandalo tyrimas. Jei ką ir pabandysite surasti, naudodami raktinį žodį Levisono tyrimas, tai geriausiu atveju aptiksite keletą išeivijos leidinių ir šykščias lietuviškas publikacijas (pvz.: http://www.lzinios.lt/Pasaulis/Margas-pasaulis/Garsenybes-seke-buves-policininkas). Tai lyg ir tabu viešoje erdvėje.

Žinoma, svarbiausia yra tyrimo rezultatas ir tai, kokių bus imtasi priemonių po jo. Tačiau kai kurie paties tyrimo metu liudininkų išsakomi teiginiai verčia susimąstyti. Štai buvęs News of the World žurnalistas Paul McMullan tvirtina, kad spaudoje visuomenės interesą lemia skaitytojų skaičius (angl. "Circulation defines the public interest" ). Taigi, viskas yra legalu, kol skaitytojai perka laikraštį. "Man labai patiko organizuoti įžymybių persekiojimą. Kiek darbo vietų gali sukurti jų automobilių vaikymasis? Prieš tai, kol žuvo Diana, buvo labai smagu."  sakė tyrėjams Paul McMullan. Šis komentaras apie bulvarinės žurnalistikos metodus  tapo šios dienos NYT dienos citata. Buvęs News of the World žurnalistas karštai ginė egzistuojančią bulvarinės spaudos praktiką. Tačiau The Guardian požiūriu, toks pareiškimas labiau patvirtina lūžio tašką už kurio negrįžtamai pasilieka nereguliuojama, rinkos jėgų valdoma ir veikianti pagal principą „viskas leidžiama“ bulvarinė moralė. 

Savo ruožtu JK Kultūros sekretorius Jeremy Hunt išsakė svarstymus pavesti laikraščius kontroliuoti naujam reguliatoriui, kuris geriau priverstų laikytis informacijos tikslumo standartų nei dabartinė savireguliacinė Spaudos skundų komisija. Atrodo, kad bręsta rimti pokyčiai šioje srityje.

Kai švietimo sistema priklauso mokytojams (1)

Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos mokytojų situacija nėra labai išskirtinė pagal daugumą parametrų, tačiau keletas aspektų verti atskiro paminėjimo.

Pirmiausia tai laikas, kurį mokinai (ir mokytojai) praleidžia klasėse. Visose ES šalyse šis laikas yra mažesnis pradinėse klasėse ir palaipsniui didėja maždaug nuo 850 valandų per metus iki 1000 valandų per metus. Per pirmuosius devynerius mokymosi metus Lietuvos moksleiviai klasėje praleidžia mažiausiai 5950 valandų, o tuo tarpu suomiai – 6250, belgai - 7650. Pagal kitus duomenis per pirmuosius 10 metų Lietuvoje mokiniai klasėje praleidžia 7392 valandų, kai tuo tarpu Vokietijoje 8037, t.y.  645 valandom daugiau, o tai sudaro beveik vienerius mokslo metus. Nors dauguma pastarųjų metų tyrimų parodo, kad nėra tiesioginio sąryšio tarp mokykloje praleistų valandų ir pasiektų rezultatų, tačiau šie skaičiai reikšmingi vertinant mokytojų krūvius. Tai susiję su gan ilgomis atostogomis (Lietuvoje mokiniai atostogauja 17 savaičių per metus, kai tuo tarpu daugumoje kitų  ES šalių šis skaičius yra mažesnis ir gali siekti  12-13 savaičių). Vadinasi, mokytojai kitur turi didesnį metinį kontaktinių valandų krūvį. (Čia reikia pastebėti, kad tų valstybių mokiniai, kurie pagal PISA demonstruoja geresnius rezultatus vidutiniškai praleidžia mažiau laiko užklasinėje veikloje ar individualiai mokydamiesi ir, atitinkamai daugiau laiko praleidžia pagrindiniuose užsiėmimuose, nei prastesnius rezultatus demonstruojančių valstybių mokiniai). Taip pat pagal savaitinį krūvį, tenkantį mokytojui klasėje, Lietuvos mokytojai turi pakankamai mažai - tik 18 savaitinių valandų klasėje, nors bendros darbo valandos yra ganėtinai ilgos – 40 valandų. Aišku, dalis mokytojų dirba daugiau nei vienu etatu.

