Apie tuos, kurie kurs Europą ir Lietuvą 2030 metais

Kas šiais metais būdamas šešerių pradėjo lankyti mokyklą, tas 2030 m., sulaukęs 25 metų amžiaus, turėtų pradėti aktyvią veiklą. Prieš akis laukia ilgi 19 metų mokslai. Manau, kad verta pasvarstyti, kokie jie bus, žiūrint į tendencijas Europoje ir Lietuvoje. Čia galima pasiremti Eurostat duomenų baze. Taigi tik keletas skaičių.

Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Latvijoje dviejų užsienio kalbų pradinėje mokykloje mokosi 13 -14 proc. mokinių, Estijoje dar daugiau, ES vidurkis  - 6,4 proc., o Lietuvoje – 0,1 proc. Visose palyginamose šalyse nuo 2000 m. šis skaičius nuosekliai didėjo, o Lietuvoje - ne. Tikėtina, kad kaip nemokėjome užsienio kalbų, lyginant su kitais Baltijos jūros kaimynais, - taip ir nemokėsime po 19 metų. 

Dėl mokytojų ir mokinių santykio mokyklose jau buvo ne kartą kalbėta: pas mus jis pasiekė 8, kai tuo tarpu Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje šis kaičius svyruoja nuo 10 iki 16.  Tai, atrodytų, kad nieko blogo. Tačiau jei panagrinėsime finansinius skaičius, - pamatysime, kad Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje švietimui išleidžiama daugiau nei 5 proc. BVP, kai Lietuvoje šios išlaidos sudarė 4,91 proc. (2008). Taigi, atrodo, kad mokytojų turime daug, o sumokėti jiems nelabai yra iš ko. Kartu nereikia pamiršti, kad mokytojų moterų dalis visose mokyklose nuo pradinės iki vidurinės Lietuvoje (76,3 proc.) yra didžiausia visoje ES ir nuosekliai didėja. Čia šiaip įdomi tendencija, nes valstybės tarnyboje moterų skaičius taip pat nuo 2008 m. didėjo, ir jos sudarė 74,7 proc. visų valstybės tarnautojų (VTD 2010 m. ataskaita). Grįžtant prie finansinių aspektų galima pastebėti, kad išlaidos vienam besimokančiam Lietuvoje nuo 2000 m. beveik padvigubėjo.

Dar norėčiau priminti 2011 m. rugsėjo 17 d. The Economist publikaciją „The great schools revolution“ (Didžioji mokyklų revoliucija http://www.economist.com/node/21529014). Joje yra tikrai kelios dėmesio vertos mintys. Pirmiausia visame pasaulyje švietimas tapo vienu iš svarbiausių politinių debatų elementų ir šalys stengiasi vaisais būdais pagerinti nacionalinio švietimo efektyvumą. Tai susiję su tuo, kad yra atsirado daugybė duomenų apie švietimo kokybė ir dabar galima palyginti ne tik nacionalinius pasiekimus, tačiau ir atskirų valstybių švietimo sistemų efektyvumą. Turbūt apie OECD rengiamas PISA apžvalgas Lietuvoje yra girdėję ir ne specialistai.  Taigi, 2009 m. vertinimu pagal rezultatus pasaulyje pirmauja Azijos šalys, Australija, Naujoji Zelandija ir Kanada. Iš Europos valstybių aukščiausiai pakilusi Suomija. Na o po pirmojo dešimtuko toliau rikiuojasi Olandija, Belgija ir ... Estija su Lenkija. Taip pat straipsnio autoriai pastebi, kad dauguma turtingųjų valstybių nuo 1970 iki 1994 m. išlaidas švietimui padvigubino ar patrigubino, tačiau rezultatai nuo to nepagerėjo. Atrodo, kad dabar vis mažiau reikšminga tampa ir mokinių socialinės aplinkos įtaka. Nepaisant to, kad konkrečių tikslų nustatymas ir didesnės atsakomybės mokykloms perkėlimas gali būti pavyzdžiu, tačiau pagrindinė visų reformų šerdis – mokytojų kokybės gerinimas.

