Žinoma gerai, kad kažkas atkreipė dėmesį į diskusiją apie biudžetinių
įstaigų vadovų kadencijas (http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/amzinuju-vadovu-kedziu-nebeklibins/187127).
Viskas prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Vyriausybė idėjai pritarė dar 2011 m.
pabaigoje, na o po to prasidėjo derinimo procedūra, kuri nesibaigė ir šiandien.
Taigi, beveik treji metai sunkaus darbo, po kurio pradinė idėja grakščiai buvo apversta
aukštyn kojomis (arba tiesiog teisingai sudėti kableliai): jei dabar biudžetinių
įstaigų vadovus galima atleisti bent jau vadovaujantis Darbo kodeksu, sumokėjus
solidžią išeitinę kompensaciją, tai priėmus siūlomus pakeitimus vadovai iš
esmės bus prilyginti valstybės tarnautojams. Na o tada po kiekvieno atleidimo
teismai, kompensacijos už priverstines pravaikštas, grąžinimas į darbą ir kiti jau
žinomi valdymo malonumai, susiję su mūsų valstybės tarnybos patirtimi (šiaip
būtų labai įdomu, jei teismas, kaip kokį neteisėtai atleistą tolimųjų reisų
vairuotoją, sugebėtų grąžinti į pareigas, tarkime, Omnitelio ar Swedbanko vadovą
ir dar priteistų kompensaciją už priverstines pravaikštas, o prokuratūra,
gindama vartotojų interesus, pagrindinės kompanijos vadovą paduotų į teismą, kad
tas kompensuotų nuostolius dėl neteisėto padalinio vadovo atleidimo). Taigi, čia
tas atvejis, kad tikrai geriau nieko nekeisti. Atrodo, kad greičiausiai taip ir
bus.
Tačiau visgi ši diskusija turėtų ko nors mus pamokyti ir
priversti pagalvoti apie ateitį. Pirmiausiai apie argumentus, nukreiptus prieš
kadencijas vadovams. Blogiausia, kad visoje šioje diskusijoje vikriai
supainiojamos dvi sąvokos: „kadencija“ ir „rotacija“. Juk reikia pripažinti,
kad galvojant apie rotaciją tuoj pat iškyla uždaros vadovų kastos susiformavimo
baimė, elitizmo šmėkla ir kažkas, kas primena nomenklatūrą. Taigi, kadencija
lyg ir visiems suprantamas dalykas, ji nustatyta renkamiems politikams, kai
kurių organizacijų vadovams ir reiškia, kad iš anksto yra žinoma kokiam darbui
ir kuriai trukmei vienas ar kitas asmuo yra samdomas. Tai turbūt visai aiškiai
suvokiama net turint tik namų ūkio valdymo patirtį, samdant statybininkus ir
meistrus konkrečiam darbui atlikti. Kas yra rotacija suvokti šiek tiek sudėtingiau,
nes ji reiškia mechanizmą, kai darbuotojai, turint labai konkretų tikslą,
dažniausiai siekiant suteikti būtinos patirties sėkmingai karjerai, yra perkeliami
iš vienų pareigų į kitas. Todėl, rotacija be kadencijų nėra galima, tačiau
kadencijos be rotacijos visai suprantamas reiškinys (juk ne visi parlamentarai
po rinkimų „parsirotuoja“ į Seimą). Kad būtų dar aiškiau, - JAV turime
prezidentų kadencijas, o Rusijoje – rotacijas. Vadinasi, jei pasibaigus
kadencijai niekas automatiškai neperkelia į kitą darbą, tai ir apie kažkokią
rotaciją nereikia ir kalbėti. Va čia ir atsakymas dūsuojantiems, kad Reškutėnų
mokyklos direktorius po ketverių metų prievarta (kaip gūdžiais baudžiavos laikais)
bus perkeltas į Meškučių pradinę mokyklą ir atsiras amžinų keliaujančių mokyklų
vadovų kasta. Šiaip tai viskas paprasčiau, - baigiasi kadencija ir tada sprendžiama,
ar siūlyti vadovui dirbti toliau, ar ieškoma kito vadovo. Na, o ką turėtų veikti
vadovas, kuris „dirbo, dirbo ir staiga metamas į gatvę“? Ogi tą o patį, ką
Seimo nariai, kurie nepateko kitai kadencijai į parlamentą, - mokytojas grįžta
mokytojauti, tarnautojas – į valstybės tarnybą ir t.t., arba pretenduoja į kitus
vadovų postus (čia bent eilinių Seimo rinkimų laukti nereikia). Tačiau tai
turbūt neįtikintų tų, kurie bijo „taip „prisirotuoti“, kad turėtume dar skaudesnių
pasekmių“. Todėl geriausiai būtų pažiūrėti, kaip visa tai vyksta realiame
gyvenime. Taigi, jei kalbėtume apie kadencijas (kas ir buvo siūloma), o ne apie
paslaptingą „rotaciją“, tai pamatytume, kad kadencijos jau seniai įvestos Lietuvos
Banko valdybai, Konstitucinio Teismo teisėjams, Vyriausybės atstovams
apskrityse, sistema pardėjo veikti ministrų valdymo srityse veikiančiose
įstaigose, ligoninėse ir teisėsaugos institucijose. Tai ne vienerius metus
veikia ir kitose šalyse, jei neklystu, Latvijoje jau dešimtmetis, kaip vadovams
įvestos kadencijos. Tikrai norėčiau sužinoti, kur ir kas ten sugriuvo. Tiesa,
kai organizacijos vadovas pasijunta esąs valstybė (kaip Liudvikas XIV, teigęs,
kad valstybė – tai jis), tada kadencijos pabaiga tolygi valstybės griuvimui.
Kita grupė argumentų skirta tam, kad geri vadovai nebūtų be
reikalo skriaudžiami. Taip pat teigiama, kad įvedus kadencijas būtų prarandamos
investicijos į vadovo patirtį. Sakyčiau, kad tai klasikine mąstymo klaida
paremtas argumentas. Tai reiškia, kad jei į kurią veiklą (verslą, išsilavinimą
ir t.t.) esate pakankamai daug investavęs , tai net matydami, kad ji neduoda
norimų rezultatų, vis vien skiriate tam papildomus resursus. Vadovų atveju tai
taikytina tuo atveju, kai net organizacijos bankroto akivaizdoje vis vien
investuojama į vadovą ir jo patirtį, tikintis stebuklingo pagerėjimo. Versle tokie
eksperimentai beveik visada baigiasi bankrotu, o viešajame sektoriuje visuotinu
tarpusavio nepasitikėjimu ir neveiksniomis institucijomis (jei kam neaišku,
galima pasižiūrėti į gyventojų pasitikėjimą valstybės institucijomis Lietuvoje).
Trečioji grupė argumentų turi labai gilias tradicijas
Lietuvos viešajame sektoriuje, teigiant, kad tai ne verslas ir rezultatų čia
apskritai negalima įvertinti. Belieka pasidžiaugti, kad tam tikras pokytis visgi
vyksta, nes dabar bent jau pripažįstama, kad mokyklų vadovų darbo rezultatus galima
įvertinti tik išleidus abiturientų laidą, kai žinomi jų baigiamųjų egzaminų rezultatai
bei įstojimo į pasirinktas specialybes sėkmė. Tik niekaip negaliu suprasti,
kodėl buvo pamiršta, kad mokslas gimnazijoje trunka ketverius metus, tad po
ketverių metų ir vertinkime vadovo rezultatus, nors tam yra ir kitų
veiksmingesnių galimybių.
Tačiau nereikėtų visko supaprastinti galvojant, kad visa ši diskusija
vien tik piktybinio spaudimo politikams rezultatas, ieškant „daugybės
argumentų, kodėl kadencijų nustatymas yra ydingas“. Pabandykime suprasti ir
pačius vadovus, pažvelgę į jų karjerą kaip į verslo planą. Jei šiandien
nuspręstumėte siekti karjeros provincijos gimnazijoje, tikėtumėtės tapti
mokyklos direktoriumi būdami 45 metų ir juo išbūti iki pensijos, t.y. 20 metų,
tai per visą karjerą uždribtumėte 107 tūkst. eurų
daugiau nei paprastas mokytojas, tačiau jei būtų įvestos kadencijos ir pavyktų vadovauti tik dvi
kadencijas iš eilės, šis skirtumas tesiektų 43 tūkst. eurų. Taigi, kadencijų
įvedimas, - tai 64 tūkst. eurų potencialus praradimas. Jei Jums kas nors norėtų
nugvelbti tokią sumą, tikrai nebūtumėte patenkinti. Taigi, būtų sąžininga, jei
ši suma būtų kompensuota, padidinant vadovų atlyginimą 67 proc. Taip pat už padidėjusį
nestabilumą ir neišvengiamą psichologinį diskomfortą, kuris atsiranda praradus galimybę
vienasmeniškai priimti sprendimus, irgi reikėtų sumokėti. Todėl nereikia ir
negalima kaltinti vadovų, kurie visais būdais stengiasi apginti savo esamą padėtį,
nes kadencijų įvedimą suvokia kaip tiesiog nelabai sąžiningą elgesį su jais.
Gal ir šiandien kitaip kalbėtume apie kadencijas, jei sprendimas jas įvesti
būtų susietas su vadovų darbo užmokesčio didinimu kokius 2 kartus, o ne su
progresiniu mažinimu krizės metu. Ir apskritai, gerai būtų, kad pagaliau
sugebėtume įvardinti realiais problemas ir susitarti dėl jų sprendimo, o ne
niekuo nepagrįstų argumentų migloje bandytume vieni kitus nugalėti arba bent
pergudrauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą