Taip ir nežinom, kam priklauso švietimo sistema

Vakar valstybės biudžeto diskusijų fone vėl į save atkreipti dėmesį nusprendė švietimo darbuotojų profsąjungos, - buvo surengtas mitingavo prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Mitinge nebuvau, tačiau remiantis žiniasklaidos pranešimais suprantu, kad buvo reikalaujama 1) kelti atlyginimus, 2) atsisakytų planų kas ketverius vykdyti pedagogų atestaciją, 3) panaikinti finansavimo skirstymą pagal mokinio krepšelio principą, 4) mažinti mokinių skaičių klasėse ir 5) spręsti ankstesnio mokytojų išėjimo į pensiją klausimą. Čia nekalbėsiu apie plakatų turinį, kuris nieko bendro neturi su realiais reikalavimais. Taigi, patys protestuotojai suvokia, kad „dėl vaikų mažėjimo nuolatos mažėja krūviai, kartu ir atlyginimai" (Lietuvos švietimo profesinės sąjungos atstovas Romas Turonis). Tai lyg ir visiems ir turėtų būti aišku, kad kol nemažės mokytojų skaičius, tol mažės atlyginimai, ką ir numato krepšelio principas. O kodėl turėtų būti kitaip? Manau, kad turėtų būti mokama už atliktą darbą, o ne už statusą (kad ir mokytojo). Tenoriu priminti, kad palyginamose valstybėse, kurių švietimo sistema tarptautiniu mastu vertinama nepalyginti geriau nei mūsų santykinai dirba 10000 mažiau mokytojų. Kitas aspektas, jau susijęs su veiklos kokybės vertinimu kritikuojamas pasitelkus argumentą, kad „privaloma, kas ketverius metus taikomą atestaciją mokytojui, reikštų nepagarbą ir nepasitikėjimą mokytoju.“ Žinoma, nesu įsitikinęs, kad atestacija ką nors pakeis (nes toks mechanizmas viešajame sektoriuje efektyviai neveikia), tačiau veiklos kokybė turi būti vertinama ir vertinimo rezultatai prieinami viešai. Pasitikėdamas mokytoju, noriu , kad tas pasitikėjimas būtų pagrįstas objektyviais faktais. Taigi, šis mitingas tik dar kartą primena, kad taip ir neišsprendėme esminio klausimos, kam priklauso švietimo sistema visuomenei ar pedagogų organizacijoms.