Panašumų tarp Lietuvos ir Rusijos beieškant

Pasižiūrėjus, ką savo valstybės tarnyboje paveldėjom iš Sovietų Sąjungos, ne mažiau įdomu, kaip mūsų reformų trajektorija atrodo lyginant su tendencijomis šalyse, turėjusiose panašų palikimą. Taigi, pabandykime pažvelgti į Rusijos situacija (gal kiek netikėtas palyginimas, tačiau rezultatas vertas dėmesio).

 Rusija savo požiūrio į valstybės tarnybą reikėtų ieškoti Rusijos caro 1722 m. įvestose rangų lentelėse (Табель о рангах), kurios ir suformavo vieningą įstatyminę valstybės tarnybos bazę. Kita koncepcija – nomenklatūra, paveldėta iš Sovietų Sąjungos. 1987 m. prasidėjęs ir 1991 m. pasibaigęs Rusijos partinio aparato demontavimas iš esmės nepakeitė veikusio lygiagretaus administracinio aparato. Taigi, nomenklatūros principas tiek, kiek jis nesusijęs su partine kadrų kontrole, išliko. Tai reiškia, kad į pareigas skiriantis asmuo pats atrenka ir paskiria sau pavaldžius asmenis (t.y. yra aišku, kas atsako už kadrų komplektaciją) (Овсянко Д.М., 2003). Rusijos valstybės tarnyba iš pradžių buvo reguliuojama prezidento įsakais, o įstatymas priimtas tik 1995 m. («Об основах государственной службы Российской Федерации»), nauja redakcija 2004 m. ir žinoma daugybė tolimesnių kitų pakeitimų.

Nesileidžiant į smulkmenas, norėtųsi atkreipti dėmesį į pačius ryškiausius panašumus. Taigi – darbo apmokėjimo sistema Rusijoje yra gal ir šiek tiek painesnė, nei Lietuvoje, tačiau jos suminis rezultatas yra stebėtinai panašus į mūsų. Yra kvalifikaciniai rangai (panašiai kaip ir kvalifikacinės klasės), priedas už stažą (tiesa po 5 proc. kas 5 metus) ir keisti priedai (už ypatingas darbo sąlygas iki 200 proc.). Kita vertus net ir bazinis atlyginimas ten formuojamas specifiškai – pareiginė alga beveik lygi baziniam dydžiui, tačiau yra nustatytas ir kiekvienai pareigybei fiksuotas kasmėnesinis skatinimas, kuris gali siekti iki 14 pareiginių algų. Tad čia galima tų algų skaičių palyginti su mūsų koeficientais nuo bazinių dydžių. Bent iš pirmo žvilgsnio – panašumas stulbinantis. Čia norisi prisiminti buvusio GE vadovo J.Welch frazę: parodykite paskatų sistemą ir aš pasakysiu, kaip jūsų organizacija veikia.

Antras vertas dėmesio panašumas – visiškas ir specifinis statutinės tarnybos ir kariškių išskyrimas ir atskiras reglamentavimas. Skirtumas tik vienas – Lietuvoje mokesčių inspektoriai nėra statutiniai (ir neatrodo, kad nuo to kam nors būtų blogiau).

Trečias aspektas – aukščiausių tarnautojų skyrimas. Ten įstatyme aiškiai pasakyta, kad Prezidento ir Vyriausybės skiriamiems asmenims konkursai netaikomi. Taigi, reikia prisiminti, kaip pas mus tokie pareigūnai yra parenkami.

Ketvirtas labai svarbus dalykas – darbo užmokesčio fondas arba tai, kiek kainuoja valstybės tarnyba. Rusijoje principas, kad turi būti skirta tiek biudžeto pinigų, kiek yra etatų labai aiškiai įtvirtinta įstatyme. Pas mus tai daugiau praktikos ir tikėjimo dalykas, nors tikras šeimininkas turėtų priimti tiek žmonių, kiek turi pinigų.

Na ir lieka pridurti, kad tikrai daugelis smulkių aspektų, didelis legalizmas ir orientacija visą sistemą susieti su pareigybe daro minėta sistemą labai panašia į mūsiškę. Tiesa, yra ir reikšmingų skirtumų – mūsų sistemoje neliko atestacijos, kurią pakeitė kasmetinis veiklos vertinimas (nors reikia pripažinti, kad egzistuojanti darbo užmokesčio sistema labiau tiktų atestacijai).

Čia pabaigai norėčiau tik paminėti vieną Rusijos specialisto mintį, kad po karo 1946 -1947 m. dauguma Europos valstybių pirmiausiai sutvarkė savo valstybės tarnybas (buvo priimti atitinkami įstatymai) ir tik po to jos ėmėsi ekonominių reformų. Tad blogai veikianti tarnyba neleidžia Rusijai įvykdyti būtinų pertvarkymų (Овсянко Д.М., 2003).