Kaip pabaigti kanclerių, sekretorių ir viceministrų karuselę

Seimas vėl imasi ministerijų vadovybės pertvarkos (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482517 ir http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/valstybes-tarnyboje-numatomas-naujas-perversmas.d?id=65910732): siūloma keisti politinio pasitikėjimo viceministrus į nuolatinius valstybės tarnautojus. Šiaip tai visa tai lyg ir patvirtintų teiginį, kad istorija keliauja spirale, tačiau šis atvejis greičiau įtikina, kad istorija Lietuvoje tiesiog sukasi ratu. Na, o einant ratu paprastai niekur nenueinama. Taip 1994 m. įtvirtinti tik karjeros sekretoriai, 1998 m. – politinio pasitikėjimo viceministrai ir vienas sekretorius, 2002 m. vėl viskas apsiverčia – lieka vienas viceministras ir keli sekretoriai, o paskutinis keitimas – 2008 m. ir vėl atgal. Tiesa, pokyčių ciklas šiek tiek pailgėjo, - nuo 4 metų iki 6. Atrodo, kad visiems racionaliai galvojantiems aišku, kad nei dėl vieno modelio nėra politinio sutarimo. Tad tik tam tikras kompromisas gali kažką čia pakeisti. Todėl ir kyla klausimas, kodėl negalima būtų sutarti, kad aukščiausi karjeros valstybės tarnautojai (kaip jie besivadintų, - kancleriais ar sekretoriais) būtų skiriami kadencijai, kaip ir Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijos ir kai kurių kitų organizacijų vadovai (beje, tokia schema taikoma anglosaksiškuose kraštuose ir Nyderlanduose), politinio pasitikėjimo viceministrų ir sekretorių skaičius ministerijoje turėtų būti vienodas (tai puikiai veikia Vokietijoje) ir jį nustatytų Vyriausybė. Tiesiog taip sutarus atsirastų daugiau laiko ir kitoms rimtoms diskusijoms, pavyzdžiui, kokia apskritai turėtų būti Lietuvos valstybės tarnyba.

Dėl ko reikėtų derėtis su pedagogais

Kaip ruduo, taip ir tradiciniai pedagogų reikalavimai, primenant apie streiko ir kitų nemalonumų galimybes (http://www.delfi.lt/news/daily/education/pedagogai-su-d-pavalkiu-taikstytis-butu-nelogiska.d?id=65831698). Tačiau ateis pavasaris ir vėl skėsčiosime rankomis, kad mokinių rezultatai nuolat blogėja, reitinguosime mokyklas ir konstatuosime, kad nelabai kas pasikeitė. Tad gal reikėtų vieną kartą aiškiai įvardinti, kas ir ko iš tikrųjų siekia ir tik tada spręsti, kaip suderinti skirtingus interesus.

Taigi, pedagogai, kaip ir visi mirtingieji, nori dirbti mažiau ir gauti daugiau (o kas to nenori?). Tai visai teisėtas noras, ir visi sutiksime, kad kas nereikalauja didesnio atlygio, tas jo ir negauna. Problema čia kita, nes diskusijose šie siekiai pakeičiami kova už didesnį švietimo finansavimą, mažesnes klases ir išankstinę pensiją. Tiesa, reikia pripažinti, kad klasės ir taip mažėja dėl demografinių dalykų. Tačiau didesnis finansavimas pristatomas kaip vienintelis būdas pasiekti geresnių švietimo rezultatų. Va čia ir yra tas gudravimas, su kuriuo sutikti negalima. Sutarti galime tik dėl vieno, kad Lietuvos mokinių rezultatai blogėja ir mes vis sparčiau atsilikime nuo kaimyninių šalių, tačiau keli šimtai papildomų milijonų čia nieko nepakeis. Tiesiog tas atsilikimas visiems kainuos dar brangiau. Nereikia čia kažkokių didelių įžvalgų ar nacionalinių tyrimų, - pažiūrėkime kitų šalių patirtį. Kaip tik dabar GEMS Education Solutions paskelbė švietimo sistemos efektyvumo indeksus (http://www.edefficiencyindex.com/book/files/assets/common/downloads/The%20Efficiency%20Index.pdf,tiesa, Lietuvos ten nėra, tačiau galime ir patys įsivertinti), OECD publikavo kasmetinę studiją (http://www.oecd.org/edu/Education-at-a-Glance-2014.pdf), o The Economist (http://www.economist.com/node/21616978/print) dar kartą priminė, kad nei mokytojų skaičius (klasių dydis) nei jų darbo užmokestis neturi tokios įtakos mokinių rezultatams, kaip pačių mokytojų gebėjimai ir noras pasiekti rezultatų. PISA studija patvirtino, kad Lietuvos mokytojai gauna santykinai didesnį atlyginimą nei Estijos ir Lenkijos mokytojai, kur mokinių rezultatai ženkliai geresni nei Lietuvoje ir per pastaruosius metus gerėjo. Todėl ir norisi pedagogams pasiūlyti pirma pradėti mažinti mūsų mokinių atsilikimą nuo kaimyninių šalių ir tada pareikalauti sumokėti už nuveiktą darbą. Tai būtų kalba apie realiai sukurtą vertę, už kurią turi būti deramai atlyginta.

