Darbo rinkos reguliavimas: rimčiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

The Economist šią savaitę rašo apie Prancūzijos bandymus vytis Vokietiją darbo rinkos reguliavimo srityje, bandant užsitikrinti ekonomikos augimą (http://www.economist.com/node/21649471/print). Gal būtų galima ir nesutikti, kad Vokietijos pranašumą nulėmė socialdemokrato G.Schröder apie 2000 m. priimtas politinis sprendimas skatinti žmones dirbti, net ne visą darbo dieną ir mažai apmokamą darbą, o ne šelpti juos, tačiau visgi reikia pripažinti, kad vokiškas požiūris davė puikių rezultatų, ypač krizės metu. Šiame kontekste keistai atrodo lietuviška diskusija apie socialinį modelį, kuri vis labiau orientuojasi ne į esmę, o į emocijas ir formą.  Vokietijos ir Prancūzijos pavyzdys aiškiai parodo, kaip svarbu laiku priimti sprendimus, ir kas būna tiems, kurie nieko nedaro.

Naujas Valstybės tarnybos įstatymo projektas: šaukštas naujovių istorinio palikimo statinėje

Jei kam įdomu dabar jau viešai galima pasiskaityti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo antrąjį projektą (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1024892&p_fix=n&p_gov=n). Taigi, jei kas naiviai tikėjosi revoliucinių pokyčių, turės nusivilti. Projektas puikiai atspindi ankstyvojo laikotarpio kompiuterinių sistemų administratorių išmintį: nejudink veikiančios sistemos. Tačiau būčiau nesąžiningas, jei apsimesčiau, kad nepastebiu kelių svarbių naujovių.

Pirmiausiai sveikintinas pasiryžimas atsisakyti nelabai skaidrios priedų už kvalifikacines klases sistemos, - lieka tam tikri darbo užmokesčio rėmai, tačiau juose siūloma didesnė diskrecija pačioms įstaigoms. Darbo užmokestis aukščiausiems vadovams padidėtų apie 10-15 proc. tačiau sumažėjus pozicijų stabilumui tai būtų visiškai logiškas žingsni. Tik problema ta, kad žengus šį žingsnį neužteko ryžto atsisakyti priedo už stažą ir visiškai panaikinti visuomenę erzinančias priemokas ir priedus. Tai kaip diskreditavo, taip ir diskredituos tarnautojų darbo užmokesčio sistemą. Projekte numatytas reikalavimas įstaigų biudžetuose numatyti lėšas skatinimui už „asmeninį indėlį įgyvendinant įstaigai nustatytus tikslus ar užtikrinant jos vidaus administravimą“, t.y. premijoms. Žinoma, tai racionalus mechanizmas naudojamas Vokietijoje, tačiau Lietuvos tradicijoje jis neturi beveik jokios perspektyvos, kur premijos dalinamos į kairę ir dešinę arba visi dreba, kad tik nebūtų apkaltinti bandymu pasipinigauti.

Drąsus naujojo projekto autorių siūlymas įvesti kadencijas tiek ministerijų kancleriams, tiek mažų  ir regioninių įstaigų vadovams (šiuo metu kadencijos yra įvestos tik Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovams). Tai tikrai reikalingas žingsnis. Na dar prie naujovių galima priskirti siūlymą įteisinti personalo valdymo centralizavimą, kas leistų bent jau pagerinti mažų ar labai mažų įstaigų žmogiškųjų išteklių valdymą, ir laisvesnį tarnybinės veiklos vertinimą, jo tiesiogiai nesiejant su darbo užmokesčiu. Taip pat nesu tikras, kur vertėtų minėti siūlomą kompetencijų modelio įvedimą. Iš vienos pusės įvedama terminologija ir tikėtina, kad reikalavimų nustatymas, bent jau vadovų atveju, bus iš dalies centralizuotas. Tačiau turi būti noras ir gebėjimai naudotis šiuo modeliu, todėl tikėtina, kad daugumoje mažų įstaigų tai taps nevykusiu kūrybingo pritaikymo prie praktikos pavyzdžiu vis paburbant, kad eilinį kartą padaugėjo biurokratijos.