Taigi, ką mes patys galime pasakyti apie konkrečios mokyklos ir mokytojo veiklos kokybę? Gera ar bloga mokykla mes sprendžiame iš savo subjektyvių patyrimų arba kitų pasakojimų. Gal tik žurnalas „Veidas“ jau kelinti metai bando apibendrinti duomenis apie stojančiuosius ir sureitinguoti mokyklas. Tiesa, 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerija atliko pasiekimo tyrimą, kuriame rašoma, kad „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos 6 klasių lygmenyje yra santykinai vienodos ir galima tikėtis, kad mokiniai turi pakankamai (pagal pasaulinius standartus) lygias galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą. Tačiau pagal kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Skandinavijoje, taikomus griežtesnius standartus tokie skirtumai tarp mokyklų būtų vertinamai kaip pernelyg dideli, keliantys grėsmę socialinei sanglaudai. Reikia atkreipti dėmesį, kad pagal 2007 m. tyrimo duomenis, 4 klasių mokinių pasiekimų skirtumai tarp mokyklų yra kiek didesni ir keliantys tam tikrą susirūpinimą lygių galimybių užtikrinimo pradiniame ugdyme požiūriu.“ Tačiau ar teko girdėti, kad kur nors buvo uždaryta mokykla ar pakeistas jos vadovas dėl neefektyvios veiklos ar standartų nesilaikymo?

Atrodo, kad kaip ir seniau visuomenei nėra prieinami patikimi duomenys apie mokyklų ir mokytojų veikos efektyvumą, nėra jokių sankcijų mokykloms, jei nepasiekiami minimalūs standartai (o ir standartai nėra nustatyti) ir sistema neskatina gerinti pačių mokytojų kompetencijų. Pasižiūrėjus, kur eina mūsų kaimynai aplink Baltijos jūrą, atrodo, kad rizikuojame 2030 m. tapti vienu iš tamsesnių Baltijos regiono kampų ir paslaugų, kurioms užtenka žemos kvalifikacijos darbuotojų, centru.

Apie gerai dirbančią biurokratiją

Tikrai gerai, kad diskusijoje apie šalies valdymą ir lietuvišką biurokratiją atsiranda argumentuotų ir konkrečių pasvarstymų. Tai, ką šiandien pasakė V.Mitė savo komentare „Gerai dirbančiai biurokratijai – „Taip“ (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vmite-gerai-dirbanciai-biurokratijai-taip.d?id=50822798) yra paprasta ir aišku: atrenkam geriausius ir mokam jiems gerai. Manau svarbu, kad kartu buvo ir pasiūlytas receptas. Tikrai tai nėra dviračio išradimas. Dėl to, kad reikalinga centralizuota ir efektyvi atranka kalbama pakankamai seniai. Šią vasarą VRM net tam tikrus pasiūlymus pateikė, tačiau centralizavimo elementas po ilgų diskusijų stipriai sumažėjo.  Diskusija dėl didesnio atrankos centralizavimo vyksta Seime ir belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tai pavirs realiomis įstatymo pataisomis. Labai gera idėja ir apie privačių užsienio paslaugų tiekėjų pritraukimą, dėl kurios taip pat buvo diskutuota, tačiau nebuvo drįsta priimti jokių konkrečių sprendimų.  Manau, kad svarbu suvokti, ką būtina pakeisti ir pradėti keisti. O tokie komentarai, kaip šis V.Mitės skatina tokius pokyčius.

Stora graikiškas biurokratija: kodėl verta susimąstyti

Šiandien pranešta, kad gyvenimą skolų prislėgtoje Graikijoje trečiadienį paralyžiavo dvi dienas truksiantis visuotinis streikas, kuris, kaip skelbia profsąjungos, bus didžiausias per kelerius pastaruosius metus. Na, tai lyg ir įprastas reikalas pastaruoju metu, kuris didesnio atgarsio mūsų visuomenėje neturėtų sukelti.

Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į The New York Times (NYT) 2011 m. spalio 17 d. pasirodžiusį Suzanne Daley komentarą „ Bureaucracy in Greece Defies Efforts to Cut It“. Mes, žinoma, nedalyvaujam  Graikijos gelbėjimo procese, nekeliam klausimų  dėl jos viešojo sektoriaus, nes turime pakankamai savų problemų. Tačiau keletas dalykų šiame komentare tikrai įdomūs. Graikija yra įdarbinusi vieną iš penkių dirbančiųjų šalyje, viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius siekia 700000 ir dar 80000 darbuotojų dirba valstybės valdomose įmonėse. Ekspertų vertinimu prieš 30 metų viešasis sektorius sudarė tik trečdalį dabartinio. Beveik visose šeimose yra dirbančių viešajame sektoriuje, kartu tai išsilavinę ir gerai organizuoti žmonės. Šiandieninis streikas kaip tik apie tai ir byloja. Na, o dabar palyginimui – Graikijoje gyvena 11 mln. gyventojų. Tad perskaičiavus lietuviškais masteliais gauname, kad 213 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų yra ta riba, kuri priartina mus prie visame pasaulyje linksniuojamos Graikijos. Kiek man žinoma, Vyriausybės atsakomybės srityje šiuo metu dirba 157 tūkst. darbuotojų, ir tai neskaitant Seimo, teismų, Lietuvos banko, prokuratūros , kai kurių kontroliuojančių institucijų. Taip pat reikia pridėti dar visą savivaldą ir jos atsakomybės srityje veikiančias įmones. Statistika sako, kad iš viso valstybės sektoriuje darbuojasi  434,2 tūkst. žmonių (2008 m. duomenys). Tai net darant prielaidą, kad NYT komentare gali būti neįvertintas vietos savivaldos elementas, visgi yra apie ką pagalvoti.

Taip pat įdomu, ką akcentuoja graikai, kalbėdami apie viešojo sektoriaus reformas: „Elias Mossialos, the government spokesman, said reforms would include new disciplinary procedures and the elimination of the practice of virtually automatic promotion based on years of service. In some departments, Mr. Mossialos said, large numbers of employees had reached the highest ranks and pay grades“. Palyginimui, šiandien komentuodamas informaciją dėl valstybės tarnautojų atlyginimų didėjimo Premjero sakė (BNS info): "Atlyginimai pagal Valstybės tarnybos įstatymą turi priedus, priklausančius nuo stažo, ir įstatymai yra įgyvendinami, kas treji metai tie priedai yra papildomai perskaičiuojami - po tris procentus, ir todėl matome ir štai tuos pokyčius".  "Noriu priminti, kad esame pateikę Valstybės tarnybos įstatymo pataisas ir koncepciją, pagal kurią siūlome atsisakyti įvairių tokių priedų, Jeigu Seimas rastų galimybių tokias pataisas priimti, tai šios problemos nebeliktų", - pridūrė jis.

Taigi, sudėjus visus aspektus atrodo, kad ir mes sprendžiame labai jau graikiškai atrodančias problemas. Gal tik čia turime vieną privalumą – nereikia to daryti per naktį ir bankroto akivaizdoje. O gal tai ir trūkumas, mažinantis ryžtą.

Viešieji pirkimai: skaidrumo beieškant

Viešieji pirkimai yra amžina problema, tikriausiai, egzistuojanti nuo tų laikų, kai susiformavo pirmosios valstybės. Lietuvoje dėl jų taip pat nenutyla triukšmas. Ką tik buvo patobulintas tai reglamentuojantis įstatymas ir pakeistas tikrinančiosios įstaigos statusas. Tikėkimės, kad tai turės pozityvų poveikį.

Tačiau pabandykime į šį reikalą pažvelgti kiek kitokiu kampu. Pagal VPT 2010 m. ataskaitą Lietuvoje centralizuoti pirkimai sudaro tik 5,6 proc. (iš 8,9 mlrd. tik 0,5 mlrd. Lt), pirkimai per CPO siekia 0,5 proc. (2010 m. duomenys). Tačiau perkančiųjų organizacijų, dalyvavusių pirkimuose, yra net 5200. Taigi, nesunku paskaičiuoti, kad vidutiniškai viena perkančioji organizacija per 2010 m. atliko 2,4 pirkimus, o vieno pirkimo vidutinė vertė – 871 tūkst. litų. Tiesa, nuo 2001 m. vidutinė vieno pirkimo vertė didėjo iki 2006 m., kol pasiekė 1,58 mln. lt, o po tendencija kardinaliai pasikeitė ir dabar esame grįžę į 2003 m. Viešųjų pirkimų administravimas (neskaitant teismų) preliminariu vertinimu kainuotų apie 200 mln. lt per metus ir tai sudarytų apie 2 proc. visiems pirkimams skiriamos sumos. Taigi, turime labai daug mažų pirkėjų ir vieną tarnybą, kuri turi juos visus sugaudyti. O pabandykime įsivaizduoti, kad pirkėjų skaičių pavyksta sumažinti 5 kartais. Tada vienas toks pirkėjas atliktų vidutiniškai bent 12 pirkimų per metus, o ir administruojančio personalo reikėtų mažiau, gal administravimui užtektų tik kokių 100 mln. lt. Ir tiek pirkimų nereikėtų, nes, tarkime, kurą galima būtų nupirkti visai sistemai, o ne kiekvienai įstaigai atskirai. Na ir tarnybai būtų lengviau visus tuos pirkėjus sužiūrėti. Gal net be papildomų pareigybių.