Galime situaciją palyginti ir su Naująja Zelandija (tai 4 mln. gyventojų
valstybė, teikianti daug informacijos viešai, jos švietimo sistema yra
centralizuota ir labai gerai vertinama PISA studijoje). Taigi, mokinių skaičius
Lietuvoje yra 410435, o Naujoje Zelandijoje – 766408, mokytojų – 37560 ir 50950.
Taigi, jei taikytume Naujosios Zelandijos standartus. Lietuvoje teliktų 27285
mokytojai (10274 mažiau).
Taigi, net šis paprastas palyginimas įtikinamai parodo, kad egzistuoja
akivaizdi būtinybė mažinti mokytojų skaičių 27 proc. arba šiek tiek daugiau nei
10000. Jei tokiu dydžiu sumažėtų mokytojų skaičius, o finansavimas sistemai
išliktų toks pats, tai algos mokytojams galėtų padidėti net 37 proc.
Lietuvoje vis dar stipriai akcentuojamas mokyklų tinklo pertvarkymas. Tai
tikrai svarbus faktorius, didinant efektyvumą, tačiau kartu reikia atkreipti
dėmesį, kad ta pati Naujoji Zelandija sugeba užtikrinti efektyvų rezultatą ir
su tokiu mokyklų tinklu, kokį turi Lietuva šiandien.
Pažymėtina, kad net nelyginant su kitomis šalimis, Lietuvos mokslininkai
buvo atlikę tyrimą, kuriame pateikė tokią pat prognozę apie mokytojų poreikį.
Galima pridurti, kad toje pat prognozėje, atliktoje 2006 m., nurodoma, kad
dirbančių pedagogų skaičius šalyje mažėja, tačiau parengiamų specialistų
skaičius auga. 2005 m. mokytojų skaičius sudarė 90 proc. bazinių, 2000 metų,
skaičiaus. Paruoštų pedagogų specialistų skaičius kasmet viršija bazinius metus
vis didesne dalimi. 2002 m. paruoštų pedagogų skaičius sudaro 125 proc. bazinių
metų skaičiaus, o 2005 m. skaičius viršija bazinius metus net 62 proc.
Pažymėtina, kad 2009 m. rudenį Pasaulio bankas buvo taip pat pateikęs
rekomendacijas Lietuvai mažinti mokytojų skaičių.
Iš kitos pusės, didelis mokytojų skaičius ir santykinai maža mokytojų
vidutinė apkrova, kaip ir augantis finansavimas neduoda kažkokių ypatingų
rezultatų mokymosi kokybės požiūriu. Galima daryti prielaidą, kad mažesnis
mokytojų skaičius neturėtų neigiamos įtakos kokybei ir mokinių rezultatams.
2010 m. išleistame metiniame pranešime „Lietuvos švietimas. Tik faktai“
konstatuojama: „Nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimų duomenimis, nuo 2003 m.
iki 2007 m. mokinių, pasiekusių pagrindinį lietuvių kalbos pasiekimų lygmenį,
dalis mažėjo, o pasiekusių aukštesnįjį lietuvių kalbos pasiekimų lygmenį dalis
liko nepakitusi. Tuo pačiu laikotarpiu mokinių, pasiekusių pagrindinį matematikos
pasiekimų lygmenį, dalis mažėjo, o pasiekusių aukštesnįjį – didėjo. Mokinių,
pasiekusių gamtamokslinio ir socialinio ugdymo pagrindinį ir aukštesnįjį
pasiekimų lygmenį, dalys mažėjo.“
Dar iškalbingesnius rezultatus pateikia 2006 m. ir 2009 m. PISA studija.
Pagal skaitymo gebėjimus Lietuvos mokiniai per trejus metus iš 30-34 vietos
nukrito į 38-41 vietą, pagal matematikos gebėjimus – iš 27-32 vietos į 36-38, o
pagal taikomųjų mokslų kriterijų iš 26-34 į 28-37 vietą.
Taigi mokytojai turi mokyti efektyviau, dirbti šiek tiek daugiau, tačiau
jiems turi būti tinkamai atlyginama. Vienas objektyviausių jų veiklos vertinimo
kriterijų būtų pasiekti pokyčiai per mokslo metus mažinant neatitinkančių
standartus mokinių skaičių ir didinant viršijančių standartą mokinių skaičių.
