Savi ir svetimi pinigai arba dar kartą apie darbo užmokestį viešajame sektoriuje

Yra dalykų, apie kuriuos mes nenorime ir nemokame kalbėti. Nepaisant to, kad jie egzistuoja ir yra labai svarbūs. Vienas tokių dalykų – darbo užmokestis ir ypač viešajame sektoriuje. Taip, apie vidutinį darbo užmokestį pakalba ekonomistai, apie minimalią mėnesinę algą – politikai, tačiau apie tai, koks yra teisingas darbo užmokestis jokios diskusijos neteko girdėti. Net ir profsąjungos diskutuodamos apie naujo Darbo kodekso projektą labiausiai rūpinasi viršvalandžiais, išeitinėmis pašalpomis ir motinystės atostogomis, o ne teisingu darbo užmokesčiu. 

Šioje srityje per 25 nepriklausomybės metus neįvyko jokių rimtesnių pokyčių, todėl ir šiandien gyvename tęsdami carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos tradiciją. Ši tradicija remiasi piniginių santykių atmetimu ir įsitikinimu, kad gerovę lemia turima įtaka ir galingųjų malonė. Kaip tik apie tai ir kalbama M.Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“: „Niekada ir nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ir ypač iš tų, kurie stipresni už jus! Patys pasiūlys ir patys duos.“ Viešajame sektoriuje tų stipresniųjų rolė tenka  politikams, kurie jaučiasi laisvi duoti arba neduoti. Tad taip susiformavo įsitikinimas, kad žmonės viešajame sektoriuje algą paprastai gauna, o ne užsidirba. Politikai gali „duoti“ nebūtinai piniginį atlygį, kur kas patogiau papildomai pasiūlyti laisvos dienas, mokymus ar ilgesnes atostogas. Tačiau visuomenė tai mato ir supranta kaip gudravimą. Todėl pirmasis žingsnis atsiribojant nuo carinės ir sovietinės tradicijos ir turėtų būti visų taip vadinamų socialinių garantijų pavertimas piniginiu atlygiu ir inkorporavimas į bazinę algą. Ginčas dėl dabar Darbo kodekse galiojančių išeitinių išmokų yra nekas kita, kaip ginčas dėl didesnio darbo užmokesčio. Jei darbuotojui, kuris po trejų metų bus atleistas, šiandien 10 proc. padidintume darbo užmokestį, tai jis uždirbtų netgi šiek tiek daugiau nei likdamas su dabartine alga ir gavęs įstatymo nustatytą išeitinę kompensaciją. Lygiai taip pat galima įvertinti, kiek kainuoja išankstinis išėjimas į pensiją (statutinių pareigūnų atveju), papildomos laisvos dienos ar ilgesnės atostogos. Todėl ir reikėtų diskutuoti, kas geriau, ar didesnis ir skaidrus darbo užmokestis šiandien, ar įsipareigojimai ir pažadas rytoj. Tikrąją darbuotojo sukuriamą vertę maskuoja ir  lietuviška socialinio draudimo įmokų (kurias pagal prigimtį tiksliau būti vadinti mokesčiais) sistema. Juk formaliai jas sumoka darbdavys, tačiau kaip ten besuktum, - tai susiję su tomis pačiomis darbo sąnaudomis ir darbuotojo sukuriama pridėtine verte. Tad ir čia niekas nemato, kiek realiai darbuotojas uždirba, t.y. sukuria pridėtinės vertės, o žinome tik kiek jis gauna.

Kitas klausimas, koks apskritai turėtų būti atlyginimas viešajame sektoriuje. Šiandien viskas skaičiuojama besižvalgant į praeitį, ir taip nuo pat 1990 m. Niekas niekada neklausė, koks jis turi būti, bet tik lygino su buvusiu ir diskutavo, kiek ir kuriai grupei atlygis gali didėti. Todėl taip ir neišmokome nei skaičiuoti, nei galvoti, viską palikdami politinei diskusijai ir jėgos žaidimams, - kas garsiau šaukia, tas ir daugiau ir gauna. Šiandien atlyginimų pasiskirstymas viešajame sektoriuje atitinka vienų ar kitų darbuotojų grupių įtaką politikams. Todėl nenuostabu, kad vietos savivaldoje atlyginimai yra mažiausi, o energetikos ir susisiekimo srityse – didžiausi. 

Na o jei nuspręstume nesigręžioti į praeitį ir pabandytume sukurti viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo sistemą be viso šito istorinio palikimo? Nuo ko reikėtų pradėti?

Jei būtume užsienio investuotojai, - tai atliktume rinkos tyrimą, nustatytume, kiek rinkoje mokama už atitinkamas pareigas ir fiksuotume atlyginimą. Tačiau čia ne viskas taip paprasta. Visų pirma turi egzistuoti darbo rinka ir nebūti šešėlio. Kokiame bankiniame sektoriuje tai gal ir galima padaryti, tačiau kyla abejonių, ar kituose sektoriuose statistikos pateikti skaičiai turi kažką bendro su realybe. Kita vertus, daugiau nei 40 proc. dirbančiųjų, turinčių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, dirba valstybės sektoriuje. Šis dydis atitinka ES supratimą apie vienos ar kitos bendrovės dominavimą rinkoje.  Taigi, Lietuvoje valstybė išlieka pagrindinė darbo jėgos, turinčios aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, pirkėja, o tokia situacija rinkoje formuoja monopsoniją (tai tokia rinkos forma, kai egzistuoja daugelis gamintojų, tačiau tik vienas pirkėjas -monopsonistas). Kitaip tariant, Lietuvoje darbo užmokesčio lygį nustato politikai, tačiau ne tiek reguliuodami minimalią mėnesinę algą, kiek nustatydami ir apribodami viešojo sektoriaus darbo užmokestį. Tiems, kurie nenori taikstytis su lietuviška monopsonija, beliko vienas kelias – sprukti iš šios rinkos. Emigracijos skaičiai liudija, kad nemaža dalis pasirinko būtent tokį sprendimą. Nenoras mokėti už atliekamą darbą turi ir labai svarbų nematerialų aspektą, - bet kokios veiklos nuvertinimą ir iš čia kylančią nepagarbą žmogui. Ne veltui net 34 proc. emigravusių lietuvių tvirtina, kad apsisprendimui grįžti į Lietuvą įtakos turėtų psichologinio klimato šalyje pokyčiai, didesnė tolerancija, pagarba žmogui. Jei visgi Lietuvoje darbo rinka egzistuotų, nereikėtų tikėtis, kad galima paprastai susisieti viešojo sektoriaus atlygio sistemą su tuo, ką siūlo rinka. Praktika rodo, kad nepaisant pačių įvairiausių deklaracijų atlygio sąsajos su privačiu verslu dar niekur pasaulyje nepavyko išlaikyti, - pokyčiai rinkoje ir spartus atlygio augimas greitai tampa politikų ir visuomenės pasipiktinimo objektu. Tiesa, vienas šiai taisyklei prieštaraujantis pavyzdys yra  – Singapūras. Tačiau nereikia pamiršti specifinės Singapūro valdymo tradicijos ir jo įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Lee Kuan Yew tvirtų įsitikinimų. Ne veltui jis yra sakęs, kad jei mokėsite žemės riešutais, tai jums dirbs tik beždžionės.

Grįžkime į Lietuvą. Jei jau kartą neturime realiai veikiančios vidaus darbo rinkos ir joje kaip prieš 25 metus atlygį vis dar nustato tik politikai, tai nuo ko atsispirti? Yra vienas esminis skirtumas nuo senosios sovietinės sistemos, - tada ji buvo uždara ir veikė pagal pačius geriausius lagerių principus. Jei neturi, kur pabėgti tai kam tau ir mokėti. Šiandien laisvas darbo jėgos judėjimas situaciją iš esmės pakeitė kartu atnešdamas jau minėtą emigracijos problemą. Tiesa, žmonės priimdami sprendimus remiasi ne vien ekonominiais motyvais, daug lemia socialiniai ryšiai ir baimė prarasti turimą socialinį statusą. Jei taip nebūtų, - dirbančiųjų Lietuvoje apskritai neliktų. Vadinasi, galvodami apie viešojo sektoriaus atlygį mes turime ne užsidaryti siaurame lietuviškame kontekste, o žvelgti plačiau į regioną, į tas šalis, kur šiandien daugiausiai gyvena lietuvių ir apskritai į valstybes, pasižyminčias efektyviu valdymu.

Galima prikaišioti, kad toks lyginimas nėra prasmingas, skiriasi šalių ekonominis pajėgumas, darbo jėgos produktyvumas, surenkamų mokesčių dalis ir t.t. Tačiau čia visai teisėtai galime kelti klausimą, koks turėtų būti viešojo sektoriaus darbuotojų atlygio santykis su sukuriama pridėtine verte šalyje (BVP/gyventojui). Šiaip tai būtų logiška, kad jei esame suinteresuoti valstybės gerovės didėjimu, to didėjimo naudą turėtų pajusti viešasis sektorius. Deja, Lietuvoje skaičiai byloja kai ką kitą, - augant ekonomikai viešasis sektorius teigiamus pokyčius pajunta lėčiausiai, išskyrus, žinoma, atskiras grupes, kurios sugeba pirmosios užsitikrinti savo gerbūvį. Visada lengviau peržiūrėti 700 žmonių algas (tiek Lietuvoje yra teisėjų), nei keisti bazinį dydį, kuris turi įtakos daugiau nei 60 000 dirbančiųjų. Tarptautinis palyginimas naudingas būtų ir nustatant darbo apmokėjimo proporcijas tarp atskirų viešojo sektoriaus darbuotojų profesinių grupių ar užimamų pareigų. Tą gerai atspindi standartinis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) palyginimas, kur vertinamas atskirų viešojo sektoriaus grupių darbuotojų atlygio santykis su atitinkamos šalies aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų atlygiu. Tada ir nereikėtų po priimtų sprendimų diskutuoti ir įrodinėti Konstituciniam Teismui, kad iki krizės buvusi pareiginės algos koeficientų lentelė neturėjo jokio mokslinio pagrindimo. Galima pastebėti, kad jokia Lietuvos viešojo sektoriaus darbo apmokėjimą nustatanti lentelė neturėjo ir nelabai gali turėti mokslinį pagrindą. Tačiau jei negalime patys susitarti dėl protingų proporcijų, kodėl gi nepasižiūrėjus, kaip gyvena kiti. Beje, EBPO šalyse vidutiniškai aukščiausių valstybės tarnautojų (kanclerių, viceministrų) atlygis siekia 3,35, departamentų direktorių - 2,46, skyrių vedėjų - 1,76, o specialistų 1-1,5 vidutinių šalies darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimų. Žinodami, kad 2010 m. Lietuvoje vidutinė turinčių aukštąjį išsilavinimą alga siekė 817 eurų, tikėtina, kad per kelis metus ji bus priartėjus prie 900 eurų ribos. Tad nesunkiai galime įvertinti ir vidutinį aukščiausių tarnautojų užmokesčio lygį – tai būtų apie 3008 eurų. Šiandien ministerijų kancleriai priklausomai nuo stažo gauna apie 2700 eurų. Tad lyg ir atitiktų taip apskaičiuotus tarptautinius vidurkius. Žinoma, taip pat palyginę ir kitų darbuotojų atlyginimus, pamatytume, kad pagal turimą atsakomybę vidurinės grandies vadovų atlygis net lenkia tarptautinius vidurkius. Tačiau viešojo sektoriaus aukščiausių vadovų darbo užmokesčio santykio su BVP/gyventojui vidurkis EBPO šalyse siekia 5,94, o tai, įvertinus ir darbdavio mokesčius, sudarytų apie 4672 eurų arba 70 proc. daugiau nei dabar yra mokama. Jei paimtume mūsų kaimynų estų santykinius dydžius, tai gautume šiek tiek mažesnį skirtumą, tačiau ir čia būtų 30 proc. didesnis atlyginimas. Apskritai, Lietuvoje, skirtingai nuo EBPO šalių, aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai vidutiniškai gauna mažiau nei šalyje sukuriama BVP/gyventojui. Tuo tarpu tarptautiniu mastu aukštąjį išsilavinimą turintis darbuotojas vidutiniškai uždirba 1,8 karto daugiau nei šalyje sukuriama BVP gyventojui. Taigi, kaip ten belygintum, Lietuvos viešojo sektoriaus vadovai, dirbantys valstybės tarnyboje, šiandien uždirba 30 - 70 proc. mažiau nei kolegos EBPO šalyse.

Ar tai reiškia, kad turėtume tuoj pat pakelti atlyginimus viešajame sektoriuje, o ypač vadovams? Žinoma, kad ne.  Tačiau ne todėl, kad tai politiškai nekorektiška ir prieštarauja mūsų supratimui apie lygybę ir teisingumą. Negalima nesutikti, kad pakėlus algas vadovų produktyvumas tikrai neišaugs 70 proc., net ir tuo atveju, jei pažadėtume mokėti už pasiektą rezultatą. Algų peržiūrėjimas turi tapti neatsiejama platesnės reformos dalimi, kartu peržiūrint reikalavimus viešojo sektoriaus vadovams, jų atrankos sistemą, atsakomybę už priimtus ar nepriimtus sprendimus ir išplečiant kadencijų taikymą, taip mažinant užimamų pareigų stabilumą.

Galiausiai būtina atsakytas į tradicinį klausimą, - iš kur paimti pinigų. Čia atsakymas būtų paprastas, - leiskime pačioms institucijoms spręsti, ar reikia daug pigių darbuotojų ar rezultatą lengviau pasiekti su mažiau, bet geriau apmokamų darbuotojų. Todėl skaičiuokime ne darbuotojų skaičių, o jiems visiems išmokamus pinigus. Juk mokančiam mokesčius ne tiek svarbu, kiek yra tarnautojų, o kur kas svarbiau, kiek jie kainuoja. Todėl reikėtų rūpintis, kad viešojo sektoriaus kaina neatitruktų nuo ekonominio ir demografinio šalies pajėgumo, o ne dejuoti, kad jis nuolat pučiasi. Būtina išmokti įvertinti piniginius aspektus ir baigti pagal geriausią sovietinę tradiciją skaičiuoti „etatus“ ir pagal jų skaičių skirstyti pinigus. Kol tai darysime, įstaigų vadovų noro didinti pareigybių skaičių nenugalėsime nei pabarimais, nei viešu gėdijimu.

Taigi, pagrindiniai atlygio sistemos pokyčiai galėtų apimti kelis esminius elementus. Pirmiausiai, visos ne piniginės garantijos ir priedai ir priemokos, ypač už stažą, turėtų tapti piniginio atlygio dalimi. Jei nepraturtėsime ir labai nesutaupysime, tai bent sužinosime, kiek realiai išleidžiame. Antra, neturime bijoti pasakyti, kad vadovas viešajame sektoriuje gali uždirbti 6 kartus tiek, kiek sukuriama BVP tenkančio vienam gyventojui, nes tai atitinka tarptautinius vidurkius. Ir nieko blogo, jei tokio vadovo alga bus didesnė už Seimo nario algą. Trečia, leiskime už savo valdymo sritį atsakantiems ministrams, o ne Seimo nariams nustatyti konkretaus vadovo algą, žinoma, pagal įstatyme įtvirtintus principus. Alga turėtų būti nustatoma  vienai kadencijai. Tada kiekvienas pretenduojantis tapti vadovu žinos, kiek gali tikėtis uždirbti per ketverius metus ir neturės lūkesčių sulaukti politikų malonės ir atsitiktinio atlyginimo didėjimo. Na ir galiausiai, - ribokime išleidžiamus pinigus, o ginčykimės dėl kiekvienos papildomos pareigybės.

Žinoma, galima ir nieko nedaryti, kosmetiškai patobulinti vieną ar kitą valstybės tarnybos elementą. Tačiau, perfrazuojant Singapūro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Lee Kuan Yew mintį ir žinomą sovietinį posakį, galima pastebėti, kad jei ir toliau apsimesime, kad mokame už darbą, tai galų gale viešajame sektoriuje dirbs tik sugebantys imituoti dirbą. Ir čia blogiausias dalykas yra ne algų dydžiai, o apsimetinėjimas, nes kaip tik jis ir graužia pasitikėjimą viešuoju sektoriumi.

Darbo rinkos reguliavimas: rimčiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

The Economist šią savaitę rašo apie Prancūzijos bandymus vytis Vokietiją darbo rinkos reguliavimo srityje, bandant užsitikrinti ekonomikos augimą (http://www.economist.com/node/21649471/print). Gal būtų galima ir nesutikti, kad Vokietijos pranašumą nulėmė socialdemokrato G.Schröder apie 2000 m. priimtas politinis sprendimas skatinti žmones dirbti, net ne visą darbo dieną ir mažai apmokamą darbą, o ne šelpti juos, tačiau visgi reikia pripažinti, kad vokiškas požiūris davė puikių rezultatų, ypač krizės metu. Šiame kontekste keistai atrodo lietuviška diskusija apie socialinį modelį, kuri vis labiau orientuojasi ne į esmę, o į emocijas ir formą.  Vokietijos ir Prancūzijos pavyzdys aiškiai parodo, kaip svarbu laiku priimti sprendimus, ir kas būna tiems, kurie nieko nedaro.

Naujas Valstybės tarnybos įstatymo projektas: šaukštas naujovių istorinio palikimo statinėje

Jei kam įdomu dabar jau viešai galima pasiskaityti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo antrąjį projektą (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1024892&p_fix=n&p_gov=n). Taigi, jei kas naiviai tikėjosi revoliucinių pokyčių, turės nusivilti. Projektas puikiai atspindi ankstyvojo laikotarpio kompiuterinių sistemų administratorių išmintį: nejudink veikiančios sistemos. Tačiau būčiau nesąžiningas, jei apsimesčiau, kad nepastebiu kelių svarbių naujovių.

Pirmiausiai sveikintinas pasiryžimas atsisakyti nelabai skaidrios priedų už kvalifikacines klases sistemos, - lieka tam tikri darbo užmokesčio rėmai, tačiau juose siūloma didesnė diskrecija pačioms įstaigoms. Darbo užmokestis aukščiausiems vadovams padidėtų apie 10-15 proc. tačiau sumažėjus pozicijų stabilumui tai būtų visiškai logiškas žingsni. Tik problema ta, kad žengus šį žingsnį neužteko ryžto atsisakyti priedo už stažą ir visiškai panaikinti visuomenę erzinančias priemokas ir priedus. Tai kaip diskreditavo, taip ir diskredituos tarnautojų darbo užmokesčio sistemą. Projekte numatytas reikalavimas įstaigų biudžetuose numatyti lėšas skatinimui už „asmeninį indėlį įgyvendinant įstaigai nustatytus tikslus ar užtikrinant jos vidaus administravimą“, t.y. premijoms. Žinoma, tai racionalus mechanizmas naudojamas Vokietijoje, tačiau Lietuvos tradicijoje jis neturi beveik jokios perspektyvos, kur premijos dalinamos į kairę ir dešinę arba visi dreba, kad tik nebūtų apkaltinti bandymu pasipinigauti.

Drąsus naujojo projekto autorių siūlymas įvesti kadencijas tiek ministerijų kancleriams, tiek mažų  ir regioninių įstaigų vadovams (šiuo metu kadencijos yra įvestos tik Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovams). Tai tikrai reikalingas žingsnis. Na dar prie naujovių galima priskirti siūlymą įteisinti personalo valdymo centralizavimą, kas leistų bent jau pagerinti mažų ar labai mažų įstaigų žmogiškųjų išteklių valdymą, ir laisvesnį tarnybinės veiklos vertinimą, jo tiesiogiai nesiejant su darbo užmokesčiu. Taip pat nesu tikras, kur vertėtų minėti siūlomą kompetencijų modelio įvedimą. Iš vienos pusės įvedama terminologija ir tikėtina, kad reikalavimų nustatymas, bent jau vadovų atveju, bus iš dalies centralizuotas. Tačiau turi būti noras ir gebėjimai naudotis šiuo modeliu, todėl tikėtina, kad daugumoje mažų įstaigų tai taps nevykusiu kūrybingo pritaikymo prie praktikos pavyzdžiu vis paburbant, kad eilinį kartą padaugėjo biurokratijos.

Tačiau be šių kelių naujovių projekte siūloma perkelti aibę neveikiančių ir nevykusių sprendimų. Be jau minėtos stažo dedamosios ir priedų ir priemokų sistemos siūloma išlaikyti darbo užmokesčio sąryšį su baziniu dydžiu. Toliau yra apsimetama, kad jis turėtų būti suderėtas kolektyvinėje sutartyje, tačiau praktikoje to dar nebuvo. Beje, jei jis būtų suderėtas, tai reikštų, kad kartu su tarnautojų darbo užmokesčiu turėtų didėti ir politikų darbo užmokestis. Visa tai atrodo panašu į sąmokslą, kur tarnautojai susitaria su politikais dėl savo darbo užmokesčių padidinimo. Kadangi niekas nenori tokio skandalo, tai ir sistema niekada ir neveiks. Apskritai, sąryšis su baziniu dydžiu ir didžiausio leistino pareigybių skaičiaus nustatymas seniai yra pagrindiniai viešojo sektoriaus darbo užmokesčio sistemą skandinantys veiksniai. Projekte išlieka ir keistas įstaigų skirstymas į grupes. Niekas negali paaiškinti, kodėl buhalteris Telšių savivaldybėje turėtų gauti ženkliai mažiau už savo kolegą, tarkime, Patentų biure. Kaip čia viskas dera su konstitucine nuostata, įtvirtinančia teisę „gauti teisingą apmokėjimą už darbą“? Projekte išlieka nuostata, kad politikas (į valstybės įstaigos vadovo pareigas priimantis asmuo) neturi jokios diskrecijos atmesti atrankos komisijos pateikto kandidato. Tai praktikoje labai suvelia politiko ir komisijos santykius ir skatina naudotis neformaliais įtakos instrumentais (ar jau pamiršta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovo konkurso istorija http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/stt-tirs-buvusio-sveikatos-apsaugos-viceministro-ir-premjero-elgesi.d?id=66614478 ?). Na o prie nevykusių naujo projekto inovacijų galima būtų priskirti siūlymą Vyriausybei nustatyti asmenų kategorijas kurių kognityviniai gebėjimai,  bendrosios ir vadovavimo kompetencijos netikrinamos. Vadinasi, jei priklausai specialiai kategorijai tavęs niekas netikrins, o jei esi paprastas – tai ir eik visus kryžiaus kelius. Čia jau nekalbant apie tai, kad politinio pasitikėjimo tarnautojai jau dabar sudaro atskirą kategoriją. Bet dar blogiau atrodo  nuostata, kad vadovavimo gebėjimų tikrinimo rezultatai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti skundžiami Valstybės tarnybos departamento direktoriui, o jo sprendimas - teismui. Matyt ateina laikas apsispręsti, ar valstybės tarnyba  bus valdoma vadybiniais sprendimais (efektyvu, tačiau daug kam gali kelti abejonių) ar teismų procesais (brangu, bet bent jau išoriškai teisingai). Jei jau kartą norime turėti valstybės tarnybą tokią, kaip kariuomenės garbės kuopa, kuri atrodo gražiai, dalyvauja paraduose, bet deja, su gebėjimu kariauti neturi nieko bendro, tai drąsiai ir konstruokime tokį nesusipratimą, - parašykime įstatyme, kad įstaigos vadovas dėl kiekvieno personalo valdymo klausimo sprendimą priima tik gavęs atitinkamos instancijos teismo leidimą. Tada bent bus pagrindas ugdyti teisėjų supratimą apie vadybą ir kompetencijų modelį ir išvengsime tokios praktikos, kai buvęs įstaigos vadovas į pareigas grąžinamas teismo sprendimu po kelerių metų.

Taigi, apibendrinant galima tik pasakyti, kad ar šis projektas bus priimtas, ar jis nebus priimtas (o būti priimtas jis turi labai mažai galimybių), niekas iš esmės nepasikeis. Valstybės tarnyba kuo toliau, tuo labiau darosi panaši į nepriekaištingos reputacijos, etišką ir pakankamai nebrangią garbės kuopą, kur žmonės laisvu nuo pagrindinės veiklos laiku kartais pažaidžia valstybės valdymą. Problema ta, kad dar neteko girdėti, kad turint vien garbės kuopas kažkam būtų pavykę laimėti karą.