Apie atleidimus ir kompensacijas

Dažnai problemų sprendimo būdus padiktuoja tai, kaip mes tas problemas suvokiame. Todėl teisingas problemos formulavimas jau yra didžioji dalis kelio į jos sprendimą. Kaip tik todėl negalima ranka numoti į keistus vieno ar kito klausimo formulavimo aspektus. Tarkim 2012 m. spalio 9 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnelis pavadinimu „Atleistųjų nuoskaudas išperkame visi“ (http://www.lzinios.lt/Tyrimas/Atleistuju-nuoskaudas-isperkame-visi). To straipsnio pagrindinė mintis – mokesčių mokėtojai sumoka per daug teismo grąžintiems darbuotojams ir kompensacijas turėtų mokėti teisingai atleisti nesugebantys vadovai. Žinoma, čia turbūt labai žemiškas tikslas – palaikyti nuolatinį visuomenės pasipiktinimo jausmą tarnautojais. Tačiau kur kas svarbiau, kad toks temos išdėliojimas vikriai paslepia tikrąją problemos esmę.

Taigi (ačiū straipsnio autoriui už surinktus duomenis), per du metus teismų sprendimu kaip kompensacijos buvo išmokėta 1,1 mln. litų. Tačiau beveik 60 proc. tos sumos teko trims įstaigų vadovams. Vadinasi problema yra ne apskritai netinkami atleidimai, o tik įstaigų vadovų netinkami atleidimai. Ir čia esminis klausimas, ar vadovai turėtų būti atleidžiami taip pat, kaip ir kiti darbuotojai, ar jiems turėtų būti taikomos tokios pat garantijos ir santykinai stipri įstatyminė apsauga, kaip ir paprastiems darbuotojams, kurie yra silpnoji pusė darbo santykių ginče. Taip pat keisti yra ir sprendimai grąžinti įstaigos vadovą į buvusias pareigas. Čia didesnis nuostolis yra ne mokesčių mokėtojų pinigai, skirti kompensacijai, o įstaigos demoralizavimas, pradėtų pokyčių stabdymas ir t.t. Tai mokesčių mokėtojams kainuoja kur kas daugiau, nei kelios dešimtys tūkstančių litų.

Tokio situacija mūsų sistemoje susidarė dėl to, kad valstybės tarnyboje buvo sunaikintas atleidimo šalių susitarimu instrumentas ir vadovai buvo skiriami neribotam laikui. Tad čia nereikia išradinėti jokio dviračio, o galima pasižiūrėti į kitų šalių patirtį: ten įstaigos vadovas skiriamas kadencijai, o jei nusprendžiama į atleisti nepasibaigus kadencijai, jam išmokama atitinkama kompensacija. Ir nėra jokio grąžinimo į pareigas.

Na, o jei visgi kiltų noras plačiai praktikuoti principą, kad vadovas atlygina iš asmeninių lėšų organizacijai padarytą žalą dėl netinkamo darbuotojo atleidimo, tai pabandykite taikyti minėtą principą visoms organizacijos, ne tik valstybinėms.