Apie bandymus reformuoti švietimo sistemą JAV

2012 02 25 the Economist publikuoja straipsnį apie JAV švietimo sistemos reformos kryptis ir tokios diskusijos vaidmenį artėjančių prezidento rinkimų kontekste (http://www.economist.com/node/21548268?frsc=dg%7Ca). Pažymėtina, kad daugelio respublikonų akys krypsta į Jeb Bush patirtį, kai jis vadovavo Floridos valstijai 1999 -2007 m. ir sugebėjo šios valstijos mokyklas iš atsiliekančių padaryti vienomis geriausių šalyje. Jo filosofija remiasi principu, kad „svarbu ne tai, kiek išleidžiama švietimui, o tai, kokiu būdu išleidžiami pinigai, ir tai, kaip vyksta mokymo procesas.“ Floridos reformos esmė - mokyklų reitingavimas ir galimybė tėvams pasirinkti geresnes mokyklas (įskaitant ir nevalstybines), mokinių, neatitinkančių minimalių standartų neperkėlimas į aukštesnį lygį, mokytojų atlyginimo susiejimas su pasiektais rezultatais ir talentingų žmonių pritraukimas į mokyklas, įskaitant ir tuos, kurie neturi specialaus pedagoginio išsilavinimo.

Apie perdėtą teisinį reguliavimą

The Economist (2012 02 18) skirtas įdomiai temai apie per didelį teisinį reguliavimą JAV. Nors tai turėtų būti visų pirma Europos problema, tačiau palaipsniui šis reiškinys plinta po visą pasaulį. Verta susimąstyti dėl autoriaus nurodytų priežasčių, skatinančių perdėtą reguliavimą. Tai įstatimdavių puikybė ir įsitikinimas, kad viską absoliučiai galima reguliuoti. Kartu su lobistų pastangomis prastumti sau naudingas nuostatas tai sukuria mechanizmą, produkuojantį vis naujas ir sudėtingesnes taisykles. Čia galima prisiminti mūsų Seimą, kuris nepaisant visokių parlamentinių tyrimų nuo kadencijos pradžios 2008 m. lapkričio 17 d. sugebėjo priimti net 1920 įstatymų. Tad galima sakyti, kad kiekvieną mielą dieną, įskaitant savaitgalius ir šventes, atsiranda 1 ar 2 nauji įstatymai. Stebėtinas produktyvumas. Tiesa, ankstesnės kadencijos Seimas tik šiek tiek nusileido savo veiklos tempais – kiekvienai kalendorinei dienai teko po 1,3 įstatymo.

Taigi, ką siūlo protingos galvos JAV? Siūloma užtikrinti, kad kiekvieną įstatymo projektą įvertintų nepriklausomas vertintojas (ar institucija) kaštų – naudos analizės požiūriu. Šis vertinimas turi būti skelbiamas viešai. Reikia pažymėti, kad Nyderlandai ir Vokietija turi įstatymu įtvirtinę panašią prievolę atlikti vertinimą ir viešai jį paskelbti. Tačiau kur kas paprastesnis ir efektyvesnis siūlymas yra reguliacinio pobūdžio įstatymuose numatyti nuostatą, kad toks reguliavimas automatiškai nustoja galioti, tarkim po dešimties metų. Jei tai būtų įtvirtinta, įstatymų leidėjai turėtų atsižvelgti į es-post vertinimą prieš nustatydami neribotą vieno ar kito reguliavimo galiojimą. Na ir paskutinis siūlymas – įstatymai turi būti paprastesni, turi būti tik pagrindinės taisyklės, nesistengiant surašyti detalių instrukcijų. Visiška tiesa, tačiau mūsų teisinėje sistemoje tai beveik neįmanoma. Juk teisininko profesija vis dar išlieka tarp labiausiai pageidaujamų.

