Vadovai, jų kadencijos ir realių pokyčių lūkestis

Jau trejus metus biurokratijos koridoriais klaidžiojantis siūlymas įvesti kadencijas biudžetinių įstaigų vadovams buvo trečią kartą perduotas Vyriausybei. Skirtumas tik tas, kad šį kartą visa tai „pastebėjo“ ir žiniasklaida (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uzsimojo-pazaboti-biudzetiniu-istaigu-vadovus.d?id=64129254). Šiaip dar 2011 m. buvo siūlyta visiems organizacijų (biudžetinių įstaigų, viešųjų įstaigų, įmonių) vadovams ir valdybų nariams įstatymu nustatyti kadencijas, tačiau neriboti jų skaičiaus. Kartu įvertinti galimybes, atsižvelgiant į organizacijos specifiką, taikyti kadencijas ir pavaduotojams bei aukštesnės grandies vadovams. Tačiau nereikia stebėtis, kad politiką padedantis formuoti biurokratinis aparatas didelio entuziazmo čia nerodė, o ir dabar galima dar rasti įdomių viešai prieinamų oficialių raštų šiuo klausimu. Po tam tikros pertraukos atgaivinus diskusiją, ant stalo vėl gulė pakankamai radikalios mintys, - „terminuota darbo sutartis gali būti vieną kartą pratęsta dar vienai ketverių metų kadencijai, neskelbiant konkurso į biudžetinės įstaigos vadovo pareigybę“. Tačiau nuo 2013 m. vasario begalę kartų svarstytas ir derintas projektas tapo tokiu, koks jis yra dabar. Čia tik galima pastebėti, kaip „netikėtai“ siūlymas neriboti kadencijų skaičiaus virto siūlymu neribotą skaičių jas automatiškai pratęsti. Beje, sekantis logiškas evoliucinis žingsnis būtų grįžti prie atestavimo kas ketveri metai, siūlant atleisti blogai atestuotus. Jei kam įdomu būtų paieškoti analogijų, tai būtų nesunku pastebėti, kad praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje bandant teroru valdomą kadrų kaitą paversti bent kiek labiau civilizuota sistema įvedant kadencijas (vadinta tuomet „rotacijomis“) buvo nudreifuota link brežnevinio kadrų stabilumo ir taip vadinamų atestacijų praktikos. O tai baigėsi visiems žinomu žlugimu. Nelabai skiriasi ir argumentacija, kodėl nereikia kadencijų, - pirmiausiai gąsdinant tuo, kad neparankūs vadovai bus išmesti ir savi („partiniai“) susodinti. Galima pastebėti, kad tokia argumentacija yra vienas iš klasikinių būdų suplakti į vieną vietą du nelabai susijusius dalykus ir nupiešti siaubo scenarijų. Jei jau visi į postus sodina tik savus, tai reiškia, kad ir dabar sėdintis vadovas paskyrimo metu buvo „savas“, nes kitaip nebūtų paskirtas. Tad vadovų kaitumas ir protekcijų ribojimas yra dvi skirtingos problemos, kurias reikia atskirai spręsti. Vadovų kaitumą užtikrina kadencijos, o protekcijų ribojimą – centralizuota atranka, politikams paliekant veto teisę. Svarbiausia, kad nemažai valstybių tokia sistema sėkmingai veikia ne vieną dešimtmetį, ir lietuviai emigruodami kažkodėl pasirenka kaip tik tokio tipo valstybes. Na ir pabaigai dar vienas netikėtas pastebėjimas. Karštai diskutuojant apie didėjantį nestabilumą ir bandant „apžaisti“ kadencijas niekas nenori pastebėti, kad kadencijos turi kaip tik priešingą poveikį stabilumui: dabar bet kuris biudžetinės įstaigos vadovas gali būti atleistas bet kada darbdavio iniciatyva (Darbo kodekso nuostata), o įvedus kadenciją politikams visgi tektų palaukti, kol kadencija baigtųsi.

„Zanačka“ kaip kertinis viešojo sektoriaus veiklos elementas

Kartais net nepagalvojame, kiek dar šiandien mūsų vienus ar kitus veiksmus ir valstybės veikimą ar neveikimą lemia dešimtmečiais (o gal šimtmečiais) formuotos elgsenos tradicijos. Kartais tie reiškiniai neturi net tinkamo lietuviško atitikmens. Čia galima tik pastebėti, kad kaip neturime tinkamos sąvokos išreikšti anglosaksišką žodį performance (performance management versdami veiklos vadyba kažkur prarandame našumo ir veiksmingumo atspalvius, o kartu neapleidžia jausmas, kad antroji šio žodžio reikšmė – spektaklis, yra kur kas labiau suprantama mūsų vadybos sistemoje), taip nėra tinkamo vertimo rusiškam žodžiui zanačka ( rus. Заначка). Savo esme šis žodis reiškia nuslėptus resursus juodai dienai ir šiandieninėje mūsų kalboje būtų artimiausias šešėliui. Galima būtų tai lyginti su rezervu, tačiau apie rezervą (pvz. Vyriausybės rezervą) žino visi, todėl kiek jį besaugotum, visada atsiras norinčių ir gebančių jį ištuštinti. Slaptu fondu gali pasinaudoti tik jį sukaupęs asmuo, o jį nusavinti paprastų būdų nėra. Patys rusai labai detaliai aprašo tokio elgsenos modelio atsiradimą (žr.: Прохоров А. П., Русская модель управления), kaip atsaką į nenuspėjamą aplinką (kur žaidimo taisyklės gali pasikeisti per naktį) ir lygiavą (bet kokių konkurencijos apraiškų slopinimą žemesniame hierarchijos lygyje).

Todėl galima pasižiūrėti, kaip šis vadybinis šešėlis mūsų gyvenime transformuojasi į kitus pavidalus viešojo valdymo institucijose ir jose atsiranda šešėliniai resursai. Bendruoju atveju resursus galima suprasti kaip veiklai skiriamus finansinius išteklius, tad ir vadybinį šešėlį turėtų sudaryti paslėpti finansiniai resursai. Tačiau tokią elementarią gudrybę jau seniai perprato biudžeto formuotojai ir pabandė nuo tokios idėjos atgrasyti reikalavimu kiekvienais metais grąžinti visus finansinius išteklius, kurie nebuvo išleisti (čia ir skuboti pirkimai gruodžio mėnesį, ir darbo užmokesčio fondo likvidavimas, išmokant visiems vienodas premijas). Beje, valstybės įmonėms ši biudžetinė taisyklė nėra taikoma, todėl joms atsargas kaupti yra šiek tiek paprasčiau. Čia galima visus įmonių vadovus graudenti, kad nuosavas kapitalas yra brangesnis nei skolintas, tačiau kalba eina ne apie kažkokį abstraktų kapitalą, o apie galimybę disponuoti labai konkrečiais ištekliais (ir to nei vienas vadovas savo noru nėra atsisakęs). Taigi, kai tiesiogiai kaupti finansinius resursus neišeina, tenka ieškoti kitų galimybių, t.y. dauginti turtą ir darbuotojus. Turtas gali būti suprantamas kaip geresnis pastatas, organizacijai priklausantis automobilis, prabangesni baldai ir t.t. Todėl tokių dalykų perskirstymas tarp institucijų, nepaisant, kad viskas įsigyta už tų pačių mokesčių mokėtojų pinigus, suprantamas kaip bjaurus eksproprijavimas. Panašiai veikia ir darbuotojų „auginimo“ mechanizmas. Kadangi pas mus suprantama, kad pinigų turi būti tiek, kiek yra darbuotojų, o ne tiek darbuotojų, kiek yra pinigų (čia galima būtų priminti ir kai kuriuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus), tai svarbiausia yra išsirūpinti kuo didesnį pareigybių skaičių. Neužimtos pareigybės savo ruožtu ir formuoja tą šešėlinį rezervą, kuriuo disponuoja organizacijos vadovas. Čia tampa labai aiškus ir pateisinamas vadovo pasirinkimas ne siekti didesnio darbo našumo (su mažiau darbuotojų padaryti daugiau), o elgtis kaip tik atvirkščiai, formuojant našumo rezervą. Taigi čia šešėlinis rezervas reiškia ne ką kitą, o išteklių ir resursų nukreipimą nuo tiesioginės veiklos. Kokybės valdymo teorijoje toks rezervas įvardinamas švaistymu.

Tokia sistema labai įdomiai reaguoja į krizines situacijas, ypač finansinių išteklių sumažėjimą. Patirtis daugelį vadovų išmokė, kad šešėlinio rezervo atskleidimas ir atidavimas bendram labui niekad nėra pasiteisinęs, o krizės suvaldymas, jei krizė tiesiogiai nesisieja su organizacija ir jos vadovu, yra kažkieno kito reikalas. Tai, kaip viešasis sektorius Lietuvoje reagavo į 2008 m. krizės suvaldymo priemones ko gero galėtų būti gera šešėlinio rezervo gyvybingumo iliustracija. Tačiau tai tik pasekmė, o ne priežastis. Priežasčių reikėtų ieškoti vadovų baimėje likti pralaimėjusiais, praradusiais šešėlinį rezervą, ir gavusiais dar vieną patvirtinimą apie besitęsiančią piktų kėslų politiką "iš viršaus". Iš kitos pusės, norint gauti taupymo efektą, neišvengiamai reikia rasti būdų nusavinti minėtą rezervą. Paradoksalu, tačiau kuo labiau norima sutaupyti, sumažinti valstybės tarnautojų ir institucijų skaičių, tuo išradingesni metodai taikomi tokias iniciatyvas neutralizuoti. Tad čia paprastas ekonomistų viešojoje erdvėje siūlomas kelias "sumažinsime ir sutaupysime" tiesiog neveikia (tai išbandyta ne vieną kartą ir ne tik Lietuvoje). Todėl norint rimtų pokyčių reikėtų pradėti galvoti ne kaip gudriau atimti, o kaip suteikti galimybes dirbant efektyviau susidariusį taupymą legaliai palikti pačiai organizacijai ir jos darbuotojams. Regis, tai yra vienintelis kelias, kuris „zanačka“ grįstus santykius leistų transformuoti į realiai veikiančią „performance management“ sistemą. Pradžia galėtų būti visai paprasta, - užtektų leisti sutaupytą dėl pareigybių mažinimo darbo užmokestį mokėti likusiems darbuotojams.

Nelengvas kelias nuo teisingo iki sąžiningo atlygio

Valstybei dirbančių žmonių atlygis visada buvo ir bus gera tema šurmuliui kelti. Todėl nenuostabu, kad Konstitucinio Teismo sprendimas ir su jo įgyvendinimu susijusios peripetijos aistras tebekaitina net praėjus pusei metų. Čia galima kalbėti ir apie blogiausią metų poelgį, ir apie tai, kad formalus teisingumas realybėje dažnai atrodo kaip neteisingumas, apie tai, kad tarnautojai nesuvokia skirtumo tarp to, kas teisėta ir kas etiška, o atlyginimų skirtumai, sudėlioti iki krizės, staiga tapo Konstitucinė vertybe. Kita pusė reiškia susirūpinimą dėl Konstitucijoje nustatytos asmens teisės ginti savo konstitucines teises ir laisves teisme varžymo, tvirtina, kad valstybės tarnautojai turi žmogaus teises, žmogaus teisių negalima apriboti labiau, nei būtina, o socialinis solidarumas nereiškia lygiavos. Taip pat buvo kalbama ir apie tam tikrų diskriminacinių priemonių taikymą teisėjų atžvilgiu ir atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio priartinimą prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo. 

Trumpai tariant, tai buvo klausimas, kaip mes suprantame teisingo apmokėjimo už darbą konstitucinį principą. O suprantame, pasirodo, visi labai skirtingai ir kiekvienas šventai tikime savo teisumu. Na o kai visi kovoja „už teisybę“ laimėtųjų paprastai nebūna. Kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkai, po Konstitucinio Teismo sprendimo visuomenės pyktis dėl padidėjusio neteisingumo tik išaugo, o valstybės tarnautojai ir teisėjai visuomenės akyse tapo dar didesniais savanaudžiais ir manipuliatoriais. Politikai taip pat liko kalti, kad kažko nesužiūrėjo (ar nenorėjo sužiūrėti) ir neteisingai įgyvendino Konstitucinio Teismo sprendimą. Tačiau nemažiau svarbu, kad politikų ir valstybės tarnautojų santykiai taip pat netapo nei skaidresni, nei darbingesni, ir tai geriausiai iliustruoja Valstybės kontrolierės pasiaiškinimų Seimo nariams istorija. Taigi, visa tai tik sustiprinimo tarpusavio nepasitikėjimą tarp visuomenės, politikų ir valstybės tarnautojų. Tačiau didžiausia problema ne ta, kad šioje istorijoje visi jaučiasi pikti ir pralaimėję, o tai, kad visos karštos diskusijos taip ir nepriartino prie atsakymo, kaip pasiekti, kad visi vienodai suprastų, ką reiškia teisingas atlygis, ir kad po kelių politinių sezonų vėl nebūtų kaitinamos aistros, o valstybės institucijų vadovai vietoj viešos saviplakos dėl algų galėtų užsiimti jiems priklausančiu darbu.