Kaip tik pokytis atspindi suteiktą realią pridėtinę vertę. Tačiau čia svarbus
nešališkumas, todėl konkretaus mokytojo indėlis turi būti vertinamas remiantis
nacionalinio išorinio testo rezultatais. Tai galėtų tapti būtina sąlyga, norint
gauti aukštesnę kvalifikaciją ir atitinkamai didesnį darbo užmokestį. Tam
tikslui, įvedus standartus ir jų vertinimo sistemą reikėtų peržiūrėti mokytojų
atestavimo tvarką.
Aišku, kad švietimo sistema šiuo metu sprendžia dvi problemas: mokytojų
socialinė situacija, sumažėjus mokinių skaičiui, ir mokymo kokybės klausimas.
Racionalus siūlymas būtų atskirti šias dvi problemas ir spręsti jas atskirai.
Žinoma, mokytojų skaičiaus sumažinimas 10000 – 14000 ir perkvalifikavimas net
per kelerius metus yra labai aštri ir skausminga socialinė problema. Čia galėtų
būti įgyvendinta penkerių metų socialinio kompensavimo programa, numatanti, kad
mokytojai, kurie turi nemažesnį nei 25 metų stažą ir pasitraukia iš mokymo
veiklos dar penkerius metus gauna pusę buvusio atlyginimo arba 40 proc., jei
įsidarbina ne švietimo sistemoje. Tokia kompensacija būtų mokama iš mokinių
krepšelio lėšų. Ši programa turėtų būti apribota laike (5 metai), nukreipta į
vyresnio amžiaus mokytojų sklandų išėjimą iš mokymo veiklos ir nepainiojama su
mokytojų išankstiniu išėjimu į pensiją. Kitus mokytojus reikėtų įvertinti pagal
rezultatus ir atestaciją. Švietimo įstaigos vadovas kartu su mokyklos taryba
priimtų sprendimą dėl konkrečių mokytojų tolesnės karjeros. Tokių pokyčių
tikslas turėtų būti pasiekti, kad iki 2015 m. Lietuvoje dirbtų ne daugiau kaip
25000 pačių rezultatyviausių mokytojų. Tokiu atveju 2015 m. išlaikant tą patį
finansavimo lygį būtų galima padidinti gerai dirbantiems mokytojams atlyginimą
iki 30 proc.
Tam, kad už mokymo personalo formavimą atsakingi asmenys nuosekliai
dalyvautų efektyvumo didinimo procese, tikslinga būtų peržiūrėti pedagogų
apmokėjimo sistemą, numatant palaipsnį ir susietą su rezultatais algų didėjimą
(nedidinant krepšelio finansavimo) ir didesnį mokyklų tarybų vaidmenį nustatant
tam tikrą dalį pedagogų algos.
Taigi, švietimo sistemos pagrindinis tikslas kokybiškas išsilavinimas, o ne
mokytojų socialinių problemų sprendimas. Todėl pirmiausiai mokiniai turi daugiau
laiko praleisti klasėje, mokydamiesi pagrindinių dalykų, kartu šiek tiek
mažinant individualų darbą. Kartu turi būti įvesta visuotinė mokytojų veiklos
rezultatų vertinimo sistema, o išoriniai testai naudojami ne tiek mokinių žinių
įvertinimui, kiek mokytojų pasiektiems rezultatams nustatyti. Žinoma, mokytojų
atlyginimai privalo didėti tam, kad į mokyklas būtų pritraukiami labiausiai
kvalifikuoti specialistai, tačiau šis didėjimas turi būti aiškiai susietas su
efektyvumo didėjimu (mokytojų skaičiaus mažėjimu) ir pasiektais individualiais
mokytojų rezultatais. Algų kėlimas visiems vienodai, didinant išlaidas sistemos
finansavimui, būtų viena didžiausių klaidų. Valstybė privalo sąžiningai elgtis
su mokytojais, kurie šiam darbui atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaisant
to, ar jie šiuo metu pasiekia rezultatus. Todėl būtina pereinamuoju periodu
socialinio kompensavimo programa (labai aiškiai apribota laike) ilgai
dirbantiems mokytojams ir paliekantiems švietimo sistemą. Tačiau viso to galima
būtų pasiekti tik tuo atveju, jei švietimo sistema priklausytų visuomenei, o ne
pedagogams ir jų profesinėms sąjungoms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą