Įsivaizduojama ir reali nelygybė

Thom Piketty knyga „Kapitalas XXI a.“ (angl. „Capital in the Twenty-First Century“) apibendrina turtingų Vakarų tradicijos valstybių visuomenės tyrinėjimais, kurie parodė, kad XX a. sumažėjusi nelygybė nuo 1980 m. vėl didėja ir baigia pasiekti XIX a. pabaigos lygį. Tačiau svarbu aiškiai įvardinti kaip suprantame nelygybę, nes tie, kurie daugiausia uždirba, ir tie, kurie gauna daugiausia kapitalo (turto) pajamų nebūtinai yra tie patys žmonės. Tiesa, sukurtas kapitalas nuo tam tikro lygio pradeda generuoti pajamas, taip didinant nelygybę. Taigi, žmogus, savo veiklą pradėjęs kaip verslininkas, gali tapti rentininku, gyvenančiu iš kapitalo generuojamų pajamų, ir čia Billo Gateso pavyzdys būtų geriausia iliustracija. Darbo pajamų nelygybė gali būti suprantama kaip daugiausiai uždirbančių 10 proc. darbuotojų pajamų dalis visos šalies darbo užmokesčio fonde. Istoriškai daugiausiai uždirbantiems tenka nuo 1/5 labiausiai egalitarinėse Skandinavijos šalių visuomenėse iki 1/3 JAV visų darbo pajamų. Atitinkamai vertinant kapitalo koncentraciją, - 10 proc. turtingiausių valdo nuo ½ iki ¾ viso kapitalo. Visgi žvelgiant iš istorinės perspektyvos vidutiniškai uždirbantys sugebėjo nors ir nelabai žymiai padidinti savo dalį šalies kapitalo dalyje, o tai iš esmės leido susiformuoti viduriniajai klasei. Tad pajamų nelygybė pasiekiama tada, kai kapitalo pajamos bendrose pajamose vaidina lemiamą vaidmenį arba tokioje visuomenėje, kur sėkmingiausi susirenka reikšmingą dalį visų pajamų (super žvaigždžių arba tiksliau super direktorių visuomenė, nes sportininkai ir artistai tarp geriausiai apmokamų sudaro tik 5 proc.). Tiesa, maksimalias pajamas sėkmingiausi gauna ne visą savo karjerą, o tik tam tikrą periodą (sportininkai ir modeliai tokių pajamų gali tikėtis jaunystėje, o vadybininkai ir teisininkai savo karjeros pabaigoje). Iš tikrųjų, ne kiekvienas McDonaldo restorano darbuotojas turi galimybes bent vienerius metus per visą savo gyvenimą gauti super žvaigždžių pajamas, tačiau ir didžiausias darbo pajamas gaunanti grupė nėra stabili. Čia galima būtų įžvelgti tam tikrą sąsają su loterija, kur nepaisant to, kad galimybė laimėti nėra didelė, visgi žmonės linkę joje dalyvauti.

Tačiau realūs skaičiai (o jų kiekvienais metais daugėja ir dėl technologinių pokyčių jie tampa vis patikimesni), nusakantys pajamas ir turtą yra dar ne viskas. Pasirodo, kad labai svarbu ne tik, kokia yra reali nelygybė, tačiau ir tai, kaip tą nelygybę suvokia visuomenė (www.iwkoeln.de/_storage/asset/179099/storage/master/file/5003517/download/Inequality_Perception_Discussion_Paper_Judith_Niehues.pdf). Taigi, net ir santykinai egalitarinėje visuomenėje, jei subjektyviai bus suvokiama per didelė nelygybė visuomenėje, vis vien bus reikalaujama daugiau ir daugiau pajamų perskirstyti. Tačiau ar paprastas perskirstymas, veikiantis pagal principą „surinkau ir išdalinau“, sprendžia kokias nors problemas?