Apie viešąjį valdymą

Vasario 7 d. Vyriausybė patvirtino Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programą, kuri beveik nebuvo pastebėta žiniasklaidos (tik „Respublika“ tai pavadino lozungų rinkiniu, plačiau nieko neaiškindama). Kaip ten bebūtų, tačiau minėtoje programoje yra kai kurių dalykų, pakankamai svarbių įvairiems sektoriams, įskaitant ir švietimo. Pirmiausia kalba eina apie standartų nustatymą ir įstaigų reitingavimą („...sudaromas minimalių paslaugų kokybės standartų rinkinys ir pagal jį vertinami sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių ir kitų paslaugų teikėjai.....“ „kasmet bus atliekamos paslaugų vartotojų apklausos apie paslaugas teikiančias įstaigas, šių apklausų rezultatai viešai skelbiami ir pagal juos reitinguojamos paslaugas teikiančios įstaigos. Įgyvendintos paslaugų kokybės gerinimo iniciatyvos turi atsispindėti paslaugas teikiančių įstaigų vadovų veiklos rezultatuose.“). Taip pat numatomas žymiai platesnis visuomenės įsitraukimas ir mokyklų tarybų vaidmens stiprinimas („... bus rūpinamasi, kad jos [visuomenės] atstovai kuo aktyviau dalyvautų valdant įstaigas, teikiančias švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, viešojo saugumo paslaugas, didėtų šių įstaigų tarybų vaidmuo, būtų sudarytos sąlygos visuomenei vertinti šių įstaigų vadovų veiklą“). Ir galiausiai užsimenama apie galimybes plačiau taikyti kadencijas įvairių įstaigų (įskaitant ir švietimo) vadovams („.... tobulinant šių įstaigų ir įmonių vadovų veiklos priežiūrą, bus nustatomos jų ir įmonių valdybos narių kadencijos, tačiau neribojamas jų skaičius. Bus svarstoma galimybė nustatyti minėtų įstaigų vadovų pavaduotojų ir aukštesnės grandies vadovų kadencijas. Tobulinant valstybės vykdomosios valdžios sistemos įstaigų ir įmonių valdymą, bus nustatyti bendri šių įstaigų ir įmonių vadovų atrankos, jų veiklos susiejimo su rezultatais, veiklos vertinimo, informavimo apie rezultatus principai....“). O galiausiai mokykloms numatomas ir vienas papildomas vaidmuo: „kad visuomenė aktyviau dalyvautų viešojo valdymo procesuose, bus stiprinama jos pilietinė branda, ugdomas pilietinis sąmoningumas – jai suteikiama žinių apie valstybės turimos informacijos naudojimo ir gyventojų dalyvavimo viešojo valdymo procesuose galimybes. Visuomenės švietimas šiais klausimais turėtų būti pradėtas jau mokyklose ir stiprinamas kituose švietimo sistemos lygiuose.“ Manau, kad būtų buvę geriau, kad tokia programa būtų priimta po išsamių konsultacijų su visuomene ir parašyta ne tokia biurokratine kalba, tačiau „išėjo, kaip visada“. Na ir nereikia užmiršti, kad pas nuo programų iki jų įgyvendinimo labai jau netrumpas kelias, kurį ne visada ir nueiname.

Kas gi yra tas valstybės tarnautojas?

Viešasis sektorius Lietuvoje yra tiek pripainiotas, kad dažnai vieni kalba apie vienus dalykus, kiti – apie kitus, vieni traukia vienus skaičius, - kiti jau kitus. Esu tikras, kad bet kokia diskusija bus nevaisinga, kol visi – politikai, žiniasklaida, tarnautojai, biudžetininkai ir visuomenė neišsiaiškins ir nesutars, kas gi yra tie valstybės tarnautojai.

Šią problemą labai akivaizdžiai iliustruoja Irenos Petraitienės, Lietuvos valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės 2012 m. vasario 3 d. portale www.delfi.lt paskelbtas komentare „Ar valstybės tarnautojai - visų ekonominių problemų Lietuvoje kaltininkai?“ Manau, kad tikrai gerai, kad tokia diskusija vyksta, ir bandoma žiūrėti į skaičius, o ne vien remtis emocijomis. Tačiau tie skaičiai beprasmiai, jei nesusikalbame, ką jie reiškia.

