Nelengvas kelias nuo teisingo iki sąžiningo atlygio

Valstybei dirbančių žmonių atlygis visada buvo ir bus gera tema šurmuliui kelti. Todėl nenuostabu, kad Konstitucinio Teismo sprendimas ir su jo įgyvendinimu susijusios peripetijos aistras tebekaitina net praėjus pusei metų. Čia galima kalbėti ir apie blogiausią metų poelgį, ir apie tai, kad formalus teisingumas realybėje dažnai atrodo kaip neteisingumas, apie tai, kad tarnautojai nesuvokia skirtumo tarp to, kas teisėta ir kas etiška, o atlyginimų skirtumai, sudėlioti iki krizės, staiga tapo Konstitucinė vertybe. Kita pusė reiškia susirūpinimą dėl Konstitucijoje nustatytos asmens teisės ginti savo konstitucines teises ir laisves teisme varžymo, tvirtina, kad valstybės tarnautojai turi žmogaus teises, žmogaus teisių negalima apriboti labiau, nei būtina, o socialinis solidarumas nereiškia lygiavos. Taip pat buvo kalbama ir apie tam tikrų diskriminacinių priemonių taikymą teisėjų atžvilgiu ir atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio priartinimą prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo. 

Trumpai tariant, tai buvo klausimas, kaip mes suprantame teisingo apmokėjimo už darbą konstitucinį principą. O suprantame, pasirodo, visi labai skirtingai ir kiekvienas šventai tikime savo teisumu. Na o kai visi kovoja „už teisybę“ laimėtųjų paprastai nebūna. Kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkai, po Konstitucinio Teismo sprendimo visuomenės pyktis dėl padidėjusio neteisingumo tik išaugo, o valstybės tarnautojai ir teisėjai visuomenės akyse tapo dar didesniais savanaudžiais ir manipuliatoriais. Politikai taip pat liko kalti, kad kažko nesužiūrėjo (ar nenorėjo sužiūrėti) ir neteisingai įgyvendino Konstitucinio Teismo sprendimą. Tačiau nemažiau svarbu, kad politikų ir valstybės tarnautojų santykiai taip pat netapo nei skaidresni, nei darbingesni, ir tai geriausiai iliustruoja Valstybės kontrolierės pasiaiškinimų Seimo nariams istorija. Taigi, visa tai tik sustiprinimo tarpusavio nepasitikėjimą tarp visuomenės, politikų ir valstybės tarnautojų. Tačiau didžiausia problema ne ta, kad šioje istorijoje visi jaučiasi pikti ir pralaimėję, o tai, kad visos karštos diskusijos taip ir nepriartino prie atsakymo, kaip pasiekti, kad visi vienodai suprastų, ką reiškia teisingas atlygis, ir kad po kelių politinių sezonų vėl nebūtų kaitinamos aistros, o valstybės institucijų vadovai vietoj viešos saviplakos dėl algų galėtų užsiimti jiems priklausančiu darbu.

Taigi, jei patys niekaip negalime sutarti, kas yra teisingas atlygis, gal verta pasižvalgyti į kitas patirtis. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atlygio sistemų įvairovė yra tiesiog neaprėpiama, o kiekvienoje šalyje ji susiformavo gerai paklaidžiojusi po įvairiausius politinių kompromisų kelius ir klystkelius. Tačiau galima išskirti ir kai kuriuos universalius principus, kurie, kad ir kaip būtų keista, nesiremia kažkokiais objektyviais dalykais, o būdingi vienos ar kitos visuomenės vyraujančiai pasaulėžiūrai.

Taip pirmiausia galima būtų išskirti tradicinį požiūrį į valstybės tarnautojų atlygį. Jis remiasi dar XIX a. Prūsijoje susiformavusia tradicija, kai aristokratai, turintys pakankamai išteklių pragyvenimui, nei mokėsi, nei siekė postų valstybės tarnyboje, ir juos teko pakeisti išsilavinusiais, tačiau nuolatinių turto pajamų neturinčiais žmonėmis.  Kartu tokie žmonės tapo atsvara aristokratų interesų grupių bandymams spausti valdovą. Kaip tik tada susiformavo principas, kad atlygis mokamas ne už konkretų darbą ar rezultatus, o tam, kad tarnautojams būtų užtikrintas tam tikras socialinis statusas, palyginamas su kilmingųjų statusu, ir ne tik dirbant valstybei, bet ir išėjus į pensiją (čia atsirado ir valstybinių pensijų institutas, sumažinęs paskatas prisigrobti senatvei). Reikia pastebėti, kad ši logika iki šiol be didesnių trukdžių veikia Vokietijoje, tam tikrų elementų galima pastebėti ir taip vadinamų Europos Komisijos eurokratų atlygio sistemoje. Bet kuriuo atveju, ši sistema pateisina atlygio diferencijavimą pagal valdžios lygius, -- mažiausiai gauna vietinio lygio tarnautojai, - daugiausia dirbantys centrinei valdžiai (ar tarptautinėms organizacijoms).  Kai ši sistema formavosi, mokesčių mokėtojams nebuvo labai svarbu, kam valdovas išleidžia pinigus, tad ir niekas labai nesiaiškino, koks turi būti tarnautojo socialinis statusas. Kartu tai leido formuotis profesinei valstybės tarnybai, kuri buvo suprantama kaip asmens pagrindinis ar net vienintelis darbas ir pajamų šaltinis. Beje, profesinės tarnybos idėja įtvirtinta ir Vokietijos konstitucijoje. Lietuvos teisinė sistema, o kartu ir teisininkų samprata, yra artimiausia vokiškai tradicijai. Tad nenuostabu, kad teisėjai vokišką atlygio sistemą laiko vienintele teisinga ir stengiasi apsaugoti jos elementus nuo galimos politikų savivalės, taip kuo nuoširdžiausiai būdami įsitikinę, kad gina valstybės pamatus.

Visai kitą logiką atnešė revoliucijos, pradedant Prancūzijos, kurios deklaravo visuotiną lygybę. Pagal šią pasaulėžiūrą kiekvienas gali dalyvauti valstybės valdyme ir įnešti indėlį į bendrą labą, tačiau valdymas nėra ir negali būti pragyvenimo šaltinis. Kaip tik čia reikia ieškoti garsiojo šūkio „visa valdžia taryboms“ ištakų. Tačiau geri norai praktikoje paliko šiek tiek kitokį pėdsaką, kuris ryškiausiai atsispindi sovietinėje darbo užmokesčio sistemoje. Kaip tik joje, pratęsiant carinės Rusijos tradiciją, susiformavo iš vienos pusės visiška lygiava, o iš kitos pusės – sukuriamos pridėtinės vertės nusavinimo sistema. Tad nenuostabu, kad šalia beveik visiems vienodo ir mažo atlygio buvo pradėtos kurti įvairios papildomų pajamų sistemos. Čia galima pastebėti, kad garsusis papildomų pajamų vokelis buvo sugalvotas ne kur kitur, o Kremliuje, o ilgametis SSRS vadovas L.Brėžnevas su pavydėtini uolumu tiražavo knygas ne tiek dėl ideologinių sumetimų, kiek siekdamas „ilgesnio rublio“. Tiesa, lygiavos atlyginimuose logika veikia ir kai kuriose kitose šalyse (tarkime, Japonijoje ar Prancūzijoje), tačiau ten atlyginama kitais rafinuotais būdais, tarkim suteikiant galimybę iš tam tikro posto valstybės tarnyboje pereiti į gerai apmokamą poziciją valstybės valdomose įmonėse. Tokie perėjimai yra visuomenėje suprantami ir toleruojami (skirtingai nuo Vokietijos tradicijos, kur buvusio kanclerės A.Merkel tarnybos vadovo R.Poffala bandymas pereiti į valstybės kontroliuojamą geležinkelių bendrovę sukėlė tikrą audrą). Iš šios perspektyvos pažvelgus į Lietuvos valstybės tarnybą, tenka konstatuoti, kad praktikoje ir politikų retorikoje kaip tik ir vyrauja revoliuciniai lygybės elementai. Kaip ypatingą kraštutinį atvejį galima paminėti 2009 m. balandžio 9 d. grupės Seimo narių registruotą siūlymą valstybės tarnautojams, neatsižvelgiant į užimamas pareigas, mokėti minimalią mėnesinę algą.

