Kiek sovietinės tradicijos liko mūsų valstybės tarnyboje?

Gal atrodytų ir keista po daugiau nei dvidešimt metų ieškoti, kiek Lietuvoje veikianti sistema yra panaši į senąją Sovietine sistemą. Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvos valstybė tik kelias struktūras sukūrė nuo pat pamatų, o viešasis administravimas lėtai evoliucionavo paveldėdamas iš ankstesnės sistemos vienus ar kitus elementus.

Taigi, Sovietų Sąjungoje iki 80-ųjų metų kadrų politika buvo visiškai slapta ir apaugusi mitais. Buvo žinoma taip vadinama „nomenklatūros“ sąvoka, kuri paskutiniame Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmetyje visuomenėje virto sistemos supuvimo simboliu (Архипова Т.Г., Сенин А.С. История государственной службы в России XVIII- XX в.- М. -2001). Nors sąvoką „nomenklatūra“ reikėtų sieti su 1967 m. Sovietų Sąjungos valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto priimtu sprendimu dėl vieningos dirbančiųjų pareigybių nomenklatūros, tačiau iš tikrųjų – Sovietinė nomenklatūra įkūnijo neskaidrią vadovų parinkimo sistemą, kai dėl svarbiausių pozicijų spręsdavo ne organizacijos vadovas, o atitinkami lygiagretūs partiniai padaliniai. Ir ši sistema siekia pačią Sovietų Sąjungos formavimosi pradžią, kai buvo iš vienos pusės stengiamasi surasti bent kiek vieną ar kitą sritį suvokiančių darbuotojų, tuo pačiu ieškant jų tarpe „klasinių“ priešų. Taip 30-ųjų metų pabaigoje galutinai susiformavo hierarchinė sistema, o vietinės respublikinės partijos turėjo ir savo nomenklatūrą. Ši sistema formaliai subyrėjo su pačios komunistų partijos griūtimi ir jos uždraudimu. Pažymėtina, kad dviguba sistema atsispindėjo ir pagrindiniuose personalo valdymo principuose – konkrečias kandidatūras tvirtino centriniai partijos organai, o pareigybes ir darbo užmokestį nustatydavo atitinkama finansų ministerijos komisija. Atranka rėmėsi asmens charakteristika, surinktais vertinimais ir asmens biografijos faktais. Tačiau charakteristikos buvo nagrinėjamos neakivaizdžiai, dažnai pačiam asmeniui apie tai net nežinant. Šiaip atrankos kriterijai rėmėsi kilme, lojalumu sistemai, taip vadinamo organizacinio darbo patirtimi ir, vėliau, turimu išsilavinimu. Tačiau į aukščiausius postus buvo skiriama pagal aukštų partinių veikėjų simpatijas. Galvojant apie Lietuvoje veikiančią atrankos ir karjeros sistemą valstybės tarnyboje, tenka pastebėti, kad bent jau teisiškai su savo be galo decentralizuota žmogiškųjų išteklių sistema esame pakankamai toli nuo nomenklatūrinės Sovietų Sąjungos tradicijos. Tačiau kas galėtų paneigti, kad buvę ir dabartiniai paskyrimai, kurie kaip ir turėtų būti nepolitiniai, ne visada rėmėsi aiškiais, skaidriais ir iš anksto nustatytais atrankos kriterijais. Iš tikrųjų valstybės tarnybos politizavimą demonstruoja ne tiek formalios politinio pasitikėjimo pareigybės, kiek aukščiausių darbuotojų kaita pirmais metais po parlamentinės daugumos pasikeitimo.

Manau, kad nereikia papildomai įrodinėti, kad vadovaujančių kadrų rengimas vyko kartu su atitinkamais partiniais mokymais. Taip pat kaip bebūtų keista, Sovietinė sistema neturėjo vieningų ir aiškių valstybės tarnybą reglamentuojančių įstatymų (kiek aiškiau buvo reglamentuotos karinės ir vidaus reikalų sistemos struktūros). Tad šiandien Lietuvoje stengiantis kiekvienai valstybei dirbančių asmenų grupei nustatyti atskirą teisinį reglamentavimą ar išlaikyti vidaus reikalų sistemos (statutinių) darbuotojų išskirtinumą reikėtų sieti su senąja tradicija.

Remiantis 60-70-aisiais metais pareigas užėmusių 45 Sovietų Sąjungos ministrų ir jų pavaduotojų biografijomis vidutiniškai jie savo poste išbūdavo 18 metų, o 40 proc. jų – net 20 metų. 1988 m. vidutinis SSRS Vyriausybės narių amžius buvo 56 metai (Архипова Т.Г., Сенин А.С. История государственной службы в России XVIII- XX в.- М. -2001). Tiesa, 16-osios Lietuvos Vyriausybės narių amžiaus vidurkis yra 54 metai (lygiai toks, koks yra Ministro Pirmininko amžius). Žinoma, pas mus ministrų kaita net nesilygina su tuometine situacija, tačiau aukščiausių nepolitinių karjeros valstybės tarnautojų pareigybių (ministerijų kancleriai, įstaigų prie ministerijų vadovai ir pan.) atveju ne taip jau labai atsiliekame nuo tuometinės Sovietų Sąjungos.

Kur kas įdomesnis aspektas – tuometinis darbo užmokestis. Iš vienos pusės aukščiausi partiniai veikėjai siekė demonstruoti, kad jų atlyginimas artimas kvalifikuotiems darbininkams. Tačiau tokiu atveju jis tapdavo juokingai mažu. Tad laikas nuo laiko buvo keliamas algų didinimo klausimas, naikinami apribojimai ir nustatomi priedai. Beje, apie vokelius. 40-aisiais metais buvo įvestas vokelis tikrąją to žodžio prasme. Aukštiems veikėjams buvo išduodama taupomoji knygutė, į kurią kas mėnesį pervesdavo maždaug tokio dydžio sumą, kaip ir alga, o minėta suma tik nebuvo apmokestinam, nuo jos nebuvo mokamas partinis įnašas, bet apie ją galimai net nežinodavo šeimos nariai. Taigi, Lietuvoje paplitusi vokelių praktika buvo sukurta ir įteisinta prieš gerą pusšimtį metų Kremliuje. Taip pat reikia pastebėti, kad politiniai veikėjai dar šiek tiek „prisidurdavo“ iš honorarų už įvairius taip vadinamus literatūrinius kūrinius. (čia L.Brežnevas savo produktyvumu turbūt buvo sunkiai aplenkiamas). Vidutinė alga prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą buvo 257 rubliai, o generalinis sekretorius gaudavo 1200 rublių (skirtumas 4,4 karto). Pakankamai įdomu, kad Lietuvos Ministro Pirmininko darbo užmokestis lyginant su valstybės vidutiniu darbo užmokesčiu 2012 m. kyrėsi 5,2 karto. Atrodo, kad pas mus vis dar labai gajus mitas, kad valstybės tarnyboje darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas pagal Sovietų Sąjungoje galiojusią logiką. Galiausiai nereikia pamiršti, kad ta sistema leido nieko neturint labai neblogai gyventi, o partinių veikėjų piniginių vienetų perkamoji galia buvo kur kas didesnė nei paprastų mirtingųjų. Taigi, gal tik kovose su privilegijomis per pastaruosius dvidešimt metų pavyko pasiekti apčiuopiamų pergalių.