Visose valstybėse didžioji švietimo išlaidų dalis tenka mokytojų darbo užmokesčiui. Todėl bet kokie pokyčiai šioje srityje turi didelės įtakos sektoriaus finansavimui. Pažymėtina, kad Lietuva švietimui 2006 m. išleisdama 14,4 proc. visų viešųjų išlaidų buvo pirmajame ES penketuke.

Lietuvoje, kaip ir Čekijoje, Graikijoje, Latvijoje ir Slovakijoje maksimalus mokytojų atlyginimas visuose mokymo lygiuose yra mažesnis nei šalies BVP gyventojui. Pažymėtina, kad Lietuvoje skirtingų lygių mokytojų atlyginimas nėra diferencijuotas, kai tuo tarpu daugumos ES šalių pradinių klasių mokytojų atlygis mažesnis nei jų kolegų specialistų vidurinio mokslo lygyje. Tai reiškia, kad specialistų atlygis net santykinai tarp skirtingų mokymo lygių yra mažas. Lietuvoje, lyginant su visomis ES šalimis, yra mažiausias minimalus mokytojo atlyginimas (44 proc. BVP per capita). Tad nenuostabu, kad tarp ES šalių pradedančio mokytojo atlyginimas pagal perkamąją galią Lietuvoje yra mažiausias. Taigi, į mokyklas pritraukti geriausius universitetų absolventus esant tokiai situacijai tikrai nėra jokių galimybių. Kartu ši sistema vyresniajai mokytojų kartai leidžia jaustis gan komfortiškai, o mokyklų vadovybei atveria plačias galimybes per papildomas išmokas manipuliuoti situacija.

Taip pat pažymėtina, kad mokytojų atlygio priklausomybės nuo mokinių pasiektų rezultatų be Lietuvos nėra, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Kipre. 

Reiktų paminėti, kad vietoje ilgalaikių mokytojų atlyginimų kėlimo programų, kokias įgyvendino Lietuva ir Latvija, Lenkija peržiūrėjo apmokėjimo skales, labiau susiedama jas su rezultatais ir jau turi pozityvių pokyčių mokymo kokybės požiūriu. Tuo tarpu Lietuvoje yra lyginamas valstybės sektoriaus švietimo veiklos vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis su valstybės sektoriaus visų darbuotojų vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu (kito nuo 2004 m. 80,0 proc. iki 2010 m. 94,7 proc.). Tačiau visi šie pokyčiai Lietuvoje nebuvo susieti nei su efektyvumo didėjimu, nei su geresne mokymo kokybe.

Įdomus yra ir tas faktas, kad mokytojų dalis tarp visos darbo jėgos Lietuvoje yra vienas didžiausių visoje ES ir siekia 3,2 proc. Jei įvertintume Baltijos jūros regiono patirtį, tai šis parametras turėtų siekti apie 1,8 proc. O tai reiškia mokytojų skaičiaus mažinimą 40 proc.

Tuo tarpu mokinių, tenkančių vienam ISCED 1 vidutiniam sąlyginiam mokytojui, skaičius mažėjo nuo 12,1 (2004 m.) iki 9,7 (2009 m.), o mokinių, tenkančių vienam ISCED 2 ir ISCED 3 vidutiniam sąlyginiam mokytojui, skaičius sumažėjo nuo 8,8 (2004 m.) iki 7,3 (2009 m.). Toks mažėjimas vadybos požiūriu reiškia, kad krito mokytojų veiklos efektyvumas. Čia reikia atskirai pastebėti, kad pradinėje mokykloje Lietuvoje mokytojas moko tiek pat mokinių, kaip Graikijoje, Italijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, o bendrojo lavinimo mokyklose taip pat lygiuojamės į graikus ir portugalus.

Taigi tam, kad lygiuotumėmės į Suomijos  švietimo sistemą  reikėtų 1/3 sumažinti sąlyginių pradinių klasių mokytojų skaičių ir beveik pusę bendrojo lavinimo mokytojų. 

Taip pat reikia įvertinti ir mokinių skaičiaus kaitą, kur jų bendras mažėjimas nuo 2004 m. iki 2010 m. sudarė 30 proc. Demografines prognozes taip pat numato tolesnį mažėjimą iki 2020 m., kuris gali sudaryti 30 proc. Vien tik tam, kad būtų pasiekta ta pati proporcija, kokia buvo 2004 m. tektų mokytojų skaičių mažinti 3580. Pažymėtina, kad nuo 2008 m. mokytojų skaičius mažėdavo apie 1500 kiekvienais metais. Tačiau tam, kad būtų pasiekta tokia proporcija kaip Suomijoje, mokytojų skaičius turėtų dar mažėti apie 10000. Bet kuriuo vertinimu bendras mokytojų skaičius ir vertinant šiuo metodu turėtų mažėti apie 40 proc.

Šiek tiek apie mokyklų direktorius

Mokyklos kokybė ir atmosfera kolektyve labai priklauso nuo švietimo įstaigos vadovo. Iš tikrųjų - geras vadovas gali prikelti įstaigą, o blogas ją sunaikinti. Švietimo įstaigų atveju tai kelia ir papildomų problemų, nes sudėtingais atvejais labiausiai nukenčia vaikai. Čia yra visas kompleksas klausimų: kaip atrinkti tinkamą vadovą, kaip jis turi atsiskaityti, kiek jis laisvas yra formuoti personalą ir kada jis turi pasitraukti. Nuo 2011 m. įvesti bendrieji reikalavimai ir centralizuotas jų tikrinimas yra svarbus žingsnis, gerinant mokyklų vadovų veiklos kokybę. Tačiau kartu turi būti priimti ir papildomi sprendimai.

Pirmiausiai vadovas turi atsiskaityti už savo veiklą steigėjui (daugeliu atveju  - tai vietos savivalda) ir tėvų bendruomenei (mokyklos tarybai). Tokia ataskaita turi apimti informaciją apie panaudotus išteklius (gautus krepšelius, paramą, finansavimą mokymo priemonėms), pagrindines išlaidas (įskaitant darbo užmokesčio fondą), pokyčius mokytojų kolektyve, mokinių pasiekimus, atsižvelgiant į nacionalinius standartus, inovacijų diegimą ir planus ateičiai. Turi būti sudaryta galimybė tėvų atstovams vertinti šią informaciją ir, esant reikalui, daryti įtaką planavimo procesui. 

Mokyklos planas turėtų aiškiai numatyti skaičius, kiek sumažės mokinių, neatitinkančių standartų, ir kiek išaugs tokius standartus viršijančių mokinių skaičius. 

Jei mokykla nepasiekia minimalių standartų, turi būti galimybė atleisti mokyklos vadovą. Atsižvelgiant į Lietuvoje galiojančius įstatymus, reguliuojančius darbo santykius, būtų tikslinga numatyti, kad mokyklos vadovas skiriamas ketverių metų kadencijai, kuri automatiškai pratęsiama, jei tam neprieštarauja steigėjas ar mokyklos taryba. Vadovą skirtų steigėjas, gavęs mokyklos tarybos pritarimą,  iš pretendentų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją (patikrinta centralizuotai). Taip pat tikslinga numatyti didesnę direktoriaus ir mokyklos tarybos diskreciją formuoti mokymo personalą.

Jei palygintume švietimo įstaigų vadovų amžių, tai jis atitinka kitų valstybių praktiką. Tačiau ta pati praktika rodo, kad su laiku ši struktūra kinta ir pagrindinė dedamoji natūraliai slenkasi į vyresniųjų pusę. Taip, tarkime, N.Zelandijoje 1998 m. vyresni vadovai nei 50 metų sudarė tik 27,7 proc., o 2006 jau – 53,3 proc. Tad kadencijų įvedimas turėtų padėti sulėtinti vadovų korpuso (dabar Lietuvoje 52 proc. vadovų yra vyresni nei 50 metų) senėjimą, o gal net prisidėtų prie atvirkštinių tendencijų. To reikia tam, kad vadovai labiau kasdienėje veikloje taikytų vadybos principus ir būtų labiau orientuoti į tiesioginį rezultatą: turimus išteklius panaudoti taip, kad mokykla suteiktų kuo didesnę pridedamąją vertę, - kuo daugiau mokinių viršytų nustatytus nacionalinius standartus.