Su valstybės tiesiogiai nekontroliuojamu verslo organizacijų augimu atėjo ir trečioji atlygio samprata. Paprastai ji pristatoma kaip atlygis už padarytą darbą (rezultatus). Bet tokiame supaprastintame požiūryje lieka nepastebėti keli svarbūs elementai. Pirmiausiai ši ekonominė logika remiasi ne tiek sukuriamos pridėtinės vertės padalinimu, kiek kiekvieno darbuotojo vertės darbo rinkoje suvokimu. Sukuriama vertė, ypač viešajame sektoriuje, ko gero kitaip ir negali būti matuojama, kaip ją kuriančio darbuotojo „kaina“ rinkoje. Tai geriausiai yra apibūdinęs buvęs Singapūro premjeras Lee Kwan Yew, sakydamas, kad „jei mokėsite žemės riešutais, jūs galų gale liksite dirbti tik su beždžionėmis“. Valstybės tarnyboje ši idėja kartu su kitais Naujosios viešosios vadybos elementais didžiausią atgarsį rado anglų-saksų tradicijos šalyse. Viena šios sistemos problema yra ta, kad nepaisant deklaruojamo noro sekti darbo rinkos tendencijomis, politikams algų padidėjimas visgi išlieka skaudžiu politinių debatų klausimu. Taip ir šiuo metu, nors Jungtinės Karalystės parlamentarai ir atsisakė patys nusistatinėti sau atlygį, pavesdami tai nepriklausomai institucijai, tačiau numatomą padidinimą sutiko su karingu priešiškumu. Tačiau svarbiausia, kad tokiai sistemai būtina realiai veikianti darbo ir atlygio rinka, nes kitu atveju rinka seka dominuojančio žaidėjo – valstybės vykdomą politiką. Sunku pasakyti, ar kam nors Lietuvoje tokia pasilyginimo su darbo rinka pasaulėžiūra yra priimtina, tačiau vyraujančios emigracijos kryptys verčia rimtai susimąstyti (belieka tikėtis, kad visi tikintys, kad daug dirbant galima užsidirbti, dar nepaliko Lietuvos).  Taip pat tenka pastebėti, kad realios atlyginimų rinkos Lietuvoje praktiškai nėra, nes valstybė, trečdalyje rinkos taikydama lygiavos politiką, iš esmės išlieka dominuojančiu žaidėju. Tai ir nulėmė, kad pagal taip vadinamų „mažų algų“ dalį darbo rinkoje Lietuva yra viena iš neabejotinų lyderių.

Galiausiai ketvirtasis, pats seniausias atlygio principas, remiasi nuostata, kad darbo užmokestis priklauso tik nuo valdovo valios ir malonės.  Visi kiti minėti požiūriai į atlygį kaip tik ir konstruoja svertus, ribojančius atlygio pagal malonės principą laisvę. Tokia sistema dažniausiai sutinkama autoritarinėse valstybėse, kur valdovas gali apipilti malonėmis, arba atvirkščiai, - sutrypti ar net fiziškai susidoroti (čia galima prisiminti Šiaurės Korėjoje naudojamas praktikas). Tam tikrus malonės principo elementus galima įžvelgti ir mūsų priedų, priemokų ir premijų sistemoje. Tačiau kartu reikia pripažinti ir alergišką visuomenės reakciją į tokių elementų naudojimą, ką galima būti sieti su nepasitenkinimu sovietmečiu egzistavusia nenuspėjama nomenklatūrine sistema. 

Taigi visi šie elementai sutinkami skirtingose valstybėse, kai kuriose jų galima rasti įvairių šių elementų derinių, tačiau svarbiausia, kad stabiliai veikiančiose valstybėse visuomenė, politikai ir tarnautojai vadovaujasi panašia pasaulėžiūra ir sutaria, kas yra sąžiningas atlygis. Teismas gali nustatyti, ar atlygis už darbą buvo teisingas ar ne, tačiau nei teismo sprendimu, nei įstatymu negalima priversti patikėti, kad vienas ar kitas atlygis yra sąžiningas. Dar svarbiau, kad atlygio pokyčiai būtų suprantami ir priimami kaip sąžiningi. Vadinasi, galvojant ir diskutuojant apie viešojo sektoriaus atlygio pokyčius, reikia surasti tokį visų minėtų elementų derinį, kuris kaip galima geriau atspindėtų visų dalyvių interesus, o nebandytų keisti pasaulėžiūra grįstą individualų teisingumo suvokimą. Tad didėjantis viešojo sektoriaus atlygio sąžiningumo suvokimas turėtų būti vienintelis visų pertvarkymų ir reformų sėkmės vertinimo kriterijus. 

Žvelgiant į Lietuvos situaciją, matome aiškų neatitikimą tarp tarnautojų noro turėti tam tikrą socialinį statusą užtikrinantį atlygį ir politikų viešojoje erdvėje pakurstytą visuomenės norą mokėti visiems minimalią mėnesinę algą (ar blogiausiu atveju – vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį). Tad čia belieka lygintis su kitais. Vienas iš tokių būdų yra pačių aukščiausių valstybės tarnautojų atlygio santykio su visų šalies aukštąjį išsilavinimą turinčių dirbančiųjų atlygiu palyginimas, kuris OECD šalyse yra 3,35. Jei paimtume vidutinį mėnesinį aukštąjį išsilavinimą turinčių bruto darbo užmokestis Lietuvoje 2010 m. (toks tyrimas atliekamas tiks kas ketveri metai), kuris buvo 2820 litų, tai aukščiausiems tarnautojams turėtume mokėti 9450 litų (arba 7180 litų atskaičius mokesčius). Palyginimui, - maksimalus galimas tarnautojų atlygis po Konstitucinio Teismo sprendimo išaugo nuo 7160 litų (arba 5440 litų atskaičius mokesčius) iki 9950 litų (arba 7560 litai po mokesčių). Taigi, žiūrint iš šio taško, šiandien aukščiausi tarnautojai gauna pakankamai sąžiningą atlygį. Tačiau kur kas svarbiau, kad ir keičiantis ekonominei situacijai atlygio peržiūrėjimas būtų suprantamas kaip sąžiningas procesas, kurio metu niekas nieko nebando apgauti.  Apskritai, atėjo laikas visuomenei racionaliai paaiškinti, kodėl viešajame sektoriuje mokama vienoks ar kitoks darbo užmokestis ir parodyti, ar tarkime, mokytojai ir policininkai gauna sąžiningą atlygį lyginant su kitų šakų darbuotojais. Juk OECD šalių įvairių viešojo sektoriaus šakų darbo užmokesčių vidurkiai gan aiškiai gali pagrįsti, kad ryškesnio skirtumo tarp mokytojas, policininkų ar kitų statutinių tarnautojų darbo apmokėjimo dydžių neturėtų būti, ir nuolatiniai ginčai, kas mums brangesni, - policininkai ar mokytojai yra visiškai beprasmiai.  Taip pat galima labai aiškiai atsakyti, kad savo karjerą pradedantis žmogus viešajame sektoriuje turėtų tikėtis 60 proc. atlyginimo, kurį gauna labiausiai kvalifikuoti, tačiau neatliekantys administravimo funkcijų jo kolegos.

Taigi, kol Lietuvoje nepavyks pasiekti racionalaus ir sąžiningo susitarimo tarp politikų ir viešojo sektoriaus darbuotojų dėl pastarųjų atlygio, ir toks susitarimas nebus paaiškintas visuomenei, vyks nuolatiniai debatai, ginčai ir gudravimas politikams panaudojant jų turimus politinius svertus (įstatymų pakeitimai, vieši kaltinimai ir smerkimas), o viešojo sektoriaus darbuotojams manipuliuojant procedūriniais dalykais ir kuriant teisminius precedentus. Gaila, kad tam sunaudoti resursai nepadarys Lietuvos nei labiau konkurencingos, nei prisidės prie visuomenės tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo.