Apie atleidimus ir kompensacijas

Dažnai problemų sprendimo būdus padiktuoja tai, kaip mes tas problemas suvokiame. Todėl teisingas problemos formulavimas jau yra didžioji dalis kelio į jos sprendimą. Kaip tik todėl negalima ranka numoti į keistus vieno ar kito klausimo formulavimo aspektus. Tarkim 2012 m. spalio 9 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnelis pavadinimu „Atleistųjų nuoskaudas išperkame visi“ (http://www.lzinios.lt/Tyrimas/Atleistuju-nuoskaudas-isperkame-visi). To straipsnio pagrindinė mintis – mokesčių mokėtojai sumoka per daug teismo grąžintiems darbuotojams ir kompensacijas turėtų mokėti teisingai atleisti nesugebantys vadovai. Žinoma, čia turbūt labai žemiškas tikslas – palaikyti nuolatinį visuomenės pasipiktinimo jausmą tarnautojais. Tačiau kur kas svarbiau, kad toks temos išdėliojimas vikriai paslepia tikrąją problemos esmę.

Taigi (ačiū straipsnio autoriui už surinktus duomenis), per du metus teismų sprendimu kaip kompensacijos buvo išmokėta 1,1 mln. litų. Tačiau beveik 60 proc. tos sumos teko trims įstaigų vadovams. Vadinasi problema yra ne apskritai netinkami atleidimai, o tik įstaigų vadovų netinkami atleidimai. Ir čia esminis klausimas, ar vadovai turėtų būti atleidžiami taip pat, kaip ir kiti darbuotojai, ar jiems turėtų būti taikomos tokios pat garantijos ir santykinai stipri įstatyminė apsauga, kaip ir paprastiems darbuotojams, kurie yra silpnoji pusė darbo santykių ginče. Taip pat keisti yra ir sprendimai grąžinti įstaigos vadovą į buvusias pareigas. Čia didesnis nuostolis yra ne mokesčių mokėtojų pinigai, skirti kompensacijai, o įstaigos demoralizavimas, pradėtų pokyčių stabdymas ir t.t. Tai mokesčių mokėtojams kainuoja kur kas daugiau, nei kelios dešimtys tūkstančių litų.

Tokio situacija mūsų sistemoje susidarė dėl to, kad valstybės tarnyboje buvo sunaikintas atleidimo šalių susitarimu instrumentas ir vadovai buvo skiriami neribotam laikui. Tad čia nereikia išradinėti jokio dviračio, o galima pasižiūrėti į kitų šalių patirtį: ten įstaigos vadovas skiriamas kadencijai, o jei nusprendžiama į atleisti nepasibaigus kadencijai, jam išmokama atitinkama kompensacija. Ir nėra jokio grąžinimo į pareigas.

Na, o jei visgi kiltų noras plačiai praktikuoti principą, kad vadovas atlygina iš asmeninių lėšų organizacijai padarytą žalą dėl netinkamo darbuotojo atleidimo, tai pabandykite taikyti minėtą principą visoms organizacijos, ne tik valstybinėms.

Visuomenės pasitikėjimas, socialinė gerovė ir mokesčiai

Šiandien žurnalas „Veidas“ publikuoja banko "Swedbank" vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio komentarą „prastos mokesčių sistemos stabilumo nereikia“. Šiek tiek anksčiau apie tai yra kalbėjęs ir ekonomistas R.Kuodis. Belieka tik apgailestauti, kad geri ekspertų komentarai pasirodo po viešų partijų debatų, skirtų mokesčiams. Tiek nutampyta progresinių mokesčių idėja, tiek nekilnojamo turto mokesčiai ar PVM lengvatos vargu ar iš esmės gali ką nors pakeisti (tik vienaip ar kitaip pakraipyti mokestinę sistemą). Diskusijos metu iškeltas klausimas ar norime šalies su mažais mokesčiais ir dideliais socialiniais įsipareigojimais ar atvirkščiai yra labai teisingas, tačiau pagrindinės politinės partijos (išskyrus liberalus) jau senai atsakė, kad jos siekia „didelės“ valstybės su plačiomis socialinėmis garantijomis (skandinaviška vizija). Deja, tokia sistema tegali efektyviai veikti visuomenėje, kur vyrauja tarpusavio pasitikėjimas, nes kitaip dirbantys ir galintys mokėti mokesčius tiesiog išvažiuoja ir lieka pašalpų valstybė, kurios mokamos iš skolintų pinigų. Taip valstybė, kurios ištakos siekia Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą (dauguma šios draugijos vadovų dalyvavo padedant pagrindus tarpukario Lietuvos valstybingumui), taip ir liktų (savi)šalpos klubu.

Tad reikia pasitikėjimo, o tam reikia sąžiningos darbo jėgos apmokestinimo sistemos. Ir čia problema ne pajamų mokestis, o keista socialinio draudimo sistema. Pirmiausiai čia niekas nesusigaudo, kam reikia paslėpti darbdavio įmokų dalį, kurios nemato darbuotojas. Taip tik dirbtinai mažinama darbuoto sukuriama vertė. Antras aspektas tas, kad senai liko pamiršta pagrindinė socialinės sistemos priedermė skatinti taupyti senatvei. Kai šiandien suprantama, kad socialinės sistemos misija tik išmokėti pensijas, tai ir nereikia bandyti taikyti taupymo principų, o pavadinti tai tiesiog socialiniu mokesčiu ir nebandyti apsimesti, kad čia kažkas kažką apdraudžia. Dabartinė sistema sukuria didelį neteisingumo jausmą ir įsitikinimą, kad ji skirta nusavinti dirbančiojo sukuriamą pridėtinę vertę. Tad, kaip nurodo ekonomikos ekspertai, reikia visų pirma rasti atsakymą dėl darbo jėgos apmokestinimo, nes tai ko gero yra raktas ir į visų kitų problemų sprendimą.