Vadovų rotacija: geri blogiečiai ir blogi geriečiai

Apie vadovų rotacijos (ar kaitumo) idėją viešajame sektoriuje kalbama kone penkerius pastaruosius metus. Šiaip tai pati idėja nėra nei labai nauja, nei be galo revoliucinė. Lietuvoje pradedant Valstybės kontrolieriumi ir baigiant Lietuvos Banko valdybos pirmininku kadencijų principas taikomas nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Panaši situacija yra ir prokuratūroje ar teismų sistemoje. Tiesa, ten diskusijos apie kadencijas yra įgavusios gan specifinius aspektus. Regis, nėra nei vieno Generalinio prokuroro, kuriam pavyko išsilaikyti visą kadenciją. Tad čia diskusija buvo apie tai, kaip tinkamai atleisti pareigūną nesibaigus kadencijai. Teismų atveju buvo sukonstruota tikrai dėmesio verta inovacija, numatanti, kad pasibaigus kadencijai įgaliojimai automatiškai nenutrūksta, o reikalingas specialus atskiras sprendimas dėl kadencijos pabaigos, kuris gali būti ir nepriimamas (tiesa, Konstitucinis Teismas visgi išaiškino, kad šiuo atveju sprendimų priėmėjas nėra laisvas elgtis kaip tinkamas). Sprendimas išplėsti vadovų, kuriems taikomas kadencijos, ratą buvo priimtas dar 2010 m. pakeitus Vyriausybės įstatymą, o jo praktinis įgyvendinimas buvo atidėtas vienai kadencijai, - ketveriems metams tam, kad nebūtų kaip nors pažeisti teisėti tuometinių vadovų lūkesčia. Kadencijų taikymo tikslą, žinoma, galima pateikti kaip žūtbūtinę kovą su ilgamečiais vadovais, kurie vien todėl, kad buvo vadovai, privalo kuo skubiausiai keliauti į darbo biržą („užmojai iš valstybės institucijų šiemet išprašyti užsisėdėjusius vadovus kol kas sunkiai skinasi kelią“, http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/vadovu-rotacija-vezlio-zingsniu/191804), arba kaip valdininkų sąmokslą, kuriant uždarą kastą („rotacijos šūkiais tik maskuojama didžioji bėda – visagalio valdininkų klano uždarumas, grįstas partiniais ryšiais ar asmeninėmis pažintimis“, http://www.lrytas.lt/-14165204261414275378-pareig%C5%ABnus-pa%C5%A1alino-bet-kas-pasikeit%C4%97.htm). Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad tokia diskusija apie amžiną kovą tarp blogiečių vadovų ir visų kitų geriečių niekur neveda. Negali valstybė egzistuoti be savo institucijų, o pastarosios – be vadovų. Jei nėra gerų vadovų, valstybės institucijas anksčiau ar vėliau pakeičia kažkurios kitos kaimyninės valstybės institucijos (regis, tikrai turime tokios patirties). Todėl į vadovų kadencijas siūlyčiau žiūrėti kaip į būdą siekti žymiai geresnio vadovų korpuso nei turime šiandien. Čia reikia pripažinti, kad kadencijų taikymo išplėtimas kaip tik pademonstravo, kiek čia mes dar turime spręstinų problemų ir kaip mažai pokyčių įvyko per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Dabar matomos problemos neatsirado šiandien, tačiau nevykstant vadovų kaitai, tai buvo mažai pastebima ir nesulaukdavo nei visuomenės, nei politikų dėmesio. Taigi, ką pademonstravo dabartinė vadovų kaitos praktika? Matyt, svarbiausia yra tai, kad neturime ilgalaikio požiūrio į vadovų atranką ir jų karjeros valdymą. Nepaisant to, kad dar prieš ketverius metus buvo priimtas sprendimas dėl kadencijų, tačiau individualūs sprendimai buvo priimti prieš pačią konkretaus vadovo kadencijos pabaigą. Kas draudė prieš pusę metų priimti reikiamus sprendimus, taip suteikiant daugiau aiškumo patiems vadovams ir galimybę apsispręsti dėl karjeros pokyčių? Tai, kad kai kuriuose naujuose konkursuose dalyvavo tik po vieną pretendentą, tik patvirtina, kad tose organizacijose nebuvo ugdomi nauji potencialūs vadovai (gal net atvirkščiai, stengiamasi eliminuoti būsimus konkurentus). Kartu tai verčia kelti klausimą, ar dabar vadovams tenkanti atsakomybė ir laikinumas yra tinkamai finansiškai atlyginamas. Jei taip nėra, lieka neatsakytas klausimas, kas skatina dabartinius vadovus siekti naujos kadencijos? Na o ir patys konkursai, tiek atšaukti dėl būtinybės tikslinti reikalavimus, tiek įvykę kelia nemažai pagrįstų skaidrumo abejonių. Tiksliau čia kyla klausimas, ar ministerijos pajėgios pačios tinkamai nustatyti vadovams keliamus reikalavimus ir tikrai profesionaliai surengti konkursus, o gal atėjo metas tai vieną kartą centralizuoti ir pradėti galvoti apie vadovų atrankos profesionalizavimą. Beje, tai vienas iš būdų radikaliai pažaboti korupciją, ką sėkmingai padarė JAV XIX a. pabaigoje (http://en.wikipedia.org/wiki/Pendleton_Civil_Service_Reform_Act).