Apie tuos, kurie kurs Europą ir Lietuvą 2030 metais

Kas šiais metais būdamas šešerių pradėjo lankyti mokyklą, tas 2030 m., sulaukęs 25 metų amžiaus, turėtų pradėti aktyvią veiklą. Prieš akis laukia ilgi 19 metų mokslai. Manau, kad verta pasvarstyti, kokie jie bus, žiūrint į tendencijas Europoje ir Lietuvoje. Čia galima pasiremti Eurostat duomenų baze. Taigi tik keletas skaičių.

Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Latvijoje dviejų užsienio kalbų pradinėje mokykloje mokosi 13 -14 proc. mokinių, Estijoje dar daugiau, ES vidurkis  - 6,4 proc., o Lietuvoje – 0,1 proc. Visose palyginamose šalyse nuo 2000 m. šis skaičius nuosekliai didėjo, o Lietuvoje - ne. Tikėtina, kad kaip nemokėjome užsienio kalbų, lyginant su kitais Baltijos jūros kaimynais, - taip ir nemokėsime po 19 metų. 

Dėl mokytojų ir mokinių santykio mokyklose jau buvo ne kartą kalbėta: pas mus jis pasiekė 8, kai tuo tarpu Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje šis kaičius svyruoja nuo 10 iki 16.  Tai, atrodytų, kad nieko blogo. Tačiau jei panagrinėsime finansinius skaičius, - pamatysime, kad Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje švietimui išleidžiama daugiau nei 5 proc. BVP, kai Lietuvoje šios išlaidos sudarė 4,91 proc. (2008). Taigi, atrodo, kad mokytojų turime daug, o sumokėti jiems nelabai yra iš ko. Kartu nereikia pamiršti, kad mokytojų moterų dalis visose mokyklose nuo pradinės iki vidurinės Lietuvoje (76,3 proc.) yra didžiausia visoje ES ir nuosekliai didėja. Čia šiaip įdomi tendencija, nes valstybės tarnyboje moterų skaičius taip pat nuo 2008 m. didėjo, ir jos sudarė 74,7 proc. visų valstybės tarnautojų (VTD 2010 m. ataskaita). Grįžtant prie finansinių aspektų galima pastebėti, kad išlaidos vienam besimokančiam Lietuvoje nuo 2000 m. beveik padvigubėjo.

Dar norėčiau priminti 2011 m. rugsėjo 17 d. The Economist publikaciją „The great schools revolution“ (Didžioji mokyklų revoliucija http://www.economist.com/node/21529014). Joje yra tikrai kelios dėmesio vertos mintys. Pirmiausia visame pasaulyje švietimas tapo vienu iš svarbiausių politinių debatų elementų ir šalys stengiasi vaisais būdais pagerinti nacionalinio švietimo efektyvumą. Tai susiję su tuo, kad yra atsirado daugybė duomenų apie švietimo kokybė ir dabar galima palyginti ne tik nacionalinius pasiekimus, tačiau ir atskirų valstybių švietimo sistemų efektyvumą. Turbūt apie OECD rengiamas PISA apžvalgas Lietuvoje yra girdėję ir ne specialistai.  Taigi, 2009 m. vertinimu pagal rezultatus pasaulyje pirmauja Azijos šalys, Australija, Naujoji Zelandija ir Kanada. Iš Europos valstybių aukščiausiai pakilusi Suomija. Na o po pirmojo dešimtuko toliau rikiuojasi Olandija, Belgija ir ... Estija su Lenkija. Taip pat straipsnio autoriai pastebi, kad dauguma turtingųjų valstybių nuo 1970 iki 1994 m. išlaidas švietimui padvigubino ar patrigubino, tačiau rezultatai nuo to nepagerėjo. Atrodo, kad dabar vis mažiau reikšminga tampa ir mokinių socialinės aplinkos įtaka. Nepaisant to, kad konkrečių tikslų nustatymas ir didesnės atsakomybės mokykloms perkėlimas gali būti pavyzdžiu, tačiau pagrindinė visų reformų šerdis – mokytojų kokybės gerinimas.

Taigi, ką mes patys galime pasakyti apie konkrečios mokyklos ir mokytojo veiklos kokybę? Gera ar bloga mokykla mes sprendžiame iš savo subjektyvių patyrimų arba kitų pasakojimų. Gal tik žurnalas „Veidas“ jau kelinti metai bando apibendrinti duomenis apie stojančiuosius ir sureitinguoti mokyklas. Tiesa, 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerija atliko pasiekimo tyrimą, kuriame rašoma, kad „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos 6 klasių lygmenyje yra santykinai vienodos ir galima tikėtis, kad mokiniai turi pakankamai (pagal pasaulinius standartus) lygias galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą. Tačiau pagal kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Skandinavijoje, taikomus griežtesnius standartus tokie skirtumai tarp mokyklų būtų vertinamai kaip pernelyg dideli, keliantys grėsmę socialinei sanglaudai. Reikia atkreipti dėmesį, kad pagal 2007 m. tyrimo duomenis, 4 klasių mokinių pasiekimų skirtumai tarp mokyklų yra kiek didesni ir keliantys tam tikrą susirūpinimą lygių galimybių užtikrinimo pradiniame ugdyme požiūriu.“ Tačiau ar teko girdėti, kad kur nors buvo uždaryta mokykla ar pakeistas jos vadovas dėl neefektyvios veiklos ar standartų nesilaikymo?

Atrodo, kad kaip ir seniau visuomenei nėra prieinami patikimi duomenys apie mokyklų ir mokytojų veikos efektyvumą, nėra jokių sankcijų mokykloms, jei nepasiekiami minimalūs standartai (o ir standartai nėra nustatyti) ir sistema neskatina gerinti pačių mokytojų kompetencijų. Pasižiūrėjus, kur eina mūsų kaimynai aplink Baltijos jūrą, atrodo, kad rizikuojame 2030 m. tapti vienu iš tamsesnių Baltijos regiono kampų ir paslaugų, kurioms užtenka žemos kvalifikacijos darbuotojų, centru.