Valstybei dirbančių žmonių atlygis visada buvo ir bus gera
tema šurmuliui kelti. Todėl nenuostabu, kad Konstitucinio Teismo sprendimas ir
su jo įgyvendinimu susijusios peripetijos aistras tebekaitina net praėjus pusei
metų. Čia galima kalbėti ir apie blogiausią metų poelgį, ir apie tai, kad formalus
teisingumas realybėje dažnai atrodo kaip neteisingumas, apie tai, kad
tarnautojai nesuvokia skirtumo tarp to, kas teisėta ir kas etiška, o atlyginimų
skirtumai, sudėlioti iki krizės, staiga tapo Konstitucinė vertybe. Kita pusė
reiškia susirūpinimą dėl Konstitucijoje nustatytos asmens teisės ginti savo
konstitucines teises ir laisves teisme varžymo, tvirtina, kad valstybės
tarnautojai turi žmogaus teises, žmogaus teisių negalima apriboti labiau, nei
būtina, o socialinis solidarumas nereiškia lygiavos. Taip pat buvo kalbama ir
apie tam tikrų diskriminacinių priemonių taikymą teisėjų atžvilgiu ir atliekančio
sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio
priartinimą prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos
asmens atlyginimo.
Trumpai tariant, tai buvo klausimas, kaip mes suprantame
teisingo apmokėjimo už darbą konstitucinį principą. O suprantame, pasirodo,
visi labai skirtingai ir kiekvienas šventai tikime savo teisumu. Na o kai visi
kovoja „už teisybę“ laimėtųjų paprastai nebūna. Kaip teisingai pastebėjo
apžvalgininkai, po Konstitucinio Teismo sprendimo visuomenės pyktis dėl padidėjusio
neteisingumo tik išaugo, o valstybės tarnautojai ir teisėjai visuomenės akyse
tapo dar didesniais savanaudžiais ir manipuliatoriais. Politikai taip pat liko
kalti, kad kažko nesužiūrėjo (ar nenorėjo sužiūrėti) ir neteisingai įgyvendino
Konstitucinio Teismo sprendimą. Tačiau nemažiau svarbu, kad politikų ir
valstybės tarnautojų santykiai taip pat netapo nei skaidresni, nei darbingesni,
ir tai geriausiai iliustruoja Valstybės kontrolierės pasiaiškinimų Seimo
nariams istorija. Taigi, visa tai tik sustiprinimo tarpusavio nepasitikėjimą
tarp visuomenės, politikų ir valstybės tarnautojų. Tačiau didžiausia problema
ne ta, kad šioje istorijoje visi jaučiasi pikti ir pralaimėję, o tai, kad visos
karštos diskusijos taip ir nepriartino prie atsakymo, kaip pasiekti, kad visi
vienodai suprastų, ką reiškia teisingas atlygis, ir kad po kelių politinių
sezonų vėl nebūtų kaitinamos aistros, o valstybės institucijų vadovai vietoj
viešos saviplakos dėl algų galėtų užsiimti jiems priklausančiu darbu.
Taigi, jei patys niekaip negalime sutarti, kas yra teisingas
atlygis, gal verta pasižvalgyti į kitas patirtis. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio
gali atrodyti, kad atlygio sistemų įvairovė yra tiesiog neaprėpiama, o
kiekvienoje šalyje ji susiformavo gerai paklaidžiojusi po įvairiausius politinių
kompromisų kelius ir klystkelius. Tačiau galima išskirti ir kai kuriuos
universalius principus, kurie, kad ir kaip būtų keista, nesiremia kažkokiais
objektyviais dalykais, o būdingi vienos ar kitos visuomenės vyraujančiai pasaulėžiūrai.
Taip pirmiausia galima būtų išskirti tradicinį požiūrį į
valstybės tarnautojų atlygį. Jis remiasi dar XIX a. Prūsijoje susiformavusia
tradicija, kai aristokratai, turintys pakankamai išteklių pragyvenimui, nei
mokėsi, nei siekė postų valstybės tarnyboje, ir juos teko pakeisti išsilavinusiais,
tačiau nuolatinių turto pajamų neturinčiais žmonėmis. Kartu tokie žmonės tapo atsvara aristokratų
interesų grupių bandymams spausti valdovą. Kaip tik tada susiformavo principas,
kad atlygis mokamas ne už konkretų darbą ar rezultatus, o tam, kad tarnautojams
būtų užtikrintas tam tikras socialinis statusas, palyginamas su kilmingųjų
statusu, ir ne tik dirbant valstybei, bet ir išėjus į pensiją (čia atsirado ir
valstybinių pensijų institutas, sumažinęs paskatas prisigrobti senatvei).