Taip pat tikslinga sudaryti švietimo įstaigų vadovų reitingą, remiantis visų pirma tuo, kaip kito neatitinkančių standartus mokinių skaičius. 

Mokyklų vadovai turi orientuoti į gerą vadybą, vadovavimą mokytojams realizuojant mokymo programas ir atsiskaitymą už pasiektus rezultatus. Tam ministerija galėtų nustatyti standartus (pagrindinius reikalavimus), apimančius profesinę lyderystę, strateginę vadybą, komunikavimą, personalo ir turto valdymą ir atsiskaitymą.

Kartu turi būti išspręstas įstaigų vadovų darbo užmokesčio skaidrumo ir sąsajos su iš anksto nustatytais rezultatais klausimas. Galima būtų nustatyti tvarką, kad kintamąją atlyginimo dalį, priklausančią nuo rezultatų, mokyklos tarybos siūlymu kiekvienais metais nustato įstaigos steigėjas. Taip pat reikėtų svarstyti, ar negalėtų tam tikro vaidmens vaidinti mokyklos taryba, nustatydama ir pastoviąją atlyginimo dalį, kuri šiaip turėtų būtu susieta su mokinių skaičiumi.

Šiuo metu mokyklos yra biudžetinės įstaigos, kai kurios kolegijos viešosios įstaigos, o universitetai pertvarkomi į viešąsias įstaigas. Kol nėra įvesta aiški mokymo įstaigų vadovų veiklos vertinimo sistema, susieta su rezultatais, nėra tikslinga pertvarkyti įstaigų statuso. Bendrais vertinimais, šiandieninė įstaigų autonomiją yra pakankama, ir jos didinimas galimas būtų tik aiškiai nustačius, kad ji reikalinga tiesioginiams mokyklos tikslams pasiekti.

Daugelyje studijų nurodoma, kad mokinių tėvų priklausymas vienam ar kitam socialiniam ir ekonominiam sluoksniui turi įtakos mokymosi rezultatams. Tad jei mokykloje dominuoja mokiniai iš santykinai aukštesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio, tokia mokykla galėtų daugiau dėmesio skirti papildomai ugdomai veiklai, tikėdamasi, kad standartai bus pasiekti su minimaliomis sąnaudomis. Tuo tarpu kitos mokyklos turėtų stipriau orientuotis į pagrindinių dalykų mokymą. Taip galima būtų suskirstyti mokyklas pagal mokinių (jų tėvų) socialinį ir ekonominį pajėgumą ir pagal tai šiek tiek diferencijuoti finansavimą (krepšelį), tam, kad  žemesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio mokiniai gautų daugiau pagrindinių dalykų pamokų ir greičiau pasiektų tinkamą standartą.

Bet kuriuo atveju, reikia kryptingos pertvarkos, kuri atvertų kelią švietimo įstaigų vadovų korpuso kompetencijų stiprinimui.

Apie svetimus pinigus ir nesusikalbėjimą

Niekam nepaslaptins, kad Lietuvoje be galo mėgstama skaičiuoti svetimą atlygį ir, beskaičiuojant jį, būtinai piktintis. Sakyčiau, tai antra po krepšinio nacionalinio sporto šaka. Kokia visuomenė, tokia ir spauda.

Skaičiuojami bankininkų atlyginimai (LRT vakar dienos „Savaitė“ su N.Pumprickaite apie bankrutavusio Snoro vadų uždarbį, tik nežinau, kas mano gyvenime pasikeis, jei vienas ar kitas veikėjas gauna/gavo tūkstančiu daugiau, ar mažiau), Verslo žinios ir Veidas (48/2011 „Prognozės žemyn, viešojo sektoriaus algos – aukštyn“) rašo apie viešojo sektoriaus atlyginimo vidurkius.

Manau, kad taip skaičiuodami labai greitai „nusiskaičiuosime“ iki to, kad nenaudėlis valdininkas ne atlyginimą turi gauti iš biudžeto, o pats įnešti į biudžetą tam tikrą sumą pinigų („juk vis tiek iš kyšių gyvena“). Na, o sekantis žingsnis būtų grįžimas į kunigaikščių laikus, kai karalius suteikdavo teisę valdyti valstiečiu (baudžiava) ir rinkti duoklę, o už tai iš savo kunigaikščių pats gaudavo būtinų pajamų. 