Tačiau be šių kelių naujovių projekte siūloma perkelti aibę neveikiančių ir nevykusių sprendimų. Be jau minėtos stažo dedamosios ir priedų ir priemokų sistemos siūloma išlaikyti darbo užmokesčio sąryšį su baziniu dydžiu. Toliau yra apsimetama, kad jis turėtų būti suderėtas kolektyvinėje sutartyje, tačiau praktikoje to dar nebuvo. Beje, jei jis būtų suderėtas, tai reikštų, kad kartu su tarnautojų darbo užmokesčiu turėtų didėti ir politikų darbo užmokestis. Visa tai atrodo panašu į sąmokslą, kur tarnautojai susitaria su politikais dėl savo darbo užmokesčių padidinimo. Kadangi niekas nenori tokio skandalo, tai ir sistema niekada ir neveiks. Apskritai, sąryšis su baziniu dydžiu ir didžiausio leistino pareigybių skaičiaus nustatymas seniai yra pagrindiniai viešojo sektoriaus darbo užmokesčio sistemą skandinantys veiksniai. Projekte išlieka ir keistas įstaigų skirstymas į grupes. Niekas negali paaiškinti, kodėl buhalteris Telšių savivaldybėje turėtų gauti ženkliai mažiau už savo kolegą, tarkime, Patentų biure. Kaip čia viskas dera su konstitucine nuostata, įtvirtinančia teisę „gauti teisingą apmokėjimą už darbą“? Projekte išlieka nuostata, kad politikas (į valstybės įstaigos vadovo pareigas priimantis asmuo) neturi jokios diskrecijos atmesti atrankos komisijos pateikto kandidato. Tai praktikoje labai suvelia politiko ir komisijos santykius ir skatina naudotis neformaliais įtakos instrumentais (ar jau pamiršta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovo konkurso istorija http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/stt-tirs-buvusio-sveikatos-apsaugos-viceministro-ir-premjero-elgesi.d?id=66614478 ?). Na o prie nevykusių naujo projekto inovacijų galima būtų priskirti siūlymą Vyriausybei nustatyti asmenų kategorijas kurių kognityviniai gebėjimai,  bendrosios ir vadovavimo kompetencijos netikrinamos. Vadinasi, jei priklausai specialiai kategorijai tavęs niekas netikrins, o jei esi paprastas – tai ir eik visus kryžiaus kelius. Čia jau nekalbant apie tai, kad politinio pasitikėjimo tarnautojai jau dabar sudaro atskirą kategoriją. Bet dar blogiau atrodo  nuostata, kad vadovavimo gebėjimų tikrinimo rezultatai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti skundžiami Valstybės tarnybos departamento direktoriui, o jo sprendimas - teismui. Matyt ateina laikas apsispręsti, ar valstybės tarnyba  bus valdoma vadybiniais sprendimais (efektyvu, tačiau daug kam gali kelti abejonių) ar teismų procesais (brangu, bet bent jau išoriškai teisingai). Jei jau kartą norime turėti valstybės tarnybą tokią, kaip kariuomenės garbės kuopa, kuri atrodo gražiai, dalyvauja paraduose, bet deja, su gebėjimu kariauti neturi nieko bendro, tai drąsiai ir konstruokime tokį nesusipratimą, - parašykime įstatyme, kad įstaigos vadovas dėl kiekvieno personalo valdymo klausimo sprendimą priima tik gavęs atitinkamos instancijos teismo leidimą. Tada bent bus pagrindas ugdyti teisėjų supratimą apie vadybą ir kompetencijų modelį ir išvengsime tokios praktikos, kai buvęs įstaigos vadovas į pareigas grąžinamas teismo sprendimu po kelerių metų.

Taigi, apibendrinant galima tik pasakyti, kad ar šis projektas bus priimtas, ar jis nebus priimtas (o būti priimtas jis turi labai mažai galimybių), niekas iš esmės nepasikeis. Valstybės tarnyba kuo toliau, tuo labiau darosi panaši į nepriekaištingos reputacijos, etišką ir pakankamai nebrangią garbės kuopą, kur žmonės laisvu nuo pagrindinės veiklos laiku kartais pažaidžia valstybės valdymą. Problema ta, kad dar neteko girdėti, kad turint vien garbės kuopas kažkam būtų pavykę laimėti karą.

Apie mūsų įsitikinimus arba koks skirtumas tarp užsidirbto ir gauto darbo užmokesčio

Ar vadovai Lietuvos viešajame sektoriuje kartais ne per daug uždirba? Žinoma, reikia sakyti, kad per daug ir visuomet ne tik pataikysi, bet būsi populiarus. Tačiau kai viskas taip aišku, paprastai nebūna viskas labai paprasta. Tas aiškumas tik parodo, kaip stipriai įsitvirtino ir kokia gyvybinga yra senosios Maskvos kunigaikštystės tradicija, kur darbo užmokestis valstybės pareigūnams iš valstybės biudžeto nebuvo mokamas („nėra pinigų“), tačiau buvo leidžiama jiems "maitintis" patiems, pasinaudojus posto teikiamomis galimybėmis ir valdomais dvarais - pomestiya (taip vadinama „kormlenie“ praktika). Niekam ne paslaptis, kad „kormlenie“ praktika yra pamatas piktnaudžiavimui bei korupcijai. Visa ši tradicija per carinę Rusiją ir sovietinę patirtį (nomenklatūrinė sistema tiesiog tobulai atkartojo prieš kelis šimtmečius nepriekaištingai veikusią sistemą) labai giliai įsišaknijo ir šiandien tebėra mūsų įsitikinimo apie teisingą atlygį pamatas. Kadangi atkūrus Lietuvos valstybę ir panaikinus nomenklatūrinę kontrolės sistemą, daugiau pinigų neatsirado, tai viskas buvo kompensuojama stiprinant atskirų įstaigų autonomiją ir užsitikrinant to įstatyminę apsaugą. Pasirengimas narystei Europos Sąjungoje tik suteikė naujų argumentų viešojo sektoriaus plėtros ir fragmentacijos šalininkams. Todėl nenuostabu, kad kiekviena įstaigėlė Lietuvoje seniai pasirūpino jos išgyvenimą garantuojančiu įstatymu. Pavieniai politikai, ypač padirbėję Vyriausybėje, bandė didinti viešojo sektorių administratorių veiklos kontrolę, tačiau įstatymais supainiota ir išskirtinai fragmentuota Lietuvos valdžios institucijų struktūra tapo nebeįveikiama kliūtimi bandymams kažkaip racionaliai viską sutvarkyti. Todėl pastaruosius du dešimtmečius niekam rimtai nekeliant vadovų atlygio klausimo dėl ekonominių pokyčių jis realiai mažėjo, o tai buvo kompensuojama stiprinant visų įstaigų ir įstaigėlių vadovų autonomiją ir stabilumą. Tokios tendencijos leido įsitvirtinti lygiavos logikai, nors deklaratyviai buvo kuriami nepagrįsti karjeros arba atlygio už rezultatus lūkesčiai.

                      2008 m. prasidėjusi finansinė krizė leido politikams dar griežčiau apriboti viešojo sektoriaus vadovų atlygį, kartu šiek tiek sumažinant jų autonomiją ir pozicijų stabilumą, įvesti kadencijas. Savo ruožtu, viešojo sektoriaus vadovai šių priemonių poveikį sumažino pateikdami ieškinius teismams, pasinaudodami Konstitucinio Teismo sprendimais, kūrybingai interpretuodami įstatymines nuostatas dėl kadencijų ir administracinėmis priemonėmis blokuodami jų stabilumą mažinančias iniciatyvas. Visgi viešojo sektoriaus vadovai atlygio požiūriu savo pozicijų, turėtų iki krizės, neatgavo.

Šiandien esminiai atlygio sistemos pokyčiai mažai tikėtini. Jei būtų bandoma toliau stiprinti tradicinę karjeros sistemą, tektų ne tik didinti piniginį atlygį, bet ir ženkliai apriboti vadovų autonomiją, kai kuriais atvejais atsisakant politikos formavimo ir įgyvendinimo atskyrimo. Taip pat vadovais turėtų būti skiriami tik karjerą viešajame sektoriuje padarę asmenys. Jei būtų realiai siekiama įtvirtinti atlygio už rezultatus logiką, būdingą Naujosios viešosios vadybos doktrinai, reikėtų kalbėti apie labai ženklų vadovų piniginio atlygio didėjimą, šiek tiek ribojant ir griežčiau kontroliuojant esamą jų autonomiją. Bet kuriuo atveju abi šios pokyčio tendencijos nei politikams, nei viešųjų organizacijų vadovams neužtikrintų greitos ir akivaizdžios naudos. Tad tikėtina, kad vadovai ir toliau atlygį ne užsidirbs, o gaus, ir visi galės nuoširdžiai piktintis, kad niekas nesikeičia.

Daugiau apie tai galima rasti čia: http://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/view/7375.