Reikia pastebėti, kad ši logika iki šiol be didesnių trukdžių veikia Vokietijoje,
tam tikrų elementų galima pastebėti ir taip vadinamų Europos Komisijos eurokratų
atlygio sistemoje. Bet kuriuo atveju, ši sistema pateisina atlygio
diferencijavimą pagal valdžios lygius, -- mažiausiai gauna vietinio lygio
tarnautojai, - daugiausia dirbantys centrinei valdžiai (ar tarptautinėms
organizacijoms). Kai ši sistema
formavosi, mokesčių mokėtojams nebuvo labai svarbu, kam valdovas išleidžia
pinigus, tad ir niekas labai nesiaiškino, koks turi būti tarnautojo socialinis
statusas. Kartu tai leido formuotis profesinei valstybės tarnybai, kuri buvo suprantama
kaip asmens pagrindinis ar net vienintelis darbas ir pajamų šaltinis. Beje, profesinės
tarnybos idėja įtvirtinta ir Vokietijos konstitucijoje. Lietuvos teisinė
sistema, o kartu ir teisininkų samprata, yra artimiausia vokiškai tradicijai. Tad
nenuostabu, kad teisėjai vokišką atlygio sistemą laiko vienintele teisinga ir
stengiasi apsaugoti jos elementus nuo galimos politikų savivalės, taip kuo
nuoširdžiausiai būdami įsitikinę, kad gina valstybės pamatus.
Visai kitą logiką atnešė revoliucijos, pradedant
Prancūzijos, kurios deklaravo visuotiną lygybę. Pagal šią pasaulėžiūrą
kiekvienas gali dalyvauti valstybės valdyme ir įnešti indėlį į bendrą labą, tačiau
valdymas nėra ir negali būti pragyvenimo šaltinis. Kaip tik čia reikia ieškoti
garsiojo šūkio „visa valdžia taryboms“ ištakų. Tačiau geri norai praktikoje
paliko šiek tiek kitokį pėdsaką, kuris ryškiausiai atsispindi sovietinėje darbo
užmokesčio sistemoje. Kaip tik joje, pratęsiant carinės Rusijos tradiciją,
susiformavo iš vienos pusės visiška lygiava, o iš kitos pusės – sukuriamos
pridėtinės vertės nusavinimo sistema. Tad nenuostabu, kad šalia beveik visiems vienodo
ir mažo atlygio buvo pradėtos kurti įvairios papildomų pajamų sistemos. Čia
galima pastebėti, kad garsusis papildomų pajamų vokelis buvo sugalvotas ne kur
kitur, o Kremliuje, o ilgametis SSRS vadovas L.Brėžnevas su pavydėtini uolumu
tiražavo knygas ne tiek dėl ideologinių sumetimų, kiek siekdamas „ilgesnio
rublio“. Tiesa, lygiavos atlyginimuose logika veikia ir kai kuriose kitose
šalyse (tarkime, Japonijoje ar Prancūzijoje), tačiau ten atlyginama kitais
rafinuotais būdais, tarkim suteikiant galimybę iš tam tikro posto valstybės
tarnyboje pereiti į gerai apmokamą poziciją valstybės valdomose įmonėse. Tokie
perėjimai yra visuomenėje suprantami ir toleruojami (skirtingai nuo Vokietijos
tradicijos, kur buvusio kanclerės A.Merkel tarnybos vadovo R.Poffala bandymas
pereiti į valstybės kontroliuojamą geležinkelių bendrovę sukėlė tikrą audrą). Iš
šios perspektyvos pažvelgus į Lietuvos valstybės tarnybą, tenka konstatuoti,
kad praktikoje ir politikų retorikoje kaip tik ir vyrauja revoliuciniai lygybės
elementai. Kaip ypatingą kraštutinį atvejį galima paminėti 2009 m. balandžio 9
d. grupės Seimo narių registruotą siūlymą valstybės tarnautojams,
neatsižvelgiant į užimamas pareigas, mokėti minimalią mėnesinę algą.
Su valstybės tiesiogiai nekontroliuojamu verslo organizacijų
augimu atėjo ir trečioji atlygio samprata. Paprastai ji pristatoma kaip atlygis
už padarytą darbą (rezultatus). Bet tokiame supaprastintame požiūryje lieka
nepastebėti keli svarbūs elementai. Pirmiausiai ši ekonominė logika remiasi ne
tiek sukuriamos pridėtinės vertės padalinimu, kiek kiekvieno darbuotojo vertės
darbo rinkoje suvokimu. Sukuriama vertė, ypač viešajame sektoriuje, ko gero
kitaip ir negali būti matuojama, kaip ją kuriančio darbuotojo „kaina“ rinkoje. Tai
geriausiai yra apibūdinęs buvęs Singapūro premjeras Lee Kwan Yew, sakydamas,
kad „jei mokėsite žemės riešutais, jūs galų gale liksite dirbti tik su
beždžionėmis“. Valstybės tarnyboje ši idėja kartu su kitais Naujosios viešosios
vadybos elementais didžiausią atgarsį rado anglų-saksų tradicijos šalyse. Viena
šios sistemos problema yra ta, kad nepaisant deklaruojamo noro sekti darbo
rinkos tendencijomis, politikams algų padidėjimas visgi išlieka skaudžiu
politinių debatų klausimu. Taip ir šiuo metu, nors Jungtinės Karalystės
parlamentarai ir atsisakė patys nusistatinėti sau atlygį, pavesdami tai
nepriklausomai institucijai, tačiau numatomą padidinimą sutiko su karingu
priešiškumu. Tačiau svarbiausia, kad tokiai sistemai būtina realiai veikianti
darbo ir atlygio rinka, nes kitu atveju rinka seka dominuojančio žaidėjo –
valstybės vykdomą politiką. Sunku pasakyti, ar kam nors Lietuvoje tokia
pasilyginimo su darbo rinka pasaulėžiūra yra priimtina, tačiau vyraujančios emigracijos
kryptys verčia rimtai susimąstyti (belieka tikėtis, kad visi tikintys, kad daug
dirbant galima užsidirbti, dar nepaliko Lietuvos). Taip pat tenka pastebėti, kad realios
atlyginimų rinkos Lietuvoje praktiškai nėra, nes valstybė, trečdalyje rinkos taikydama
lygiavos politiką, iš esmės išlieka dominuojančiu žaidėju. Tai ir nulėmė, kad
pagal taip vadinamų „mažų algų“ dalį darbo rinkoje Lietuva yra viena iš
neabejotinų lyderių.
Galiausiai ketvirtasis, pats seniausias atlygio principas,
remiasi nuostata, kad darbo užmokestis priklauso tik nuo valdovo valios ir
malonės. Visi kiti minėti požiūriai į
atlygį kaip tik ir konstruoja svertus, ribojančius atlygio pagal malonės
principą laisvę. Tokia sistema dažniausiai sutinkama autoritarinėse valstybėse,
kur valdovas gali apipilti malonėmis, arba atvirkščiai, - sutrypti ar net
fiziškai susidoroti (čia galima prisiminti Šiaurės Korėjoje naudojamas
praktikas). Tam tikrus malonės principo elementus galima įžvelgti ir mūsų
priedų, priemokų ir premijų sistemoje. Tačiau kartu reikia pripažinti ir alergišką
visuomenės reakciją į tokių elementų naudojimą, ką galima būti sieti su
nepasitenkinimu sovietmečiu egzistavusia nenuspėjama nomenklatūrine sistema.
Taigi visi šie elementai sutinkami skirtingose valstybėse,
kai kuriose jų galima rasti įvairių šių elementų derinių, tačiau svarbiausia,
kad stabiliai veikiančiose valstybėse visuomenė, politikai ir tarnautojai
vadovaujasi panašia pasaulėžiūra ir sutaria, kas yra sąžiningas atlygis.