Tačiau kalbant rimtai, siūlyčiau pradėti skaičiuoti tai, ką reikia skaičiuoti, o ne gąsdintis vidurkiais. Iš tikrųjų man kaip mokesčių mokėtojui, svarbu, kiek iš viso išleidžiama pinigų darbuotojams išlaikyti. Aš taip pat norėčiau, kad ta suma nedidėtų, o infliacija būtų kompensuojama didėjančiu efektyvumu. Ir, tiesa sakant, man nėra labai svarbu, ar išleisdama 1 mln. litų valstybė 10000 darbuotojų išmoka po 100 litų, ar 100 darbuotojų po 10000 litų. O vidurkių skaičiuotojams tai būtų jau krachas, - tik pagalvokite vidurkis išaugo nuo 100 iki 10000 litų – 100 kartų. Sakoma, kad atlygis turėtų būti mokamas už sukuriamą pridėtinę vertę. Tad jei kažkas sukuria pridėtinės vertės už 10000 litų, o jam mokame 100 litų tai anksčiau ar vėliau toks žmogus pasiieškos kažko kito, gal ir užsienyje. Taip beskaičiuodami ir turime visus 100 litų vertės darbuotojus ir esame baisiai nepatenkinti, kad jie nieko neverti.  Tai gal vieną kartą reikia aiškiai pasakyti, kad ne vidurkis svarbiausia. Ir pradedam skaičiuoti, kiek iš viso išleidžiame pinigų algoms (atrodo, kad centrinė valdžia per metus išleidžia daugiau nei 5 mlrd. litų) ir pareikalaujam, kad tos išlaidos daugiau nedidėtų.

Viešumas ir bendruomenės įsitraukimas švietimo sistemoje: ar įmanoma?

Švietimo sistemoje situacija pasikeis tik tada, kai besidominčiai bendruomenei bus prieinama informacija apie švietimo įstaigų valdymą, o pati bendruomenė galės daryti įtaką sprendimams. 

Tėvai yra labiausiai suinteresuoti mokyklos darbo rezultatyvumu asmenys. Užtikrinus, kad pagerėja bazinių dalykų žinios, kartu reiktų spręsti ir kitas nemažiau aktualias saugumo, užklasinės veiklos, patyčių problemas. Tačiau pagrindinis tėvų siekis yra tinkami jų vaikų gebėjimai. Šiuo metu tėvai yra daugiau ar mažiau įtraukti į materialinių mokyklų problemų sprendimą, tačiau tikroji pridėtinė vertė būtų kitur.

Kaip minėta, šiandien yra ženkliai per mažai viešai atskleidžiamos informacijos apie mokymo įstaigas tam, kad tėvų įsitraukimas būtų prasmingas. Iš tikrųjų pateikiama daug įvairių žinių apie mokymo programas, užklasinę veiklą, mokyklų įgyvendinamus projektus, tačiau tai tik papildomos žinios, kurios neleidžia susidaryti jokio aiškesnio vaizdo apie situaciją mokykloje. 

Simboliška, kad ir ministerijos interneto svetainės rubrikos yra „apie ministeriją“, „ugdymas“, „profesinis ir tęstinis mokymas“, „studijos, mokslas ir technologijos“ (kas atspindi ministerijos struktūrą), kai tuo tarpu kitų valstybių analogiškų svetainių rubrikos - „tėvams“, „mokiniams“, „mokytojams“, „mokyklų vadovybei“ ir „tyrėjams“.