Čia reikia pastebėti, kad be aptartų dviejų aspektų svarbus ir trečiasis – išlaidų nelygybė. Paprastai laikoma, kad gaunant reikšmingas darbo ar kapitalo pajamas būtinos išlaidos (net apimančios tam tikrus prabangos dalykus) yra nereikšmingos, lyginant su liekančiais laisvais resursais, kurie gali būti nukreipti kapitalo formavimui ar jo didinimui. Tačiau sovietinė nomenklatūrinė sistema pademonstravo, kaip išlaidų ar vartojimo nelygybė gali būti užtikrinta išlaikant pajamų santykinę lygybę, - tereikia sukurti išskirtinio vartojimo sistemą. Kaip tik ši patirtis labai aiškiai parodo, kad visuomenėje, kur kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga, priežiūra senatvėje, susisiekimo galimybės yra prieinamos tik turintiems reikšmingų finansinių išteklių, yra dviguba nelygybė – pajamų ir galimybės naudotis infrastruktūra. Paprastai kalbant, jei gyvenate žlugusioje valstybėje (Afganistane ar Somalyje), būtina užsitikrinti pakankamas pajamas tam, kad galėtum išlaikyti nedidelę kariuomenę, užtikrinančią saugumą, susikurti būtiną infrastruktūrą gyvenimui, leisti vaikus į mokyklas užsienyje ir t.t. Lietuvoje tas iš dalies galėtų būti siejama su galimybe vaikams pasamdyti korepetitorius (nes švietimo sistema neužtikrina patenkinamo lygios), lesti į būrelius, apmokėti mokslus užsienyje (nes Lietuvos universitetai taip ir nepakyla tarptautiniuose reitinguose), susimokėti gydytojams tam, kad nereikėtų laukti eilėse ir būtų atlikti visi būtini tyrimai, samdytis advokatus, kurie sutvarkytų biurokratinius turtinius formalumus.

Ką visa tai reiškia? Pirmiausiai daug uždirbančių visada bus, net jei tai uždraustume įstatymu – vieni tai darys legaliai užsienyje, kiti kaip jau įprasta – liks ekonominiame šešėlyje. Tačiau blogai yra ne tai, kad kaimynas uždirba, o tai, kad kiti kaimynai neuždirba. Turi būti realus pagrindas tikėjimui, kad kryptinga veikla įmanoma pagerinti savo gyvenimą, nors socialinis mobilumas nebūtinai yra toks, kokio tikimės. Gal tam reikia ir įkvepiančių kasdieniškų pavyzdžių. Antra – didesnis perskirstymas reikalingas, bet ne tam, kad pašalpos ir algos didėtų visiems vienodai. Gal ir iš pirmo žvilgsnio ir patraukli būtų valstybė, kur visi darbingi gyventojai gauna jokiu būdu ne didesnę nei minimalią mėnesinę 1500 eurų dydžio algą (tokia yra Airijoje), o visi pensininkai 600 eurų pensiją. Tačiau tada tektų iš tos algos susimokėti absoliučiai viską – pradedant vaikų mokslu ir baigiant lova ligoninėje, o ir paskatas kažką legaliai veikti būtų minimalus (atrodo, kad kažką labai panašaus išgyvenome iki 1990 m.). Perskirstymas reikalingas tam, kad būtų sukurta ir palaikoma saugumo, socialinė, sveikatos, švietimo ir verslo infrastruktūra (kurią galima vadinti ir valstybės teikiamomis paslaugomis arba viešuoju interesu), t.y. visa tai, ką daryti bendrai yra kur kas efektyviau nei kiekvienam individualiai. Na o efektyvias valstybes nuo mažiau vykusių ir skiria tai, ar mokesčiais perskirstomi ištekliai išmokami tam tikrų sektorių darbuotojų algoms (arba tikriau pašalpoms), ar jie panaudojami būtinai infrastruktūrai, kuri prieinama visiems gyventojams, sukūrimui. Įdomiausia, kad ten, kur valdžia nėra efektyvi ir perskirstymas per biudžetą yra menkas.