The Economist (2012 02 18) skirtas įdomiai temai apie per
didelį teisinį reguliavimą JAV. Nors tai turėtų būti visų pirma Europos
problema, tačiau palaipsniui šis reiškinys plinta po visą pasaulį. Verta
susimąstyti dėl autoriaus nurodytų priežasčių, skatinančių perdėtą reguliavimą.
Tai įstatimdavių puikybė ir įsitikinimas, kad viską absoliučiai galima
reguliuoti. Kartu su lobistų pastangomis prastumti sau naudingas nuostatas tai
sukuria mechanizmą, produkuojantį vis naujas ir sudėtingesnes taisykles. Čia
galima prisiminti mūsų Seimą, kuris nepaisant visokių parlamentinių tyrimų nuo
kadencijos pradžios 2008 m. lapkričio 17 d. sugebėjo priimti net 1920 įstatymų.
Tad galima sakyti, kad kiekvieną mielą dieną, įskaitant savaitgalius ir
šventes, atsiranda 1 ar 2 nauji įstatymai. Stebėtinas produktyvumas. Tiesa, ankstesnės kadencijos Seimas tik šiek tiek
nusileido savo veiklos tempais – kiekvienai kalendorinei dienai teko po 1,3
įstatymo.
Taigi, ką siūlo protingos galvos JAV? Siūloma užtikrinti,
kad kiekvieną įstatymo projektą įvertintų nepriklausomas vertintojas (ar
institucija) kaštų – naudos analizės požiūriu. Šis vertinimas turi būti
skelbiamas viešai. Reikia pažymėti, kad Nyderlandai ir Vokietija turi įstatymu
įtvirtinę panašią prievolę atlikti vertinimą ir viešai jį paskelbti. Tačiau kur
kas paprastesnis ir efektyvesnis siūlymas yra reguliacinio pobūdžio įstatymuose
numatyti nuostatą, kad toks reguliavimas automatiškai nustoja galioti, tarkim
po dešimties metų. Jei tai būtų įtvirtinta, įstatymų leidėjai turėtų
atsižvelgti į es-post vertinimą prieš nustatydami neribotą vieno ar kito reguliavimo
galiojimą. Na ir paskutinis siūlymas – įstatymai turi būti paprastesni, turi
būti tik pagrindinės taisyklės, nesistengiant surašyti detalių instrukcijų. Visiška
tiesa, tačiau mūsų teisinėje sistemoje tai beveik neįmanoma. Juk teisininko profesija
vis dar išlieka tarp labiausiai pageidaujamų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą