Apie mūsų įsitikinimus arba koks skirtumas tarp užsidirbto ir gauto darbo užmokesčio

Ar vadovai Lietuvos viešajame sektoriuje kartais ne per daug uždirba? Žinoma, reikia sakyti, kad per daug ir visuomet ne tik pataikysi, bet būsi populiarus. Tačiau kai viskas taip aišku, paprastai nebūna viskas labai paprasta. Tas aiškumas tik parodo, kaip stipriai įsitvirtino ir kokia gyvybinga yra senosios Maskvos kunigaikštystės tradicija, kur darbo užmokestis valstybės pareigūnams iš valstybės biudžeto nebuvo mokamas („nėra pinigų“), tačiau buvo leidžiama jiems "maitintis" patiems, pasinaudojus posto teikiamomis galimybėmis ir valdomais dvarais - pomestiya (taip vadinama „kormlenie“ praktika). Niekam ne paslaptis, kad „kormlenie“ praktika yra pamatas piktnaudžiavimui bei korupcijai. Visa ši tradicija per carinę Rusiją ir sovietinę patirtį (nomenklatūrinė sistema tiesiog tobulai atkartojo prieš kelis šimtmečius nepriekaištingai veikusią sistemą) labai giliai įsišaknijo ir šiandien tebėra mūsų įsitikinimo apie teisingą atlygį pamatas. Kadangi atkūrus Lietuvos valstybę ir panaikinus nomenklatūrinę kontrolės sistemą, daugiau pinigų neatsirado, tai viskas buvo kompensuojama stiprinant atskirų įstaigų autonomiją ir užsitikrinant to įstatyminę apsaugą. Pasirengimas narystei Europos Sąjungoje tik suteikė naujų argumentų viešojo sektoriaus plėtros ir fragmentacijos šalininkams. Todėl nenuostabu, kad kiekviena įstaigėlė Lietuvoje seniai pasirūpino jos išgyvenimą garantuojančiu įstatymu. Pavieniai politikai, ypač padirbėję Vyriausybėje, bandė didinti viešojo sektorių administratorių veiklos kontrolę, tačiau įstatymais supainiota ir išskirtinai fragmentuota Lietuvos valdžios institucijų struktūra tapo nebeįveikiama kliūtimi bandymams kažkaip racionaliai viską sutvarkyti. Todėl pastaruosius du dešimtmečius niekam rimtai nekeliant vadovų atlygio klausimo dėl ekonominių pokyčių jis realiai mažėjo, o tai buvo kompensuojama stiprinant visų įstaigų ir įstaigėlių vadovų autonomiją ir stabilumą. Tokios tendencijos leido įsitvirtinti lygiavos logikai, nors deklaratyviai buvo kuriami nepagrįsti karjeros arba atlygio už rezultatus lūkesčiai.

                      2008 m. prasidėjusi finansinė krizė leido politikams dar griežčiau apriboti viešojo sektoriaus vadovų atlygį, kartu šiek tiek sumažinant jų autonomiją ir pozicijų stabilumą, įvesti kadencijas. Savo ruožtu, viešojo sektoriaus vadovai šių priemonių poveikį sumažino pateikdami ieškinius teismams, pasinaudodami Konstitucinio Teismo sprendimais, kūrybingai interpretuodami įstatymines nuostatas dėl kadencijų ir administracinėmis priemonėmis blokuodami jų stabilumą mažinančias iniciatyvas. Visgi viešojo sektoriaus vadovai atlygio požiūriu savo pozicijų, turėtų iki krizės, neatgavo.

Šiandien esminiai atlygio sistemos pokyčiai mažai tikėtini. Jei būtų bandoma toliau stiprinti tradicinę karjeros sistemą, tektų ne tik didinti piniginį atlygį, bet ir ženkliai apriboti vadovų autonomiją, kai kuriais atvejais atsisakant politikos formavimo ir įgyvendinimo atskyrimo. Taip pat vadovais turėtų būti skiriami tik karjerą viešajame sektoriuje padarę asmenys. Jei būtų realiai siekiama įtvirtinti atlygio už rezultatus logiką, būdingą Naujosios viešosios vadybos doktrinai, reikėtų kalbėti apie labai ženklų vadovų piniginio atlygio didėjimą, šiek tiek ribojant ir griežčiau kontroliuojant esamą jų autonomiją. Bet kuriuo atveju abi šios pokyčio tendencijos nei politikams, nei viešųjų organizacijų vadovams neužtikrintų greitos ir akivaizdžios naudos. Tad tikėtina, kad vadovai ir toliau atlygį ne užsidirbs, o gaus, ir visi galės nuoširdžiai piktintis, kad niekas nesikeičia.

Daugiau apie tai galima rasti čia: http://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/view/7375.