Dar kartą apie švietimą ir kokybę

Kaip ir bendrajam išsilavinimui, kokybės kriterijai turi būti taikomi ir profesiniam, aukštajam ir universitetiniam mokslui. Šiuo metu yra stiprinama šių mokymo įstaigų autonomija (statusas keičiamas į VšĮ), tačiau nieko nedaroma tam, kad būtų sustiprinta jų veiklos kokybės priežiūra. Tai palaipsniui pavers minėtas įstaigas diplomų fabrikais, kurie ekonominiu požiūriu veikia gana efektyviai, tačiau palaipsniui praranda prestižą ir savo veiklos prasmę. Kartu tai diskredituoja visą švietimo sistemą. Tad jauni žmonės ne tiek galvoja, kokią mokyklą pasirinkti, kiek svarsto, ar neverta tęsti studijų užsienyje.

Siekdami įvertinti profesinio mokymų įstaigų veiklą kai kurie ekspertai siūlo vertinti jų efektyvumą pagal išlaidas, tenkančias vienam studentui (kuo išlaidos mažesnės ir pasiekiami kokybės standartai, tuo įstaiga veikia efektyviau) ir biudžetinio bei kito finansavimo santykį (kuo mažesnė našta biudžetui, tuo veikla yra efektyvesnė). Tuo tarpu įstaigos veiklos kokybė galėtų būti vertinama pagal baigusių dalį, kurie registravosi darbo biržoje. Kaip pagalbinis kriterijus galėtų būti naudojamas įstojusių skaičius ir turimi finansiniai resursai. Dar labiau sofistikuotas kriterijus būtų vidutinis vieną ar kitą specialybę baigusių darbo užmokestis. Bet kuriuo atveju būtina susitarti dėl kokybės kriterijų ir užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų nuosekliai renkama (ir skelbiama).

Čia pavyzdžiu galėtų būti Kanados Ontarijo provincijoje įdiegta kolegijų vertinimo sistema, kurios rezultatai publikuojami kiekvienais metais. Šiuo metu yra vertinama baigusiųjų įsidarbinimo dalis praėjus pusmečiui, baigusiųjų pasitenkinimas studijomis, darbdavių pasitenkinimas buvusiais studentais, studijuojančių pasitenkinimas studijomis ir pradėjusių ir baigusių studijas santykis.

Todėl būtina profesiniam ir aukštajam mokslui nustatyti aiškius kokybės kriterijus ir įpareigoti steigėjus užtikrinti, kad tie kriterijai būtų pasiekiami. Taip pat turi būti įdiegta platesnė tokių įstaigų vertinimo schema, kuri leistų reguliariai kaupti informaciją apie materialinių resursų panaudojimą, dėstytojus, jų apmokėjimą ir pan.

Dėl neformalaus ugdymo dabar verda karštos diskusijos ir tikimasi, kad artimiausiu metu ir čia bus įdiegtas krepšelio principas. Keturios savivaldybės net pradėjo bandomuosius projektus. Tačiau čia yra keletas svarbių aspektų. Pirmiausiai, neužtikrinant tinkamos bendrojo išsilavinimo kokybės nėra prasminga dar labiau didinti neformalaus ugdymo prieinamumą. Taip pat svarbu, kad nėra aiškūs finansavimo limitai ir nėra jokio sutarimo, kokia suma būtų pakankama vienam vaikui. Įdiegus krepšelio mechanizmą šioje srityje greičiausiai būtų sukurtos ilgalaikės problemos, kurias būtų labai sudėtinga spręsti ateityje. Todėl siūlytina čia sustiprinti tėvų vaidmenį ir atsakomybę, o valstybės parama galėtų būti teikiama susigrąžinant dalį Gyventojų pajamų mokesčio. Toks mechanizmas geriau ar blogiau suveikė skatinant įsigyti būstą ir kompiuterius ir gan neskausmingai kompiuterių atveju buvo panaikintas. Kartu tai skatina visą procesą organizuoti skaidriau ir atsakingiau.