Taigi, jei patys niekaip negalime sutarti, kas yra teisingas atlygis, gal verta pasižvalgyti į kitas patirtis. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atlygio sistemų įvairovė yra tiesiog neaprėpiama, o kiekvienoje šalyje ji susiformavo gerai paklaidžiojusi po įvairiausius politinių kompromisų kelius ir klystkelius. Tačiau galima išskirti ir kai kuriuos universalius principus, kurie, kad ir kaip būtų keista, nesiremia kažkokiais objektyviais dalykais, o būdingi vienos ar kitos visuomenės vyraujančiai pasaulėžiūrai.

Taip pirmiausia galima būtų išskirti tradicinį požiūrį į valstybės tarnautojų atlygį. Jis remiasi dar XIX a. Prūsijoje susiformavusia tradicija, kai aristokratai, turintys pakankamai išteklių pragyvenimui, nei mokėsi, nei siekė postų valstybės tarnyboje, ir juos teko pakeisti išsilavinusiais, tačiau nuolatinių turto pajamų neturinčiais žmonėmis.  Kartu tokie žmonės tapo atsvara aristokratų interesų grupių bandymams spausti valdovą. Kaip tik tada susiformavo principas, kad atlygis mokamas ne už konkretų darbą ar rezultatus, o tam, kad tarnautojams būtų užtikrintas tam tikras socialinis statusas, palyginamas su kilmingųjų statusu, ir ne tik dirbant valstybei, bet ir išėjus į pensiją (čia atsirado ir valstybinių pensijų institutas, sumažinęs paskatas prisigrobti senatvei). Reikia pastebėti, kad ši logika iki šiol be didesnių trukdžių veikia Vokietijoje, tam tikrų elementų galima pastebėti ir taip vadinamų Europos Komisijos eurokratų atlygio sistemoje. Bet kuriuo atveju, ši sistema pateisina atlygio diferencijavimą pagal valdžios lygius, -- mažiausiai gauna vietinio lygio tarnautojai, - daugiausia dirbantys centrinei valdžiai (ar tarptautinėms organizacijoms).  Kai ši sistema formavosi, mokesčių mokėtojams nebuvo labai svarbu, kam valdovas išleidžia pinigus, tad ir niekas labai nesiaiškino, koks turi būti tarnautojo socialinis statusas. Kartu tai leido formuotis profesinei valstybės tarnybai, kuri buvo suprantama kaip asmens pagrindinis ar net vienintelis darbas ir pajamų šaltinis. Beje, profesinės tarnybos idėja įtvirtinta ir Vokietijos konstitucijoje. Lietuvos teisinė sistema, o kartu ir teisininkų samprata, yra artimiausia vokiškai tradicijai. Tad nenuostabu, kad teisėjai vokišką atlygio sistemą laiko vienintele teisinga ir stengiasi apsaugoti jos elementus nuo galimos politikų savivalės, taip kuo nuoširdžiausiai būdami įsitikinę, kad gina valstybės pamatus.