Todėl pirmiausiai būtina atskleisti visą informaciją apie mokinių pasiekimus suprantama ir prasminga tėvams forma. Siekiamybė būtų, kad tėvai galėtų žinoti savo vaiko, klasės ir mokyklos reitingą visos valstybės mastu. Tačiau pirmame etape galima būtų parodyti, kiek pakito mokinių, neatitinkančių ir viršijančių standartus, skaičius per metus mokykloje ir klasėje. Tai leistų daryti išvadas apie įstaigų vadovų ir mokytojų veiklos efektyvumą. Tokia informacija jau šiandien galėtų būti teikiama du kartus per metus, laikant, kad patenkinamą lygį pasiekę mokiniai yra žemiau standarto, o aukštesnįjį lygį pasiekę viršija standartą. Tas vertinimas būtų subjektyvus mokančio mokytojo įvertinimas, tačiau vertinimo kokybė galėtų būti užtikrinama vidiniu mokyklos procesu (pvz.: mokykliniu testu). 

Kita svarbi informacija – mokyklos turimi resursai. Čia pirmiausia turi būti pateikta informacija apie mokytojus. Tikslingas būtų jų reitingavimas pagal mokinių pasiekimus, darbo krūvį ir gaunamą atlygį. Taip pat turi būti išankstinė informacija apie planuojamus pokyčius. Kita resursų dalis – finansai. Turi būti aiškiai nurodytas esamas jų pasiskirstymas pagal prioritetines sritis ir pagal klases. 

Dalis šios informacijos galėtų būti skelbiama mokyklos tinklapyje (jautresnė - uždaroje tinklapio dalyje, prieinama tik tėvams). Palyginamąją informaciją būtų tikslinga talpinti įstaigos steigėjo tinklapyje. Tačiau pagrindinis darbas su informacija turėtų vykti planavimo procese. Siekiant išvengti labai skirtingo interpretavimo, kokia ir kaip informacija turi būti atskleista, tikslinga tai vieningai reglamentuoti ministro įsakymu.

Kita dalis informacijos galėtų būti prieinama iš oficialių informacinių sistemų ir registrų. Bendram sistemos valdymui būtų tikslinga turėti vieningą ir standartizuotą duomenų bazę apie visas mokyklas, jų vadovus, pasiekimus, mokytojus ir mokinius. Tai galėtų būti švietimo sistemos registras, kurio dalis būtų prieinama viešai ir suteiktų tėvams palyginimams būtiną informaciją.

Tačiau efektyviausias bendruomenės įtraukimas mokyklos veiklą būtų mokyklų tarybų vaidmens sustiprinimas. Tarybą galėtų sudaryti 3-7 tėvų atstovai, įstaigos vadovas, vienas mokymo personalo atstovas, vienas mokinių atstovas (mokyklose, kuriose yra 9 ir aukštesnės klasės), iki trijų steigėjo atstovų. Tarybos nariai būtų renkami trejų metų laikotarpiui. Taryba būtų atsakinga už strateginių krypčių nustatymą (strateginio plano rengimą), jos pritarimo reikėtų dėl personalo pokyčių, ji būtų atsakinga už mokymo kokybės, o taip pat turto, finansų ir personalo valdymo priežiūrą per planų rengimą ir jų įgyvendinimo stebėseną. Taip pat taryba turėtų užtikrinti nuolatines konsultacijas tarp tėvų, mokytojų ir mokinių. Tarybą kiekvienais metais tvirtintų strateginį ir metinį planą ir kasmetinę ataskaitą. Čia taip pat būtų tikslingi vieningi metodiniai nurodymai, kurie kartu užtikrintų, kad būtų įtrauktos priemonės, užtikrinančios nuolatinį nacionalinių švietimo standartų siekį. 

Suteikiant daugiau teisių mokyklos tarybai, kartu būtina naujai įvertinti rinkimų procedūras ir tarybos narių kvalifikacijos ugdymo galimybes. Reikėtų taip pat numatyti, kad mokyklų tarybų nariams už dalyvavimą posėdžiuose yra mokamos kompensacijos (nebent pati tarybą jų atsisakytų). 

Dar vienas svarbus tėvų įtraukimo aspektas yra tas, kad kartu būtų ugdomas bendras visuomenės įsitikinimas, kad kiekvienas narys gali prisidėti prie pokyčių, ir, kad nuo mažų pokyčių prasideda žymiai didesni pasikeitimai, o už situaciją esame atsakingi mes patys.

Bet kuriuo atveju būtina pakeisti nuostatą, kad mokykla yra direktoriaus ir mokytojų nuosavybė. Ji turi būti valdoma visų pirma atsižvelgiant į bendruomenės interesus.