Taigi, kas yra toji valstybės tarnyba. Teisininkai čia turi vienareikšmį atsakymą, - tai žmonės, kurie dirba pagal Valstybės tarnybos įstatymą. 2011 m. gruodžio 1 d. jų buvo 51184 (pagal Valstybės tarnybos registro duomenis), iš kurių 26413 – karjeros valstybės, apie kuriuos ir kalba ponia I.Petraitienė. O kas gi tie likę? Tai taip vadinami statutiniai tarnautojai, kurie dirba vadovaudamiesi savo statutais. Čia lyg ir aišku, tačiau tarp statutinių yra ir „geri“ policininkai su gaisrininkais, kurie dirba gatvėje ir „blogi“ statutiniai, kurie sėdi kabinetuose. Kad dar būtų painiau, reikia pridėti dar 20742 taip vadinamų darbo sutartininkų, kurie dirba pagal kiekvienos įstaigos nustatytas taisykles, tik jų atlyginimas yra stipriai apribotas Vyriausybės nutarimu. Taigi lyg ir išeitų, kad valstybei dirba 71926 žmonės, iš kurių savivaldoje darbuojasi šiek tiek mažiau nei penktadalis.

Tačiau čia toli gražu dar ne viskas. Į šį skaičių neįskaičiuoti politikai (tie patys, kurie daugelio supratimu visai be reikalo gauna atlyginimą, t.y. Seimo nariai, ministrai, merai, savivaldų tarybų nariai), teisėjai, prokurorai, valstybės pareigūnai (pavyzdžiui Konkurencijos tarybos vadovas, Valstybės kontrolierė ir kt.), Lietuvos banko valdybos nariai ir darbuotojai. Visi jie dirba ir algas gauna pagal skirtingas taisykles (skirtingus įstatymus). Čia taip pat nėra kareivių, kurių algas nustato Vyriausybės nutarimas. Ar visi jie buitine prasme yra suprantami kaip valdininkai? Ko gero.

Toliau pasižiūrėjus, rasime visą plejadą biudžetinių įstaigų, kurių vadovai nėra valstybės tarnautojai. Iš vienos pusės tos įstaigos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, todėl kaip ir savaime priskirtinos prie tarnautojų kategorijos, tačiau iš kitos pusės tarp jų yra ir teatrai, bibliotekos, kai kurios švietimo įstaigos. Jų darbuotojus vadinti valdininkais lyg ir nesinorėtų. Tačiau vėlgi, pažvelgus į užsienio šalių praktiką, tarkime tą pačią Vokietiją, ten net mokyklose dalį mokytojų sudaro valstybės tarnautojai (vok. - der Beamte). Tad visuomenė (o kartu ir žiniasklaida), lyg ir linkusi laikyti „paprastą bibliotekininką“ padoriu žmogumi, o jau bibliotekos direktorių – kaip ir valdininku. Tačiau vertinant statistiką, visi be jokio abejonės suplakami į krūvą.

Toliau tenka prisiminti visas viešąsias įstaigas. Kai kalba pradeda eiti apie ligonines ir jų vadovų atlyginimus beveik niekas iš žiniasklaidos atstovų neabejoja, kad jie priskirti „blogiesiems“ valdininkams. 2010 metais veikė 168 viešosios įstaigos, kuriose dalininko teises ir pareigas įgyvendino ministerijos ar ministerijų valdymo srityse veikiančios įstaigos. 2010 metais šiose viešosiose įstaigose dirbo vidutiniškai 30466 darbuotojai (2002 metais – 25517, 2008 metais – 29459), darbo apmokėjimo suma buvo 775,8 mln. Lt (2002 m. – 280,3 mln. Lt, 2008 metais – 808,6 mln. Lt). Čia neįtraukta VšĮ Lietuvos radijas ir televizija bei visi universitetai, turintys specifinį statusą. Bandoma įtikinti, kad VšĮ finansavimą gauna ne iš biudžeto (sakoma, kad ne iš biudžeto tiesiogiai, o per programas). Tačiau, kaip ten bežiūrėsime, nors ir gaunama tam tikra dalis pajamų iš paslaugų pardavimo, o gydymo įstaigos finansuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, tačiau iš esmės tai yra tie patys mokesčių mokėtojų pinigai.