Teismas gali nustatyti, ar atlygis už darbą buvo teisingas ar ne, tačiau nei
teismo sprendimu, nei įstatymu negalima priversti patikėti, kad vienas ar kitas
atlygis yra sąžiningas. Dar svarbiau, kad atlygio pokyčiai būtų suprantami ir
priimami kaip sąžiningi. Vadinasi, galvojant ir diskutuojant apie viešojo
sektoriaus atlygio pokyčius, reikia surasti tokį visų minėtų elementų derinį,
kuris kaip galima geriau atspindėtų visų dalyvių interesus, o nebandytų keisti
pasaulėžiūra grįstą individualų teisingumo suvokimą. Tad didėjantis viešojo
sektoriaus atlygio sąžiningumo suvokimas turėtų būti vienintelis visų
pertvarkymų ir reformų sėkmės vertinimo kriterijus.
Žvelgiant į Lietuvos situaciją, matome aiškų neatitikimą
tarp tarnautojų noro turėti tam tikrą socialinį statusą užtikrinantį atlygį ir politikų
viešojoje erdvėje pakurstytą visuomenės norą mokėti visiems minimalią mėnesinę
algą (ar blogiausiu atveju – vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį). Tad čia
belieka lygintis su kitais. Vienas iš tokių būdų yra pačių aukščiausių
valstybės tarnautojų atlygio santykio su visų šalies aukštąjį išsilavinimą
turinčių dirbančiųjų atlygiu palyginimas, kuris OECD šalyse yra 3,35. Jei
paimtume vidutinį mėnesinį aukštąjį išsilavinimą turinčių bruto darbo
užmokestis Lietuvoje 2010 m. (toks tyrimas atliekamas tiks kas ketveri metai),
kuris buvo 2820 litų, tai aukščiausiems tarnautojams turėtume mokėti 9450 litų
(arba 7180 litų atskaičius mokesčius). Palyginimui, - maksimalus galimas
tarnautojų atlygis po Konstitucinio Teismo sprendimo išaugo nuo 7160 litų (arba
5440 litų atskaičius mokesčius) iki 9950 litų (arba 7560 litai po mokesčių). Taigi,
žiūrint iš šio taško, šiandien aukščiausi tarnautojai gauna pakankamai
sąžiningą atlygį. Tačiau kur kas svarbiau, kad ir keičiantis ekonominei
situacijai atlygio peržiūrėjimas būtų suprantamas kaip sąžiningas procesas,
kurio metu niekas nieko nebando apgauti.
Apskritai, atėjo laikas visuomenei racionaliai paaiškinti, kodėl
viešajame sektoriuje mokama vienoks ar kitoks darbo užmokestis ir parodyti, ar
tarkime, mokytojai ir policininkai gauna sąžiningą atlygį lyginant su kitų šakų
darbuotojais. Juk OECD šalių įvairių viešojo sektoriaus šakų darbo užmokesčių
vidurkiai gan aiškiai gali pagrįsti, kad ryškesnio skirtumo tarp mokytojas,
policininkų ar kitų statutinių tarnautojų darbo apmokėjimo dydžių neturėtų būti,
ir nuolatiniai ginčai, kas mums brangesni, - policininkai ar mokytojai yra
visiškai beprasmiai. Taip pat galima
labai aiškiai atsakyti, kad savo karjerą pradedantis žmogus viešajame
sektoriuje turėtų tikėtis 60 proc. atlyginimo, kurį gauna labiausiai
kvalifikuoti, tačiau neatliekantys administravimo funkcijų jo kolegos.
Taigi, kol Lietuvoje nepavyks pasiekti racionalaus ir
sąžiningo susitarimo tarp politikų ir viešojo sektoriaus darbuotojų dėl
pastarųjų atlygio, ir toks susitarimas nebus paaiškintas visuomenei, vyks
nuolatiniai debatai, ginčai ir gudravimas politikams panaudojant jų turimus
politinius svertus (įstatymų pakeitimai, vieši kaltinimai ir smerkimas), o
viešojo sektoriaus darbuotojams manipuliuojant procedūriniais dalykais ir
kuriant teisminius precedentus. Gaila, kad tam sunaudoti resursai nepadarys
Lietuvos nei labiau konkurencingos, nei prisidės prie visuomenės tarpusavio
pasitikėjimo stiprinimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą