Keista darbo rinka ir grėsmė virsti Šiaurės Atėnais

Savaitraštis The Economist visada buvo skeptiškai nusiteikęs bendros Europos valiutos atžvilgiu ir niekad labai entuziastingai nežiūrėjo į naujus narius. Tad ir Lietuvos atveju skeptiškumo netrūksta (http://www.economist.com/node/21635525/print). Tačiau į kai kurias įžvalgas visgi verta įsiklausyti. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad mūsų darbo jėgos rinka apibūdinama kaip keista: jaunimas emigravo, gyventojų sumažėjo penktadaliu, o iš likusių nelabai liko gebančių dirbti (toks vertinimas tikrai neskatina užsienio investuotojų, nepaisant bene geriausio rodiklio pagal turinčių aukštąjį išsilavinimą). Todėl augantis atlygis, stagnuojantis produktyvumas, mažėjantis konkurencingumas yra tas problemų derinys, kurį pigus valstybės skolinimasis greičiau padės ne spręsti, o atvirkščiai – tik dar sustiprins, kaip tai įvyko Graikijoje ir Portugalijoje. Ar tai įvyks priklauso tik nuo mūsų pačių. Čia galima tik pastebėti, kad tvirtinant 2015 m. biudžetą parlamente algų didėjimas (papildomi 4,9 mln. eurų kultūros darbuotojams) buvo aiškiai susietas su pingančiu skolinimusi (pavedimas Vyriausybei 90 mln. litų sumažinti valstybės valdymo išlaidas ir valstybės skolos aptarnavimą).

Vadovų rotacija: geri blogiečiai ir blogi geriečiai

Apie vadovų rotacijos (ar kaitumo) idėją viešajame sektoriuje kalbama kone penkerius pastaruosius metus. Šiaip tai pati idėja nėra nei labai nauja, nei be galo revoliucinė. Lietuvoje pradedant Valstybės kontrolieriumi ir baigiant Lietuvos Banko valdybos pirmininku kadencijų principas taikomas nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Panaši situacija yra ir prokuratūroje ar teismų sistemoje. Tiesa, ten diskusijos apie kadencijas yra įgavusios gan specifinius aspektus. Regis, nėra nei vieno Generalinio prokuroro, kuriam pavyko išsilaikyti visą kadenciją. Tad čia diskusija buvo apie tai, kaip tinkamai atleisti pareigūną nesibaigus kadencijai. Teismų atveju buvo sukonstruota tikrai dėmesio verta inovacija, numatanti, kad pasibaigus kadencijai įgaliojimai automatiškai nenutrūksta, o reikalingas specialus atskiras sprendimas dėl kadencijos pabaigos, kuris gali būti ir nepriimamas (tiesa, Konstitucinis Teismas visgi išaiškino, kad šiuo atveju sprendimų priėmėjas nėra laisvas elgtis kaip tinkamas). Sprendimas išplėsti vadovų, kuriems taikomas kadencijos, ratą buvo priimtas dar 2010 m. pakeitus Vyriausybės įstatymą, o jo praktinis įgyvendinimas buvo atidėtas vienai kadencijai, - ketveriems metams tam, kad nebūtų kaip nors pažeisti teisėti tuometinių vadovų lūkesčia. Kadencijų taikymo tikslą, žinoma, galima pateikti kaip žūtbūtinę kovą su ilgamečiais vadovais, kurie vien todėl, kad buvo vadovai, privalo kuo skubiausiai keliauti į darbo biržą („užmojai iš valstybės institucijų šiemet išprašyti užsisėdėjusius vadovus kol kas sunkiai skinasi kelią“, http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/vadovu-rotacija-vezlio-zingsniu/191804), arba kaip valdininkų sąmokslą, kuriant uždarą kastą („rotacijos šūkiais tik maskuojama didžioji bėda – visagalio valdininkų klano uždarumas, grįstas partiniais ryšiais ar asmeninėmis pažintimis“, http://www.lrytas.lt/-14165204261414275378-pareig%C5%ABnus-pa%C5%A1alino-bet-kas-pasikeit%C4%97.htm). Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad tokia diskusija apie amžiną kovą tarp blogiečių vadovų ir visų kitų geriečių niekur neveda. Negali valstybė egzistuoti be savo institucijų, o pastarosios – be vadovų. Jei nėra gerų vadovų, valstybės institucijas anksčiau ar vėliau pakeičia kažkurios kitos kaimyninės valstybės institucijos (regis, tikrai turime tokios patirties). Todėl į vadovų kadencijas siūlyčiau žiūrėti kaip į būdą siekti žymiai geresnio vadovų korpuso nei turime šiandien. Čia reikia pripažinti, kad kadencijų taikymo išplėtimas kaip tik pademonstravo, kiek čia mes dar turime spręstinų problemų ir kaip mažai pokyčių įvyko per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Dabar matomos problemos neatsirado šiandien, tačiau nevykstant vadovų kaitai, tai buvo mažai pastebima ir nesulaukdavo nei visuomenės, nei politikų dėmesio. Taigi, ką pademonstravo dabartinė vadovų kaitos praktika? Matyt, svarbiausia yra tai, kad neturime ilgalaikio požiūrio į vadovų atranką ir jų karjeros valdymą. Nepaisant to, kad dar prieš ketverius metus buvo priimtas sprendimas dėl kadencijų, tačiau individualūs sprendimai buvo priimti prieš pačią konkretaus vadovo kadencijos pabaigą. Kas draudė prieš pusę metų priimti reikiamus sprendimus, taip suteikiant daugiau aiškumo patiems vadovams ir galimybę apsispręsti dėl karjeros pokyčių? Tai, kad kai kuriuose naujuose konkursuose dalyvavo tik po vieną pretendentą, tik patvirtina, kad tose organizacijose nebuvo ugdomi nauji potencialūs vadovai (gal net atvirkščiai, stengiamasi eliminuoti būsimus konkurentus). Kartu tai verčia kelti klausimą, ar dabar vadovams tenkanti atsakomybė ir laikinumas yra tinkamai finansiškai atlyginamas. Jei taip nėra, lieka neatsakytas klausimas, kas skatina dabartinius vadovus siekti naujos kadencijos? Na o ir patys konkursai, tiek atšaukti dėl būtinybės tikslinti reikalavimus, tiek įvykę kelia nemažai pagrįstų skaidrumo abejonių. Tiksliau čia kyla klausimas, ar ministerijos pajėgios pačios tinkamai nustatyti vadovams keliamus reikalavimus ir tikrai profesionaliai surengti konkursus, o gal atėjo metas tai vieną kartą centralizuoti ir pradėti galvoti apie vadovų atrankos profesionalizavimą. Beje, tai vienas iš būdų radikaliai pažaboti korupciją, ką sėkmingai padarė JAV XIX a. pabaigoje (http://en.wikipedia.org/wiki/Pendleton_Civil_Service_Reform_Act).

Economist Intelligence Unit (EIU) apie verslo sąlygas

Gerai, kad kalbame apie tokius indeksus kaip verslo grupės "Economist Intelligence Unit" (EIU) ekonomistų verslo aplinkos vertinimas (http://www.delfi.lt/verslas/verslas/paskelbe-palankiausias-valstybes-verslui.d?id=66447474#ixzz3JadfugYL), tačiau būtų dar geriau, jei nepamirštume pasižiūrėti, kur yra Lietuva (http://www.eiu.com/bizenviro2014). Na o ji šiame indekse užima 42 vietą (greta Saudo Arabijos ir Brazilijos), ir nuo praeito vertinimo prarado dvi pozicijas. Iš mūsų artimiausių kaimynių geriausiai sekasi estams (23 vieta) ir lenkams (29 vieta), šiek tiek mus lenkia ir latviai (39 vieta, tačiau jie savo reitingą sugebėjo pagerinti net 5 pozicijomis, o tai vienas iš geriausių rezultatų).

Gyvename geriau, bet vis dar lėčiausi tarp greičiausių

Dažnai mes vertindami pasiekimus po 1990 m. remiamės emocijomis ir kokybiniais vertinimais. Tačiau kartais ekonomistų įžvalgos, paremtos statistika (kuria, beje, galima kartais ir suabejoti), į kai ką priverčia pažvelgti šiek tiek kitu kampu. Berlyno sienos griuvimo 25 metinės kaip tik ir buvo gera proga pasvarstyti ekonominės sėkmės ir nesėkmės pavyzdžius Rytų Europoje. Nelygybės tyrinėtojas (dabar ši tema kaip niekad populiari, o Thomas Piketty knyga „Kapitalas XXI a.“ pripažinta geriausia 2014 m. knyga verslui - FT and McKinsey Business Book of the Year Award) Branco Milanović gan paprastai tai padarė, tačiau priėjo prie gan kontraversiškų išvadų (http://glineq.blogspot.com/2014/11/for-whom-wall-fell-balance-sheet-of.html). Na, didžiausi pralaimėtojai neturėtų stebinti, tai Tadžikistanas, Moldova, Ukraina, Kirgizijos Respublika Gruzija, Bosnija ir Serbija. Visos šios šalys sietinos su vienokio ar kitokio pobūdžio kariniais konfliktais ir neramumais. Santykinių pralaimėtojų grupei yra priskiriamos Makedonija, Kroatija, Rusija ir Vengrija. Atrodo, kad čia vis populiaresnės nacionalizmo ir saviizoliacijos idėjos. Vidutinei grupei, kurios ne tik pasiekė 1990 m. lygį, bet ir sugebėjo augti panašiu tempu, kaip OECD šalys, be Lietuvos dar priklauso Čekija, Slovėnija, Turkmėnistanas ir Rumunija. Na o likusios 12 valstybių, įskaitant Estiją ir mūsų kaimynes Latviją, Baltarusiją ir Lenkiją sugeba vytis turtingąsias šalis. Tiesa, kai kurios tai daro eksploatuodamos naudingąsias iškasenas ir ne visos palankiai žiūri į demokratiją. Beje, visos Baltijos šalys kartu su Rusija ir Gruzija pirmauja pagal išaugusią visuomenės nelygybę. Taigi, anot Branco Milanović, prieš dvidešimt penkerius metus Rytų Europos visuomenė tikėjosi su Vakarų valstybėmis palyginamo ekonominio augimo, nuosaikaus nelygybės didėjimo ir konsoliduotos demokratijos. Ši siekį sugebėjo realizuoti tik Lenkija, taip pat iš dalies Estija ir Albanija. Visa tai kartu yra gera ir bloga žinia mums. Gera žinia ta, kad esame viename sėkmingiausių regionų, o bloga ta, kad, švelniai tariant, esame regiono autsaideriai. Kodėl mūsų pasiekimai ne tokie, kokių norėtume galime ilgai diskutuoti. Gal reikėtų rimčiau pasižiūrėti į tokias interpretacijas, kad ekonomika neišvengiamai atsiremia į visuomenės kultūrinius įsitikinimus ir visuotinos baimės sukeltos žaizdos gyja tik palaipsniui ir progresas nėra savaime garantuotas (http://www.nytimes.com/2014/11/11/opinion/david-brooks-the-legacy-of-fear.html?smid=nytcore-ipad-share&smprod=nytcore-ipad). Yra ir dar vienas aspektas. Iš tikrųjų daugelyje sričių padaryta didžiulė pažanga ir daugeliu atvejų šiandien gyvename geriau nei prieš ketvirtį amžiaus (plačią optimistinę apžvalgą galima rasti čia: http://www.foreignaffairs.com/articles/142200/andrei-shleifer-and-daniel-treisman/normal-countries). Matyt, atsakymas į klausimą, kodėl nepaisant labai jau nuosaikaus ekonominio augimo gyvename kur kas geriau yra tas, kad SSRS kariniams reikalams išleisdavo apie 25 proc. BVP, na o mes tik apie 1 proc. BVP. Tačiau, atrodo, kad dar labiau kažką perskirstyti jau nelabai galime. Tad belieka tikėtis, kad nors atsilikdami nuo kaimynų, visgi kažkokiu būdu augsime.

Įsivaizduojama ir reali nelygybė

Thom Piketty knyga „Kapitalas XXI a.“ (angl. „Capital in the Twenty-First Century“) apibendrina turtingų Vakarų tradicijos valstybių visuomenės tyrinėjimais, kurie parodė, kad XX a. sumažėjusi nelygybė nuo 1980 m. vėl didėja ir baigia pasiekti XIX a. pabaigos lygį. Tačiau svarbu aiškiai įvardinti kaip suprantame nelygybę, nes tie, kurie daugiausia uždirba, ir tie, kurie gauna daugiausia kapitalo (turto) pajamų nebūtinai yra tie patys žmonės. Tiesa, sukurtas kapitalas nuo tam tikro lygio pradeda generuoti pajamas, taip didinant nelygybę. Taigi, žmogus, savo veiklą pradėjęs kaip verslininkas, gali tapti rentininku, gyvenančiu iš kapitalo generuojamų pajamų, ir čia Billo Gateso pavyzdys būtų geriausia iliustracija. Darbo pajamų nelygybė gali būti suprantama kaip daugiausiai uždirbančių 10 proc. darbuotojų pajamų dalis visos šalies darbo užmokesčio fonde. Istoriškai daugiausiai uždirbantiems tenka nuo 1/5 labiausiai egalitarinėse Skandinavijos šalių visuomenėse iki 1/3 JAV visų darbo pajamų. Atitinkamai vertinant kapitalo koncentraciją, - 10 proc. turtingiausių valdo nuo ½ iki ¾ viso kapitalo. Visgi žvelgiant iš istorinės perspektyvos vidutiniškai uždirbantys sugebėjo nors ir nelabai žymiai padidinti savo dalį šalies kapitalo dalyje, o tai iš esmės leido susiformuoti viduriniajai klasei. Tad pajamų nelygybė pasiekiama tada, kai kapitalo pajamos bendrose pajamose vaidina lemiamą vaidmenį arba tokioje visuomenėje, kur sėkmingiausi susirenka reikšmingą dalį visų pajamų (super žvaigždžių arba tiksliau super direktorių visuomenė, nes sportininkai ir artistai tarp geriausiai apmokamų sudaro tik 5 proc.). Tiesa, maksimalias pajamas sėkmingiausi gauna ne visą savo karjerą, o tik tam tikrą periodą (sportininkai ir modeliai tokių pajamų gali tikėtis jaunystėje, o vadybininkai ir teisininkai savo karjeros pabaigoje). Iš tikrųjų, ne kiekvienas McDonaldo restorano darbuotojas turi galimybes bent vienerius metus per visą savo gyvenimą gauti super žvaigždžių pajamas, tačiau ir didžiausias darbo pajamas gaunanti grupė nėra stabili. Čia galima būtų įžvelgti tam tikrą sąsają su loterija, kur nepaisant to, kad galimybė laimėti nėra didelė, visgi žmonės linkę joje dalyvauti.

Tačiau realūs skaičiai (o jų kiekvienais metais daugėja ir dėl technologinių pokyčių jie tampa vis patikimesni), nusakantys pajamas ir turtą yra dar ne viskas. Pasirodo, kad labai svarbu ne tik, kokia yra reali nelygybė, tačiau ir tai, kaip tą nelygybę suvokia visuomenė (www.iwkoeln.de/_storage/asset/179099/storage/master/file/5003517/download/Inequality_Perception_Discussion_Paper_Judith_Niehues.pdf). Taigi, net ir santykinai egalitarinėje visuomenėje, jei subjektyviai bus suvokiama per didelė nelygybė visuomenėje, vis vien bus reikalaujama daugiau ir daugiau pajamų perskirstyti. Tačiau ar paprastas perskirstymas, veikiantis pagal principą „surinkau ir išdalinau“, sprendžia kokias nors problemas?

Čia reikia pastebėti, kad be aptartų dviejų aspektų svarbus ir trečiasis – išlaidų nelygybė. Paprastai laikoma, kad gaunant reikšmingas darbo ar kapitalo pajamas būtinos išlaidos (net apimančios tam tikrus prabangos dalykus) yra nereikšmingos, lyginant su liekančiais laisvais resursais, kurie gali būti nukreipti kapitalo formavimui ar jo didinimui. Tačiau sovietinė nomenklatūrinė sistema pademonstravo, kaip išlaidų ar vartojimo nelygybė gali būti užtikrinta išlaikant pajamų santykinę lygybę, - tereikia sukurti išskirtinio vartojimo sistemą. Kaip tik ši patirtis labai aiškiai parodo, kad visuomenėje, kur kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga, priežiūra senatvėje, susisiekimo galimybės yra prieinamos tik turintiems reikšmingų finansinių išteklių, yra dviguba nelygybė – pajamų ir galimybės naudotis infrastruktūra. Paprastai kalbant, jei gyvenate žlugusioje valstybėje (Afganistane ar Somalyje), būtina užsitikrinti pakankamas pajamas tam, kad galėtum išlaikyti nedidelę kariuomenę, užtikrinančią saugumą, susikurti būtiną infrastruktūrą gyvenimui, leisti vaikus į mokyklas užsienyje ir t.t. Lietuvoje tas iš dalies galėtų būti siejama su galimybe vaikams pasamdyti korepetitorius (nes švietimo sistema neužtikrina patenkinamo lygios), lesti į būrelius, apmokėti mokslus užsienyje (nes Lietuvos universitetai taip ir nepakyla tarptautiniuose reitinguose), susimokėti gydytojams tam, kad nereikėtų laukti eilėse ir būtų atlikti visi būtini tyrimai, samdytis advokatus, kurie sutvarkytų biurokratinius turtinius formalumus.

Ką visa tai reiškia? Pirmiausiai daug uždirbančių visada bus, net jei tai uždraustume įstatymu – vieni tai darys legaliai užsienyje, kiti kaip jau įprasta – liks ekonominiame šešėlyje. Tačiau blogai yra ne tai, kad kaimynas uždirba, o tai, kad kiti kaimynai neuždirba. Turi būti realus pagrindas tikėjimui, kad kryptinga veikla įmanoma pagerinti savo gyvenimą, nors socialinis mobilumas nebūtinai yra toks, kokio tikimės. Gal tam reikia ir įkvepiančių kasdieniškų pavyzdžių. Antra – didesnis perskirstymas reikalingas, bet ne tam, kad pašalpos ir algos didėtų visiems vienodai. Gal ir iš pirmo žvilgsnio ir patraukli būtų valstybė, kur visi darbingi gyventojai gauna jokiu būdu ne didesnę nei minimalią mėnesinę 1500 eurų dydžio algą (tokia yra Airijoje), o visi pensininkai 600 eurų pensiją. Tačiau tada tektų iš tos algos susimokėti absoliučiai viską – pradedant vaikų mokslu ir baigiant lova ligoninėje, o ir paskatas kažką legaliai veikti būtų minimalus (atrodo, kad kažką labai panašaus išgyvenome iki 1990 m.). Perskirstymas reikalingas tam, kad būtų sukurta ir palaikoma saugumo, socialinė, sveikatos, švietimo ir verslo infrastruktūra (kurią galima vadinti ir valstybės teikiamomis paslaugomis arba viešuoju interesu), t.y. visa tai, ką daryti bendrai yra kur kas efektyviau nei kiekvienam individualiai. Na o efektyvias valstybes nuo mažiau vykusių ir skiria tai, ar mokesčiais perskirstomi ištekliai išmokami tam tikrų sektorių darbuotojų algoms (arba tikriau pašalpoms), ar jie panaudojami būtinai infrastruktūrai, kuri prieinama visiems gyventojams, sukūrimui. Įdomiausia, kad ten, kur valdžia nėra efektyvi ir perskirstymas per biudžetą yra menkas.