Na ir galiausiai lieka visos valstybės ir savivaldos valdomos valstybės, savivaldos įmonės ir akcinės bei uždarosios akcinės bendrovės. Čia vėlgi, peržvelgus žiniasklaidos nuolat keliamą algų klausimą (įskaitant ir premijas), susidaro įspūdis, kad šiose įstaigose dirbantys žmonės taip pat priskirtini valdininkams. Manau, kad daugelis šventai tiki, kad Regitroje automobilį registruojantis darbuotojas ar įmonės ataskaitos reikalaujantis Registrų centro darbuotojas yra tikrų tikriausias valdininkas. Tokiose organizacijose 2010 m. dirbo 38424 darbuotojai, neįskaičiuojant įvairių savivaldos darinių.

Apskritai, centrinės valdžios sektoriuje 2010 m. veikė 1178 įstaigos, o jose dirbo beveik 183 tūkst. darbuotojų, kuriems per metus buvo išmokėta 4.316 mlrd. litų algoms (atitinkamai – vidutinė alga 1965 lt).  Kai tokia situacija, kiekvienas kalbėtojas (jei tik supranta, apie ką kalba) situaciją gali interpretuoti kaip tik nori.

Šiek tiek apie puikias mokyklas

Vertas dėmesio The Econimist straipsnis (http://www.economist.com/node/21545991?frsc=dg|a) apie puikių mokyklų pavyzdį. Manau, kad jei mes sugebėtume diferencijuoti mokyklas, gebėtume atskirti, kurios yra tik mokyklos, kurios yra geros mokyklos, o kurios yra puikios, galėtume kur kas racionaliau diskutuoti, kokių pokyčių reikia visoje švietimo sistemoje ir kurie metodai veikia. Minėtas straipsnis tik dar kartą patvirtina, kad jei nėra puikių mokytojų, puikios mokyklos negali būti. O jei puikūs mokytojai nuosekliai siekia geresnio rezultato ir sugeba tai įsivertinti, tai sukuriami efektyviai veikiantys metodai.

Ar pasikeis požiūris į žiniasklaidą po skandalų Jungtinėje Karalystėje?

Prasidėjęs kaip News of the World skandalas, visas šis reikalas palaipsniui perauga į gana rimtą diskusiją apie žiniasklaidos rolę visuomenėje (http://www.economist.com/node/21546009?frsc=dg|a). Įdomu pasižiūrėti, kokios idėjos šiame kontekste svarstomos Jungtinėje Karalystėje. Pirmiausia svarstoma, ar nereikėtų įvesti žymiai griežtesnius apribojimus rinkos daliai, kurią viena ar kita savininkų grupė gali užimti populiariosios žiniasklaidos segmente. Mintis remiasi siekiu užkirsti kelią vienam ar keliems asmenims pasidalinti esamą rinką ir taip sukaupti neproporcingą įtaką. Kartu abejojama, ar tai neribos konkurencijos ir nebus „baudžiama sėkmė“. Taip pat siūloma peržiūrėti privatumą garantuojantį įstatymą, tačiau kartu sutinkama, kad problema, matyt, ne pačiame įstatyme, o jo taikyme. Galiausiai galvojama apie įstatymo prieš šmeižtą peržiūrėjimą. Žiniasklaida kartu su laisve turi prisiimti ir atsakomybę, visų pirma atsakomybę išvengti šmeižto. Tačiau diskusijose vis grįžtama prie net patenkinamai  negalinčio veikti žiniasklaidos savireguliavimo mechanizmo peržiūrėjimo, tikintis, kad nauja ir turinti pakankamai įgaliojimų ikiteisminio nagrinėjimo institucija gali suvaldyti situaciją. Tai svarbu ir galvojant ir apie naujas žiniasklaidos formas, kai leidėjai savo veiklą perkelia į virtualią erdvę. Įdomu, ar Jungtinė Karalystė ir šį kartą sugebės nustatyti naujus pasaulinius visuomenės ir žiniasklaidos santykius?