Apie amžiną ministerijų sekretorių ir viceministrų švytuoklę

Viešojoje erdvėje pasirodžius žinutėms apie ministerijų sekretorius (BNS: Paskirtasis premjeras - už ministerijų sekretorių grąžinimą) norisi pažvelgti į šią amžiną aukščiausių valstybės tarnautojų švytuoklę šiek tiek iš kito taško. Taip jau tradiciškai susiklostė, kad viena dominuojanti partija nuosekliai pasisako už tai, kad aukščiausi tarnautojai būtų politinio pasitikėjimo, o kita – už tai, kad jie būtų karjeros valstybės tarnautojai. Tiesa, realybėje aukščiausi valstybės tarnautojai ministerijose priklauso tiek vienam tipui, tiek kitam, ir po kiekvieno parlamentinės daugumos pasikeitimo keičiasi tik proporcija (1 politinio pasitikėjimo + 3-4 karjeros valstybės tarnautojai vs 3-4 viceministrai + 1 ministerijos kancleris). Reikia pripažinti, kad tokie pokyčiai bent kiek rimčiau valstybės piliečiams ir verslui neatsiliepia, tačiau netiesiogiai demonstruoja tam tikras bendrąsias valdymo problemas, visų pirma tarpusavio pasitikėjimo ir sutarimo tarp politikų ir aukščiausių valstybės tarnautojų trūkumą (žvelgiant iš public service bargains teorijos perspektyvos (C.Hood)).

Noriu iš karto pastebėti, kad abi sistemos turi savo pliusų ir minusų ir yra sutinkamos kitose pasaulio šalyse. Tarkim, anglo-saksų tradicijos šalyse, kurios entuziastingai diegė naujosios viešosios vadybos principus, paprastai ministerijoms (departamentui) vadovauja karjeros valstybės tarnautojas, skiriamas kadencijai, kuris ir atsako už visus biurokratinės mašinos rezultatus. Panaši situacija yra ir Skandinavijos valstybėse. Tuo tarpu Vokietijoje ministrui padeda 2 valstybės sekretoriai (tarnautojai) ir 2 parlamentiniai sekretoriais (politinio pasitikėjimo asmenys). JAV atveju pasikeitus prezidentui keičiasi keli tūkstančiai aukščiausių valstybės tarnautojų. Bet kuriuo atveju, nereikia pamiršti, kad beveik visose šalyse veikia ir politinio pasitikėjimo ministro kabinetas, kurio vadovas daugeliu atvejų yra nemažiau įtakingas už sekretorius ar viceministrus. Jei bandytume pažvelgti į vyraujančias tendencijas, tai tektų konstatuoti, kad per pastarąjį dešimtmetį daugelyje valstybių politinio pasitikėjimo tarnautojų skaičius ir jų įtaka palaipsniui didėjo. Tačiau sveikoms ir stiprioms tarnyboms tai neturi kažkokio neigiamo poveikio, kai tuo tarpu kitur tai kelia labai rimtų problemų.

Grįžkime prie mūsų patirties. 2008 m. viceministrų, kaip politinio pasitikėjimo tarnautojų, pareigybių skaičiaus išplėtimas buvo gan logiškas Vyriausybei, kuri akcentavo permainų siekį. Tarkim ir M.Thatcher Vyriausybėje, kuri kardinaliai pertvarkė Jungtinę Karalystę, pertvarkas įgyvendino premjerės pasitikėjimą turintys žmonės. Čia gal tik būtina pažymėti, kad tie žmonės visų pirma turėjo būti ne tiek konservatoriai, kiek pritariantys radikalioms permainoms. Tačiau kelių viceministrų atsiradimas gan rimtai sujaukė atsakomybės ir atskaitomybės ryšius ministerijų vadovybėje: šiuo metu nėra visiškai aišku, kas vadovauja departamento direktoriui ir kas priima vienus ar kitus sprendimus. Tą sumaištį demonstruoja ir labai nevienalytė ministerijų atstovų pasitarimo (pagrindinis parengiamasis pasitarimas prieš Vyriausybės posėdį) sudėtis, kur vienas ministerijas atstovavo kancleriai, o kitas viceministrai. Žvelgiant iš šio taško, buvusi vieno viceministro ir valstybės sekretoriaus sistema atrodo kur kas lokiškesnė. Tačiau ši sistema turi kitą ydą – ji numatė vieną papildomą hierarchinį valdymo lygį – ministerijos sekretorius. Kadangi Lietuvoje ministerijos yra labai mažos (išskyrus Užsienio reikalų ir Finansų ministerijas), tai papildomas valdymo (atskaitomybės) lygis yra visiškai nepateisinamas iš vadybinio taško. Apskritai gera organizacinė struktūra turi būti kuo „plokštesnė“ ir turėti aiškius atskaitomybės ryšius. Stambiose organizacijose visiškai normalu, kad bet kurio lygio vadovui tiesiogiai atskaitingi yra 7-10 žmonių. Tad 50 žmonių ministerijoje organizaciniu požiūriu užtektų 7 skyrių ir vietos neliktų jokioms tarpinėms valdymo grandims.

Taigi, koks modelis galėtų būti čia pritaikytas? Jei darytume prielaidą, kad tikroji politika – tai pokyčiai, turintys įtakos asmenims už organizacijos ribų, o vadyba – tai vidiniai organizaciniai pokyčiai, skirti padidinti organizacijos efektyvumą ir sustiprinti jos gebėjimus, - tai racionalu būtų, kad pokyčių daliai atstovautų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas (pvz. viceministras), o organizacinei daliai – karjeros valstybės tarnautojas (kancleris ar sekretorius). Čia nemažiau svarbu, kad viceministras vadovautų ir visai ministro politinio pasitikėjimo komandai ir turėtų tinkamus vadovavimo gebėjimus. Tuo tarpu karjeros valstybės tarnautojas būtų atsakingas už kasdienę organizacijos veiklą. Žinoma, tai nesprendžia problemos, kai ministerijų tarnautojų karjera dažniausiai baigiasi atsisėdus į departamento direktoriaus kėdę. Čia reikėtų ieškoti taip vadinamos horizontalios karjeros galimybių ir galvoti apie tokį mobilumą skatinančias priemones (pvz. kadencijas). Bet kuriuo atveju visiems būtų lengviau, jei būtų pasiektas sutarimas, kad ministerijos vadovybėje yra vienodas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir karjeros valstybės tarnautojų – vadovų skaičius, simbolizuojantis pokyčių ir pastovumo pusiausvyrą.