Kaip pabaigti kanclerių, sekretorių ir viceministrų karuselę

Seimas vėl imasi ministerijų vadovybės pertvarkos (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482517 ir http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/valstybes-tarnyboje-numatomas-naujas-perversmas.d?id=65910732): siūloma keisti politinio pasitikėjimo viceministrus į nuolatinius valstybės tarnautojus. Šiaip tai visa tai lyg ir patvirtintų teiginį, kad istorija keliauja spirale, tačiau šis atvejis greičiau įtikina, kad istorija Lietuvoje tiesiog sukasi ratu. Na, o einant ratu paprastai niekur nenueinama. Taip 1994 m. įtvirtinti tik karjeros sekretoriai, 1998 m. – politinio pasitikėjimo viceministrai ir vienas sekretorius, 2002 m. vėl viskas apsiverčia – lieka vienas viceministras ir keli sekretoriai, o paskutinis keitimas – 2008 m. ir vėl atgal. Tiesa, pokyčių ciklas šiek tiek pailgėjo, - nuo 4 metų iki 6. Atrodo, kad visiems racionaliai galvojantiems aišku, kad nei dėl vieno modelio nėra politinio sutarimo. Tad tik tam tikras kompromisas gali kažką čia pakeisti. Todėl ir kyla klausimas, kodėl negalima būtų sutarti, kad aukščiausi karjeros valstybės tarnautojai (kaip jie besivadintų, - kancleriais ar sekretoriais) būtų skiriami kadencijai, kaip ir Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijos ir kai kurių kitų organizacijų vadovai (beje, tokia schema taikoma anglosaksiškuose kraštuose ir Nyderlanduose), politinio pasitikėjimo viceministrų ir sekretorių skaičius ministerijoje turėtų būti vienodas (tai puikiai veikia Vokietijoje) ir jį nustatytų Vyriausybė. Tiesiog taip sutarus atsirastų daugiau laiko ir kitoms rimtoms diskusijoms, pavyzdžiui, kokia apskritai turėtų būti Lietuvos valstybės tarnyba.