„Imperija kontratakuoja“: biudžetinių įstaigų vadovus palikti iki gyvos galvos, negalima nustatyti kadencijų

Žinoma gerai, kad kažkas atkreipė dėmesį į diskusiją apie biudžetinių įstaigų vadovų kadencijas (http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/amzinuju-vadovu-kedziu-nebeklibins/187127). Viskas prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Vyriausybė idėjai pritarė dar 2011 m. pabaigoje, na o po to prasidėjo derinimo procedūra, kuri nesibaigė ir šiandien. Taigi, beveik treji metai sunkaus darbo, po kurio pradinė idėja grakščiai buvo apversta aukštyn kojomis (arba tiesiog teisingai sudėti kableliai): jei dabar biudžetinių įstaigų vadovus galima atleisti bent jau vadovaujantis Darbo kodeksu, sumokėjus solidžią išeitinę kompensaciją, tai priėmus siūlomus pakeitimus vadovai iš esmės bus prilyginti valstybės tarnautojams. Na o tada po kiekvieno atleidimo teismai, kompensacijos už priverstines pravaikštas, grąžinimas į darbą ir kiti jau žinomi valdymo malonumai, susiję su mūsų valstybės tarnybos patirtimi (šiaip būtų labai įdomu, jei teismas, kaip kokį neteisėtai atleistą tolimųjų reisų vairuotoją, sugebėtų grąžinti į pareigas, tarkime, Omnitelio ar Swedbanko vadovą ir dar priteistų kompensaciją už priverstines pravaikštas, o prokuratūra, gindama vartotojų interesus, pagrindinės kompanijos vadovą paduotų į teismą, kad tas kompensuotų nuostolius dėl neteisėto padalinio vadovo atleidimo). Taigi, čia tas atvejis, kad tikrai geriau nieko nekeisti. Atrodo, kad greičiausiai taip ir bus.

Tačiau visgi ši diskusija turėtų ko nors mus pamokyti ir priversti pagalvoti apie ateitį. Pirmiausiai apie argumentus, nukreiptus prieš kadencijas vadovams. Blogiausia, kad visoje šioje diskusijoje vikriai supainiojamos dvi sąvokos: „kadencija“ ir „rotacija“. Juk reikia pripažinti, kad galvojant apie rotaciją tuoj pat iškyla uždaros vadovų kastos susiformavimo baimė, elitizmo šmėkla ir kažkas, kas primena nomenklatūrą. Taigi, kadencija lyg ir visiems suprantamas dalykas, ji nustatyta renkamiems politikams, kai kurių organizacijų vadovams ir reiškia, kad iš anksto yra žinoma kokiam darbui ir kuriai trukmei vienas ar kitas asmuo yra samdomas. Tai turbūt visai aiškiai suvokiama net turint tik namų ūkio valdymo patirtį, samdant statybininkus ir meistrus konkrečiam darbui atlikti. Kas yra rotacija suvokti šiek tiek sudėtingiau, nes ji reiškia mechanizmą, kai darbuotojai, turint labai konkretų tikslą, dažniausiai siekiant suteikti būtinos patirties sėkmingai karjerai, yra perkeliami iš vienų pareigų į kitas. Todėl, rotacija be kadencijų nėra galima, tačiau kadencijos be rotacijos visai suprantamas reiškinys (juk ne visi parlamentarai po rinkimų „parsirotuoja“ į Seimą). Kad būtų dar aiškiau, - JAV turime prezidentų kadencijas, o Rusijoje – rotacijas. Vadinasi, jei pasibaigus kadencijai niekas automatiškai neperkelia į kitą darbą, tai ir apie kažkokią rotaciją nereikia ir kalbėti. Va čia ir atsakymas dūsuojantiems, kad Reškutėnų mokyklos direktorius po ketverių metų prievarta (kaip gūdžiais baudžiavos laikais) bus perkeltas į Meškučių pradinę mokyklą ir atsiras amžinų keliaujančių mokyklų vadovų kasta. Šiaip tai viskas paprasčiau, - baigiasi kadencija ir tada sprendžiama, ar siūlyti vadovui dirbti toliau, ar ieškoma kito vadovo. Na, o ką turėtų veikti vadovas, kuris „dirbo, dirbo ir staiga metamas į gatvę“? Ogi tą o patį, ką Seimo nariai, kurie nepateko kitai kadencijai į parlamentą, - mokytojas grįžta mokytojauti, tarnautojas – į valstybės tarnybą ir t.t., arba pretenduoja į kitus vadovų postus (čia bent eilinių Seimo rinkimų laukti nereikia). Tačiau tai turbūt neįtikintų tų, kurie bijo „taip „prisirotuoti“, kad turėtume dar skaudesnių pasekmių“. Todėl geriausiai būtų pažiūrėti, kaip visa tai vyksta realiame gyvenime. Taigi, jei kalbėtume apie kadencijas (kas ir buvo siūloma), o ne apie paslaptingą „rotaciją“, tai pamatytume, kad kadencijos jau seniai įvestos Lietuvos Banko valdybai, Konstitucinio Teismo teisėjams, Vyriausybės atstovams apskrityse, sistema pardėjo veikti ministrų valdymo srityse veikiančiose įstaigose, ligoninėse ir teisėsaugos institucijose. Tai ne vienerius metus veikia ir kitose šalyse, jei neklystu, Latvijoje jau dešimtmetis, kaip vadovams įvestos kadencijos. Tikrai norėčiau sužinoti, kur ir kas ten sugriuvo. Tiesa, kai organizacijos vadovas pasijunta esąs valstybė (kaip Liudvikas XIV, teigęs, kad valstybė – tai jis), tada kadencijos pabaiga tolygi valstybės griuvimui. 

Kita grupė argumentų skirta tam, kad geri vadovai nebūtų be reikalo skriaudžiami. Taip pat teigiama, kad įvedus kadencijas būtų prarandamos investicijos į vadovo patirtį. Sakyčiau, kad tai klasikine mąstymo klaida paremtas argumentas. Tai reiškia, kad jei į kurią veiklą (verslą, išsilavinimą ir t.t.) esate pakankamai daug investavęs , tai net matydami, kad ji neduoda norimų rezultatų, vis vien skiriate tam papildomus resursus. Vadovų atveju tai taikytina tuo atveju, kai net organizacijos bankroto akivaizdoje vis vien investuojama į vadovą ir jo patirtį, tikintis stebuklingo pagerėjimo. Versle tokie eksperimentai beveik visada baigiasi bankrotu, o viešajame sektoriuje visuotinu tarpusavio nepasitikėjimu ir neveiksniomis institucijomis (jei kam neaišku, galima pasižiūrėti į gyventojų pasitikėjimą valstybės institucijomis Lietuvoje).

Trečioji grupė argumentų turi labai gilias tradicijas Lietuvos viešajame sektoriuje, teigiant, kad tai ne verslas ir rezultatų čia apskritai negalima įvertinti. Belieka pasidžiaugti, kad tam tikras pokytis visgi vyksta, nes dabar bent jau pripažįstama, kad mokyklų vadovų darbo rezultatus galima įvertinti tik išleidus abiturientų laidą, kai žinomi jų baigiamųjų egzaminų rezultatai bei įstojimo į pasirinktas specialybes sėkmė. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl buvo pamiršta, kad mokslas gimnazijoje trunka ketverius metus, tad po ketverių metų ir vertinkime vadovo rezultatus, nors tam yra ir kitų veiksmingesnių galimybių.

Tačiau nereikėtų visko supaprastinti galvojant, kad visa ši diskusija vien tik piktybinio spaudimo politikams rezultatas, ieškant „daugybės argumentų, kodėl kadencijų nustatymas yra ydingas“. Pabandykime suprasti ir pačius vadovus, pažvelgę į jų karjerą kaip į verslo planą. Jei šiandien nuspręstumėte siekti karjeros provincijos gimnazijoje, tikėtumėtės tapti mokyklos direktoriumi būdami 45 metų ir juo išbūti iki pensijos, t.y. 20 metų, tai per visą karjerą uždribtumėte 107 tūkst. eurų daugiau nei paprastas mokytojas, tačiau jei būtų įvestos kadencijos ir pavyktų vadovauti tik dvi kadencijas iš eilės, šis skirtumas tesiektų 43 tūkst. eurų. Taigi, kadencijų įvedimas, - tai 64 tūkst. eurų potencialus praradimas. Jei Jums kas nors norėtų nugvelbti tokią sumą, tikrai nebūtumėte patenkinti. Taigi, būtų sąžininga, jei ši suma būtų kompensuota, padidinant vadovų atlyginimą 67 proc. Taip pat už padidėjusį nestabilumą ir neišvengiamą psichologinį diskomfortą, kuris atsiranda praradus galimybę vienasmeniškai priimti sprendimus, irgi reikėtų sumokėti. Todėl nereikia ir negalima kaltinti vadovų, kurie visais būdais stengiasi apginti savo esamą padėtį, nes kadencijų įvedimą suvokia kaip tiesiog nelabai sąžiningą elgesį su jais. Gal ir šiandien kitaip kalbėtume apie kadencijas, jei sprendimas jas įvesti būtų susietas su vadovų darbo užmokesčio didinimu kokius 2 kartus, o ne su progresiniu mažinimu krizės metu. Ir apskritai, gerai būtų, kad pagaliau sugebėtume įvardinti realiais problemas ir susitarti dėl jų sprendimo, o ne niekuo nepagrįstų argumentų migloje bandytume vieni kitus nugalėti arba bent pergudrauti.