Viešieji pirkimai yra amžina
problema, tikriausiai, egzistuojanti nuo tų laikų, kai susiformavo pirmosios valstybės.
Lietuvoje dėl jų taip pat nenutyla triukšmas. Ką tik buvo patobulintas tai
reglamentuojantis įstatymas ir pakeistas tikrinančiosios įstaigos statusas. Tikėkimės,
kad tai turės pozityvų poveikį.
Tačiau pabandykime į šį reikalą
pažvelgti kiek kitokiu kampu. Pagal VPT 2010 m. ataskaitą Lietuvoje
centralizuoti pirkimai sudaro tik 5,6 proc. (iš 8,9 mlrd. tik 0,5 mlrd. Lt),
pirkimai per CPO siekia 0,5 proc. (2010 m. duomenys). Tačiau perkančiųjų
organizacijų, dalyvavusių pirkimuose, yra net 5200. Taigi, nesunku
paskaičiuoti, kad vidutiniškai viena perkančioji organizacija per 2010 m.
atliko 2,4 pirkimus, o vieno pirkimo vidutinė vertė – 871 tūkst. litų. Tiesa,
nuo 2001 m. vidutinė vieno pirkimo vertė didėjo iki 2006 m., kol pasiekė 1,58
mln. lt, o po tendencija kardinaliai pasikeitė ir dabar esame grįžę į 2003 m. Viešųjų
pirkimų administravimas (neskaitant teismų) preliminariu vertinimu kainuotų
apie 200 mln. lt per metus ir tai sudarytų apie 2 proc. visiems pirkimams
skiriamos sumos. Taigi, turime labai daug mažų pirkėjų ir vieną tarnybą, kuri
turi juos visus sugaudyti. O pabandykime įsivaizduoti, kad pirkėjų skaičių pavyksta
sumažinti 5 kartais. Tada vienas toks pirkėjas atliktų vidutiniškai bent 12
pirkimų per metus, o ir administruojančio personalo reikėtų mažiau, gal
administravimui užtektų tik kokių 100 mln. lt. Ir tiek pirkimų nereikėtų, nes,
tarkime, kurą galima būtų nupirkti visai sistemai, o ne kiekvienai įstaigai
atskirai. Na ir tarnybai būtų lengviau visus tuos pirkėjus sužiūrėti. Gal net
be papildomų pareigybių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą