Vadovai, jų kadencijos ir realių pokyčių lūkestis

Jau trejus metus biurokratijos koridoriais klaidžiojantis siūlymas įvesti kadencijas biudžetinių įstaigų vadovams buvo trečią kartą perduotas Vyriausybei. Skirtumas tik tas, kad šį kartą visa tai „pastebėjo“ ir žiniasklaida (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uzsimojo-pazaboti-biudzetiniu-istaigu-vadovus.d?id=64129254). Šiaip dar 2011 m. buvo siūlyta visiems organizacijų (biudžetinių įstaigų, viešųjų įstaigų, įmonių) vadovams ir valdybų nariams įstatymu nustatyti kadencijas, tačiau neriboti jų skaičiaus. Kartu įvertinti galimybes, atsižvelgiant į organizacijos specifiką, taikyti kadencijas ir pavaduotojams bei aukštesnės grandies vadovams. Tačiau nereikia stebėtis, kad politiką padedantis formuoti biurokratinis aparatas didelio entuziazmo čia nerodė, o ir dabar galima dar rasti įdomių viešai prieinamų oficialių raštų šiuo klausimu. Po tam tikros pertraukos atgaivinus diskusiją, ant stalo vėl gulė pakankamai radikalios mintys, - „terminuota darbo sutartis gali būti vieną kartą pratęsta dar vienai ketverių metų kadencijai, neskelbiant konkurso į biudžetinės įstaigos vadovo pareigybę“. Tačiau nuo 2013 m. vasario begalę kartų svarstytas ir derintas projektas tapo tokiu, koks jis yra dabar. Čia tik galima pastebėti, kaip „netikėtai“ siūlymas neriboti kadencijų skaičiaus virto siūlymu neribotą skaičių jas automatiškai pratęsti. Beje, sekantis logiškas evoliucinis žingsnis būtų grįžti prie atestavimo kas ketveri metai, siūlant atleisti blogai atestuotus. Jei kam įdomu būtų paieškoti analogijų, tai būtų nesunku pastebėti, kad praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje bandant teroru valdomą kadrų kaitą paversti bent kiek labiau civilizuota sistema įvedant kadencijas (vadinta tuomet „rotacijomis“) buvo nudreifuota link brežnevinio kadrų stabilumo ir taip vadinamų atestacijų praktikos. O tai baigėsi visiems žinomu žlugimu. Nelabai skiriasi ir argumentacija, kodėl nereikia kadencijų, - pirmiausiai gąsdinant tuo, kad neparankūs vadovai bus išmesti ir savi („partiniai“) susodinti. Galima pastebėti, kad tokia argumentacija yra vienas iš klasikinių būdų suplakti į vieną vietą du nelabai susijusius dalykus ir nupiešti siaubo scenarijų. Jei jau visi į postus sodina tik savus, tai reiškia, kad ir dabar sėdintis vadovas paskyrimo metu buvo „savas“, nes kitaip nebūtų paskirtas. Tad vadovų kaitumas ir protekcijų ribojimas yra dvi skirtingos problemos, kurias reikia atskirai spręsti. Vadovų kaitumą užtikrina kadencijos, o protekcijų ribojimą – centralizuota atranka, politikams paliekant veto teisę. Svarbiausia, kad nemažai valstybių tokia sistema sėkmingai veikia ne vieną dešimtmetį, ir lietuviai emigruodami kažkodėl pasirenka kaip tik tokio tipo valstybes. Na ir pabaigai dar vienas netikėtas pastebėjimas. Karštai diskutuojant apie didėjantį nestabilumą ir bandant „apžaisti“ kadencijas niekas nenori pastebėti, kad kadencijos turi kaip tik priešingą poveikį stabilumui: dabar bet kuris biudžetinės įstaigos vadovas gali būti atleistas bet kada darbdavio iniciatyva (Darbo kodekso nuostata), o įvedus kadenciją politikams visgi tektų palaukti, kol kadencija baigtųsi.