Dažnai mes vertindami pasiekimus po 1990 m. remiamės
emocijomis ir kokybiniais vertinimais. Tačiau kartais ekonomistų įžvalgos,
paremtos statistika (kuria, beje, galima kartais ir suabejoti), į kai ką
priverčia pažvelgti šiek tiek kitu kampu. Berlyno sienos griuvimo 25 metinės
kaip tik ir buvo gera proga pasvarstyti ekonominės sėkmės ir nesėkmės
pavyzdžius Rytų Europoje. Nelygybės tyrinėtojas (dabar ši tema kaip niekad
populiari, o Thomas Piketty knyga „Kapitalas XXI a.“ pripažinta geriausia 2014 m.
knyga verslui - FT and McKinsey Business Book of the Year Award) Branco Milanović
gan paprastai tai padarė, tačiau priėjo prie gan kontraversiškų išvadų (http://glineq.blogspot.com/2014/11/for-whom-wall-fell-balance-sheet-of.html).
Na, didžiausi pralaimėtojai neturėtų stebinti, tai Tadžikistanas, Moldova, Ukraina,
Kirgizijos Respublika Gruzija, Bosnija ir Serbija. Visos šios šalys sietinos su
vienokio ar kitokio pobūdžio kariniais konfliktais ir neramumais. Santykinių
pralaimėtojų grupei yra priskiriamos Makedonija, Kroatija, Rusija ir Vengrija. Atrodo,
kad čia vis populiaresnės nacionalizmo ir saviizoliacijos idėjos. Vidutinei
grupei, kurios ne tik pasiekė 1990 m. lygį, bet ir sugebėjo augti panašiu
tempu, kaip OECD šalys, be Lietuvos dar priklauso Čekija, Slovėnija, Turkmėnistanas
ir Rumunija. Na o likusios 12 valstybių, įskaitant Estiją ir mūsų kaimynes
Latviją, Baltarusiją ir Lenkiją sugeba vytis turtingąsias šalis. Tiesa, kai
kurios tai daro eksploatuodamos naudingąsias iškasenas ir ne visos palankiai
žiūri į demokratiją. Beje, visos Baltijos šalys kartu su Rusija ir Gruzija
pirmauja pagal išaugusią visuomenės nelygybę. Taigi, anot Branco Milanović,
prieš dvidešimt penkerius metus Rytų Europos visuomenė tikėjosi su Vakarų
valstybėmis palyginamo ekonominio augimo, nuosaikaus nelygybės didėjimo ir
konsoliduotos demokratijos. Ši siekį sugebėjo realizuoti tik Lenkija, taip pat
iš dalies Estija ir Albanija. Visa tai kartu yra gera ir bloga žinia mums. Gera
žinia ta, kad esame viename sėkmingiausių regionų, o bloga ta, kad, švelniai
tariant, esame regiono autsaideriai. Kodėl mūsų pasiekimai ne tokie, kokių
norėtume galime ilgai diskutuoti. Gal reikėtų rimčiau pasižiūrėti į tokias
interpretacijas, kad ekonomika neišvengiamai atsiremia į visuomenės kultūrinius
įsitikinimus ir visuotinos baimės sukeltos žaizdos gyja tik palaipsniui ir
progresas nėra savaime garantuotas (http://www.nytimes.com/2014/11/11/opinion/david-brooks-the-legacy-of-fear.html?smid=nytcore-ipad-share&smprod=nytcore-ipad).
Yra ir dar vienas aspektas. Iš tikrųjų daugelyje sričių padaryta didžiulė
pažanga ir daugeliu atvejų šiandien gyvename geriau nei prieš ketvirtį amžiaus
(plačią optimistinę apžvalgą galima rasti čia: http://www.foreignaffairs.com/articles/142200/andrei-shleifer-and-daniel-treisman/normal-countries).
Matyt, atsakymas į klausimą, kodėl nepaisant labai jau nuosaikaus ekonominio
augimo gyvename kur kas geriau yra tas, kad SSRS kariniams reikalams išleisdavo
apie 25 proc. BVP, na o mes tik apie 1 proc. BVP. Tačiau, atrodo, kad dar labiau
kažką perskirstyti jau nelabai galime. Tad belieka tikėtis, kad nors
atsilikdami nuo kaimynų, visgi kažkokiu būdu augsime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą