Viešosios organizacijos ir inovacijos

Vakar žurnale Veidas (50/2011) pasirodė trumpas straipsnelis „Kodėl Lietuvos įstaigų tris kartus daugiau nei Estijoje“. Viskas, kas ten pasakyta yra teisinga. Tačiau norėčiau pridurti keletą papildomų pastebėjimų. Sprendimų priėmėjai, kurie yra atsakingi už šiandieninį organizacijų peizažą, manyčiau, tvirtai tikėjo ir tebetiki, kad valstybės tvirtybė – nuolat besiplečiančios institucijos. O tai reiškia, kad ne tik organizacijos pačios turi nuolat didėti, tačiau augti ir jų skaičius. Vienintelis teisingas atsakas į naujus gyvenimo iššūkius – atskiros organizacijos įsteigimas. Jei tėvai nemoka elementų – steigiam elementų fondą, jei numatoma ES parama – steigiam paramos skirstymo agentūras ir t.t. Kai problema sprendžiama, įsteigiant naują organizaciją, dažniausiai po keleto metų lieka ir problema ir institucija. Ir dažnai čia reikia ne naujos organizacijos, o kito ir inovatyvaus požiūrio. Ir nereikės piktintis tokiais komentarais, kaip www.delfi.lt straipsnelyje „20 metų Lietuvoje gyvenantis švedas: jūsų visuomenė sovietmečio sužalota labiau nei atrodo“ pateiktas komentaras: „matau jūsų semisovietines valstybines įstaigas, matau neryžtą, gal naivų pasitikėjimą savimi, kad „padarysime patys“. Iš kitos pusės matau patiklumą – laukiant kažko – Briuselio, amerikiečių... Dalis tebelaukia Maskvos.“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/20-metu-lietuvoje-gyvenantis-svedas-jusu-visuomene-sovietmecio-suzalota-labiau-nei-atrodo.d?id=52858749).

Čia norėčiau priminti kai kurias Peter F.Drucker mintis. Vadybos klasikas savo knygoje “Inovacijos ir verslumas“ (1984 m.) rašo: „Viešosioms organizacijoms keistis ir diegti inovacijas yra žymiai sunkiau net ir lyginant su labiausiai biurokratizuotoms privantaus verslo įmonėms. Tai, kas šiuo metu „egzistuoja“ tampa papildoma kliūtimi. Bet kuriuo atveju, kiekviena viešoji institucija siekia plėstis. Kai jos veikla nėra vertinama pelno kriterijumi, įstaigos dydis tampa vieninteliu sėkmės kriterijumi, o augimas – vieninteliu tikslu. Ir tada, žinoma, atsiranda naujų būtinų darbų, kurie neišvengiamai turi būti padaryti. Tad atsisakyti to, kas "visada buvo daroma" ir pradėti daryti kažką naujo viešosioms institucijoms prilygsta prakeiksmui, arba bent jau tampa nepakeliamai skausminga. Didžioji dalis inovacijų viešosiose institucijose atsiranda pašaliečių dėka arba ištikus krizei.“ Toliau jis labai tiksliai apibrėžia, kad „viešosios institucijos sėkmė matuojama gautu didesniu biudžetu, o ne pasiektais rezultatais.“ Tačiau visa tai nepaneigia būtinybės ieškoti inovacijų, jas diegti ir keistis. Jei tai nevyks, institucijos taps atgyvenamomis, kuriomis niekas nepasitiki, o lygiagrečiai pradės kurtis privačios iniciatyvos. Kad to neįvyktų, institucijos savo kasdienėje veikloje turi įdiegti inovacijų praktiką, aiškiai nustatyti pasiekiamus tikslus, o ne nuolat kalbėti apie plėtrą.