Visai kitą logiką atnešė revoliucijos, pradedant Prancūzijos, kurios deklaravo visuotiną lygybę. Pagal šią pasaulėžiūrą kiekvienas gali dalyvauti valstybės valdyme ir įnešti indėlį į bendrą labą, tačiau valdymas nėra ir negali būti pragyvenimo šaltinis. Kaip tik čia reikia ieškoti garsiojo šūkio „visa valdžia taryboms“ ištakų. Tačiau geri norai praktikoje paliko šiek tiek kitokį pėdsaką, kuris ryškiausiai atsispindi sovietinėje darbo užmokesčio sistemoje. Kaip tik joje, pratęsiant carinės Rusijos tradiciją, susiformavo iš vienos pusės visiška lygiava, o iš kitos pusės – sukuriamos pridėtinės vertės nusavinimo sistema. Tad nenuostabu, kad šalia beveik visiems vienodo ir mažo atlygio buvo pradėtos kurti įvairios papildomų pajamų sistemos. Čia galima pastebėti, kad garsusis papildomų pajamų vokelis buvo sugalvotas ne kur kitur, o Kremliuje, o ilgametis SSRS vadovas L.Brėžnevas su pavydėtini uolumu tiražavo knygas ne tiek dėl ideologinių sumetimų, kiek siekdamas „ilgesnio rublio“. Tiesa, lygiavos atlyginimuose logika veikia ir kai kuriose kitose šalyse (tarkime, Japonijoje ar Prancūzijoje), tačiau ten atlyginama kitais rafinuotais būdais, tarkim suteikiant galimybę iš tam tikro posto valstybės tarnyboje pereiti į gerai apmokamą poziciją valstybės valdomose įmonėse. Tokie perėjimai yra visuomenėje suprantami ir toleruojami (skirtingai nuo Vokietijos tradicijos, kur buvusio kanclerės A.Merkel tarnybos vadovo R.Poffala bandymas pereiti į valstybės kontroliuojamą geležinkelių bendrovę sukėlė tikrą audrą). Iš šios perspektyvos pažvelgus į Lietuvos valstybės tarnybą, tenka konstatuoti, kad praktikoje ir politikų retorikoje kaip tik ir vyrauja revoliuciniai lygybės elementai. Kaip ypatingą kraštutinį atvejį galima paminėti 2009 m. balandžio 9 d. grupės Seimo narių registruotą siūlymą valstybės tarnautojams, neatsižvelgiant į užimamas pareigas, mokėti minimalią mėnesinę algą.

Su valstybės tiesiogiai nekontroliuojamu verslo organizacijų augimu atėjo ir trečioji atlygio samprata. Paprastai ji pristatoma kaip atlygis už padarytą darbą (rezultatus). Bet tokiame supaprastintame požiūryje lieka nepastebėti keli svarbūs elementai. Pirmiausiai ši ekonominė logika remiasi ne tiek sukuriamos pridėtinės vertės padalinimu, kiek kiekvieno darbuotojo vertės darbo rinkoje suvokimu. Sukuriama vertė, ypač viešajame sektoriuje, ko gero kitaip ir negali būti matuojama, kaip ją kuriančio darbuotojo „kaina“ rinkoje. Tai geriausiai yra apibūdinęs buvęs Singapūro premjeras Lee Kwan Yew, sakydamas, kad „jei mokėsite žemės riešutais, jūs galų gale liksite dirbti tik su beždžionėmis“. Valstybės tarnyboje ši idėja kartu su kitais Naujosios viešosios vadybos elementais didžiausią atgarsį rado anglų-saksų tradicijos šalyse. Viena šios sistemos problema yra ta, kad nepaisant deklaruojamo noro sekti darbo rinkos tendencijomis, politikams algų padidėjimas visgi išlieka skaudžiu politinių debatų klausimu. Taip ir šiuo metu, nors Jungtinės Karalystės parlamentarai ir atsisakė patys nusistatinėti sau atlygį, pavesdami tai nepriklausomai institucijai, tačiau numatomą padidinimą sutiko su karingu priešiškumu. Tačiau svarbiausia, kad tokiai sistemai būtina realiai veikianti darbo ir atlygio rinka, nes kitu atveju rinka seka dominuojančio žaidėjo – valstybės vykdomą politiką. Sunku pasakyti, ar kam nors Lietuvoje tokia pasilyginimo su darbo rinka pasaulėžiūra yra priimtina, tačiau vyraujančios emigracijos kryptys verčia rimtai susimąstyti (belieka tikėtis, kad visi tikintys, kad daug dirbant galima užsidirbti, dar nepaliko Lietuvos).  Taip pat tenka pastebėti, kad realios atlyginimų rinkos Lietuvoje praktiškai nėra, nes valstybė, trečdalyje rinkos taikydama lygiavos politiką, iš esmės išlieka dominuojančiu žaidėju. Tai ir nulėmė, kad pagal taip vadinamų „mažų algų“ dalį darbo rinkoje Lietuva yra viena iš neabejotinų lyderių.

Galiausiai ketvirtasis, pats seniausias atlygio principas, remiasi nuostata, kad darbo užmokestis priklauso tik nuo valdovo valios ir malonės.  Visi kiti minėti požiūriai į atlygį kaip tik ir konstruoja svertus, ribojančius atlygio pagal malonės principą laisvę. Tokia sistema dažniausiai sutinkama autoritarinėse valstybėse, kur valdovas gali apipilti malonėmis, arba atvirkščiai, - sutrypti ar net fiziškai susidoroti (čia galima prisiminti Šiaurės Korėjoje naudojamas praktikas). Tam tikrus malonės principo elementus galima įžvelgti ir mūsų priedų, priemokų ir premijų sistemoje. Tačiau kartu reikia pripažinti ir alergišką visuomenės reakciją į tokių elementų naudojimą, ką galima būti sieti su nepasitenkinimu sovietmečiu egzistavusia nenuspėjama nomenklatūrine sistema. 

Taigi visi šie elementai sutinkami skirtingose valstybėse, kai kuriose jų galima rasti įvairių šių elementų derinių, tačiau svarbiausia, kad stabiliai veikiančiose valstybėse visuomenė, politikai ir tarnautojai vadovaujasi panašia pasaulėžiūra ir sutaria, kas yra sąžiningas atlygis. Teismas gali nustatyti, ar atlygis už darbą buvo teisingas ar ne, tačiau nei teismo sprendimu, nei įstatymu negalima priversti patikėti, kad vienas ar kitas atlygis yra sąžiningas. Dar svarbiau, kad atlygio pokyčiai būtų suprantami ir priimami kaip sąžiningi. Vadinasi, galvojant ir diskutuojant apie viešojo sektoriaus atlygio pokyčius, reikia surasti tokį visų minėtų elementų derinį, kuris kaip galima geriau atspindėtų visų dalyvių interesus, o nebandytų keisti pasaulėžiūra grįstą individualų teisingumo suvokimą. Tad didėjantis viešojo sektoriaus atlygio sąžiningumo suvokimas turėtų būti vienintelis visų pertvarkymų ir reformų sėkmės vertinimo kriterijus. 

Žvelgiant į Lietuvos situaciją, matome aiškų neatitikimą tarp tarnautojų noro turėti tam tikrą socialinį statusą užtikrinantį atlygį ir politikų viešojoje erdvėje pakurstytą visuomenės norą mokėti visiems minimalią mėnesinę algą (ar blogiausiu atveju – vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį). Tad čia belieka lygintis su kitais. Vienas iš tokių būdų yra pačių aukščiausių valstybės tarnautojų atlygio santykio su visų šalies aukštąjį išsilavinimą turinčių dirbančiųjų atlygiu palyginimas, kuris OECD šalyse yra 3,35. Jei paimtume vidutinį mėnesinį aukštąjį išsilavinimą turinčių bruto darbo užmokestis Lietuvoje 2010 m. (toks tyrimas atliekamas tiks kas ketveri metai), kuris buvo 2820 litų, tai aukščiausiems tarnautojams turėtume mokėti 9450 litų (arba 7180 litų atskaičius mokesčius). Palyginimui, - maksimalus galimas tarnautojų atlygis po Konstitucinio Teismo sprendimo išaugo nuo 7160 litų (arba 5440 litų atskaičius mokesčius) iki 9950 litų (arba 7560 litai po mokesčių). Taigi, žiūrint iš šio taško, šiandien aukščiausi tarnautojai gauna pakankamai sąžiningą atlygį. Tačiau kur kas svarbiau, kad ir keičiantis ekonominei situacijai atlygio peržiūrėjimas būtų suprantamas kaip sąžiningas procesas, kurio metu niekas nieko nebando apgauti.  Apskritai, atėjo laikas visuomenei racionaliai paaiškinti, kodėl viešajame sektoriuje mokama vienoks ar kitoks darbo užmokestis ir parodyti, ar tarkime, mokytojai ir policininkai gauna sąžiningą atlygį lyginant su kitų šakų darbuotojais. Juk OECD šalių įvairių viešojo sektoriaus šakų darbo užmokesčių vidurkiai gan aiškiai gali pagrįsti, kad ryškesnio skirtumo tarp mokytojas, policininkų ar kitų statutinių tarnautojų darbo apmokėjimo dydžių neturėtų būti, ir nuolatiniai ginčai, kas mums brangesni, - policininkai ar mokytojai yra visiškai beprasmiai.  Taip pat galima labai aiškiai atsakyti, kad savo karjerą pradedantis žmogus viešajame sektoriuje turėtų tikėtis 60 proc. atlyginimo, kurį gauna labiausiai kvalifikuoti, tačiau neatliekantys administravimo funkcijų jo kolegos.

Taigi, kol Lietuvoje nepavyks pasiekti racionalaus ir sąžiningo susitarimo tarp politikų ir viešojo sektoriaus darbuotojų dėl pastarųjų atlygio, ir toks susitarimas nebus paaiškintas visuomenei, vyks nuolatiniai debatai, ginčai ir gudravimas politikams panaudojant jų turimus politinius svertus (įstatymų pakeitimai, vieši kaltinimai ir smerkimas), o viešojo sektoriaus darbuotojams manipuliuojant procedūriniais dalykais ir kuriant teisminius precedentus. Gaila, kad tam sunaudoti resursai nepadarys Lietuvos nei labiau konkurencingos, nei prisidės prie visuomenės tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo.

Kam (ne) reikalinga PISA studija

Kai PISA studijos rezultatai 2001 m. buvo paskelbti Vokietijoje, jie sukėlė tikrą politinę audrą. Politikai situaciją įvardino kaip pražūtinga, visiškai nepriimtiną arba skandalingą (http://www.spiegel.de/schulspiegel/die-pisa-analyse-sind-deutsche-schueler-doof-a-172357.html).  Tikrai, tuomet beveik visos likusios Europos mokinių rezultatai atrodė geriau. Bet jei kas pasižiūrėtų, kokius balus tuomet surinko vokiečių mokiniai, pamatytų, kad jie ir tuomet buvo šiek tiek aukštesni už šią savaitę paskelbtus 2012 m. PISA lietuvių mokinių vertinimus. Tačiau jokios audros pas mus PISA rezultatai nei anksčiau sukeldavo, nei dabar sukėlė. Gerai, žinoma, kad profesionalų nuomonė buvo išklausyta (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/b-burgis-kaip-itikinti-vaika-mokytis-jei-valdzioje-toli-grazu-ne-gabiausi.d?id=63448240), kažką pasakė ir politikai (http://www.delfi.lt/news/daily/education/judame-i-dugna-atskleista-kaip-15-mecius-paruosia-mokykla.d?id=63438384), tik, atrodo, kad kaip nieko nebuvo daroma, taip ir toliau nebus. Na žinoma, kad visame Baltijos jūros regione esame prasčiausi, nėra labai malonu, tačiau ar dėl to reikėtų kelti triukšmą? Žinoma, čia galima būtų paaiškinti, kad kaip visada trūksta pinigų, tačiau bėda ta, kad ta pati studija parodė, jog mūsų mokytojai santykinai geriau apmokami nei tie patys latvių mokytojai. Tiesa, dėl Latvijos galima pastebėti, kad ji PISA studijose dalyvauja nuo 2001 m. (tada atsidūrė panašioje situacijoje kaip ir Vokietija), o Lietuvos švietimo strategai apie tarptautinį pasilyginimą pradėjo galvoti tik po kelerių metų. Tikrai, nei tai įdomu, nei reikalinga, nebent aplinkybės priverčia. Ir kažkodėl neapleidžia jausmas, kad tarp trijų dalykų: mažai raštingi – gauna mažas algas – emigruoja yra kažkoks ryšys.

Apie Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projektą

Dabar vėl grįžtama prie biudžetinių įstaigų darbuotojų algų (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=208534&p_fix=n&p_gov=n). Gaila, kad nuo 1993 m. nelabai kur pasistūmėta, o ir toliau apie kompetencijas kalba vieni, o darbo užmokestį nustato kiti. Tačiau visada galima į problemas pasižiūrėti ir kiek kitu kampu. Kodėl negalima būtų lanksčiau reglamentuoti biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį, jį išskaidrinant? Juk galima nustatyti, kad:

• Biudžetinių įstaigų vadovų pareiginės algos pastovioji dalis siejama ne su koeficientu, išreikštu pareiginės algos baziniais dydžiais (toks nepasiteisinęs reglamentavimas taikomas nuo 1993 m. iš esmės veikia kaip biudžetinių įstaigų vadovų maksimalią algą ribojantis instrumentas, kuris ilgalaikėje perspektyvoje dėl infliacijos ir pokyčių kituose sektoriuose mažina santykinį biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokestį), o su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu. Todėl būtų tikslinga nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovo darbo užmokesčio pastovioji dalis negali būti didesnė nei 5 vidutiniai šalies darbo užmokesčio dydžiai.
•  Tikslinga atsisakyti bandymų įstatymu įstaigas skirstyti į grupes. Bet kuriuo atveju mokslinė tipologija įtvirtinta įstatymu dar niekad nedavė jokios praktinės naudos. Juk Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba Savivaldybės taryba gali nustatyti atitinkamų įstaigų vadovų darbo užmokesčio pastoviosios dalies koeficientus, išreikštus vidutiniais šalies darbo užmokesčio dydžiais, atsižvelgdamos į konkrečios biudžetinės įstaigos darbuotojų skaičių, jos biudžetą, atliekamų funkcijų svarbą ir veiklos geografinę teritoriją.
• Taikant tokį reglamentavimą, kartu reikėtų nustatyti, kad tų biudžetinių įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, konkrečią pastoviąją dalį atsižvelgdama į Statistikos departamento pateikiamus ketvirtinius duomenis tvirtina biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti valdymo institucija prieš skelbdama konkursą pareigoms užimti. Tų įstaigų, kurių vadovams kadencijos nėra nustatytos, pastovioji dalis, jei nesikeičia įstaigos funkcijos ir darbų apimtys, gali būti peržiūrima ne dažniau kaip ketveri metai. Juk visi sutiks, kad vadovo alga šiaip dėl politinių ar tesimų sprendimo, nesikeičiant nei darbo krūviui, nei rezultatams neturi tai didėti, tai mažėti.
• Taip pat svarstytina, ar tų įstaigų, kurių vadovams nustatytos kadencijos, neturėtų būti numatyta galimybė už iš anksto nustatytus siektinus kadencijos rezultatus biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančio valdymo institucijos sprendimu išmokėti ne daugiau kaip 6 algos pastoviąsias dalis siekiančią vienkartinę išmoką, pasibaigus kadencijai. Toks instrumentas leistų iš dalies kompensuoti neapibrėžtumą, atsiradusį įvedus kadencijas, taip pat leistų vadovų veiklą labiau orientuoti į ilgalaikius tikslus.
• Siūlytina nustatyti, kad biudžetinių įstaigų vadovų atveju bendras pareiginės algos kintamosios dalies dydis ribojamas ne nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžiu (100 proc.), o praėjusių metų įstaigos vidutiniu darbo užmokesčiu (pvz. ne daugiau nei du vidutiniai įstaigos darbo užmokesčiai). Tokiu atveju būtų užtikrinta vadovo darbo užmokesčio sąsaja su kitų darbuotojų darbo užmokesčiu, kas būtina siekiant didesnio socialinio teisingumo pačioje organizacijoje.

Įstatymo projekte trūksta ir nuostatų dėl biudžetinių įstaigų vadovų darbo užmokesčio ir jiems nustatomų užduočių viešumo. Todėl siūlytina nustatyti, kad biudžetinės įstaigos vadovui iš anksto nustatytos metinės užduotys, siektini rezultatai bei jų vertinimo rodikliai, darbo užmokesčio pastovioji ir kintamoji dalis skelbiami viešai Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat visuomenei svarbu žinoti, kokie pokyčiai kiekvienais metais vyksta biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio srityje, o ši sritis apima tiek centrinę valdžią, tiek vietos savivaldą. Todėl būtina įstatymu nustatyti, kad kiekvienais metais Vyriausybės įgaliota institucija rengia ir viešai skelbia ataskaitą apie biudžetinių įstaigų ir jų vadovų darbo užmokesčio pokyčius.