Nesusikalbėjimai apie valstybės tarnybą ir jos reformą

Jei ir būtų apsispręsta dėl kažkokių pokyčių valstybės tarnyboje, tai būtų susiję su jau minėtais 21400 centrinės valdžios ir 6250 vietos savivaldos valstybės tarnautojais. Naivu būtų tikėtis, kad nustačius naujas taisykles 27000 valstybės tarnautojų kas nors pasikeis likusiame viešajame sektoriuje, kur dirba 150 tūkst. žmonių. 

Taigi, pabandykime pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Viena aišku, kad tarp viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus darbuotojų pagrindinis skirtumas yra tas, kad pirmuosius yra įdarbinusi valstybė (ar vietos savivalda), o antruosius privatus asmuo (jų grupė). Tad jei organizacijos steigėjas yra valstybė (jos institucija), tai tos organizacijos vadovas ir veikia valstybės vardu priimdamas vieną ar kitą asmenį į darbą. Čia yra labai aiškus skirtumas, tačiau visus, įdarbintus valstybės, pavadinti valdininkais vargu ar būtų labai korektiška. Žiniasklaida tikrai kalte kala į galvą, kad „paprastas“ mokytojas, „paprastas“ policininkas ar ugniagesys ar „paprastas“ bibliotekininkas kenčia nuo blogos valdžios, todėl turi teisę streikuoti, protestuoti ir t.t. Tad, matyt, reikėtų atiduoti duoklę įsišaknijusiems visuomenėje stereotipams ir pripažinti, kad tikrasis valdininkas (plačiąja prasme) yra tas, kuris turi teisę valstybės vardu į darbą priimti darbuotojus. Čia reikėtų dar priskirti ir jų pavaduotojus. Taigi, šių žmonių grupė yra raktinė, parenkant žmones, vertinant jų darbą, įstatymų suteiktose ribose nustatydama atlyginimą. Todėl juos ir būtų tikslinga atskirai išskirti.

Tad iš tikrųjų reikia nesipainioti bandant atskirti dalykus, kurie objektyviai nelabai gali būti išskirti ir sutelkti dėmesį į viešųjų organizacijų vadovus, nes tik jie turi autonomiją pasirinkti darbuotojus ir juos įdarbinti valstybės vardu, tik jie turi viešųjų pirkimų, personalo valdymo ir kitą autonomiją. Dažniausia problema ta, kad turėdami autonomiją, jie neturi atsakomybės. Va čia ir reikia reformos.

Šiek tiek apie tarnautojų algas

Kad viešajame sektoriuje egzistuoja perdėtai mažų („nuspaustų“) atlyginimų problema palaipsniui pradedama kalbėti ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Štai prof. B. Gruževskio nuomone, didesni atlyginimai turi būti susieti su didesne atsakomybe, tad padidinus atlyginimus valstybės tarnautojams, galima būtų iš jų tikėtis ir didesnio profesionalumo (www.delfi.lt). Tačiau čia viskas nėra taip paprasta

Čia, matyt, reikėtų kalbėti ne apie profesionalumą ir atsakomybę, o apie veiklos efektyvumą. Šiuo klausimu  viešojoje erdvėje taip pat pasigirsta vienų ar kitų pastebėjimų. Štai žurnale „Veidas“ A.Šindeikis rašo: „Pastarasis sunkmetis labai aiškiai leido suprasti, kad šalies viešieji finansai, valstybės skola, viešojo sektoriaus dydis ir jo efektyvumo laipsnis kelia rimtų problemų ir ankščiau ar vėliau gali privesti valstybę prie bankroto. Skurdi valstybė, kuri vis dar tebeturi vieną didžiausių pedagogų, gydytojų, policininkų ir valdininkų skaičių tūkstančiui gyventojų, akivaizdžiai gyvena ne pagal savo išgales.“

Atrodo, kad atėjo metas aiškiai pasakyti, kad daugeliu atvejų viešajame sektoriuje darbuotojų yra per daug ir jiems santykinai mokama mažai. Na, o vadovai savo ruožtu suinteresuoti turėti didesnį užimtų pareigybių skaičių, nes tai apsaugo nuo darbo užmokesčio fondo karpymo. Tam, kad galėtų didėti valstybės sektoriuje vidutinės atlyginimas reikėtų visų pirma įsisąmoninti, kad mokesčių mokėtojams visų pirma turėtų rūpėti, kiek išleidžiama apskritai pinigų darbo užmokesčiui valstybės sektoriuje, ir pasistengti, kad šios išlaidos nedidėtų, o ne piktintis, kad auga vidutinis darbo užmokestis. Juk čia labai paprasta matematika - jei dirbančiųjų valstybės sektoriuje sumažėtų 20 proc., o darbo užmokesčio fondas išliktų nepakitęs, tai vidutinis atlyginimas bruto išaugtų 25 proc. iki 2798 litų mėnesiui.

Ir dar apie emigraciją

Įdomiai skamba „Respublikoje“ pasiūlytas receptas, kaip sumažinti emigraciją. 

Taigi, pirmiausiai reikia priimti politinį dokumentą, skirtą emigracijai mažinti. Tada užtikrinti, kad nebūtų taip, kad kažkas gauna 30 kartų didesnes algas nei kiti, nes tai pernelyg didelis ir socialinę atskirtį didinantis skirtumas (kaip tai padaryti- nėra visai aišku, gal įvedus progresinius mokesčius arba apribojus maksimalią galimą algą). Taip pat MMA turi siekti ne mažiau kaip 1000 litų. Toliau turime priimti įstatymus, padedančius atgaivinti verslą - PVM lengvatų grąžinimą šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai, statybų verslui (kodėl ne duonai, daržovėms ar dar kam?). Privačioms bendrovėms turi būti numatytos mokesčių lengvatos, palengvintas savarankiškos darbo vietos kūrimas. Galiausiai Vyriausybė turi imtis kontroliuoti, kokių specialistų šiandien reikia, ir subsidijuoti specialybes, kurių reikės rytoj.

Man kažkodėl atrodo, kad tai labiau emigracijos skatinimo planas. O gal klystu?

Emigracija ir MMA

Šiandien „Respublikoje“ pasirodė šiek tiek anksčiau vykusios diskusijos apie emigraciją apibendrinimas. Joje buvęs LR Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D.Paukštė (http://lt.wikipedia.org/wiki/Dainius_Pauk%C5%A1t%C4%97) sakė: „Bet šio kracho nemato Lietuvos valdžia. Vyriausybės kanclerio pavaduotojas emigraciją siūlė vertinti ne kaip grėsmę, o galimybę. Premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškino, kad būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę ir savitas mūsų savybes, kurių, jos manymu, nėra. O premjeras Andrius Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją pasakė, kad prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti. Emigracija, jo teigimu, yra įprastas fenomenas visoms laisvoms šalims. Žinote, man plaukai stojosi tai girdint: kol kas juk daugiausia emigruojama ne iš laisvų šalių, o iš trečiojo pasaulio. Bet premjeras to nesupranta, todėl jam ir kitiems Lietuvos politikams ši problema nerūpi.“ Kadangi čia buvo paminėtos ir mano mintys, tai trumpas komentaras

Taip, mes galime dejuoti, kaip blogai, ir pirštu baksnoti į jau išvažiavusius žmones. Tik ką tai pakeis? Todėl į tai, kas įvyko ir siūlau žiūrėti ne į kaip grėsmė, o į galimybę. Ir taip ieškoti sprendimų. Grįžtant prie jau minėtos diskusijos, tegaliu pasakyti, kad nuvilia tai, kad joje taip beveik nebuvo nieko konkretaus pasiūlyta. Galima konstatuoti, kad situaciją tiksliausiai atspindi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. dr. Boguslavo Gruževskio komentaras „Žmogus bet kurioje šalyje su valstybe komunikuoja per savo poreikių patenkinimą: pajamas šiems poreikiams tenkinti, orumą darbo srityje. Kiek žmogus patenkintas savo darbo vieta, tiek patenkintas ir valstybe.“

Iš tikrųjų turbūt vienintelis aspektas, labiausiai skatinantis emigraciją kaip tik ir yra potencialiai demotyvuojantis darbo užmokestis. Čia susidaro situacija, kai darbo rinkoje apskritai nėra darbo, kuris atitiktų finansinius lūkesčius. Tokio darbo buvimas jauniems žmonėms leistų jaustis komfortiškai pradedant nuo žemesnio laiptelio ir matant perspektyvą toje pačioje ar kitoje organizacijoje pasiekti tam tikrą lygį, kuris užtikrintų vidutinį pragyvenimą. Galima daryti prielaidą , kad emigraciją skatina ne absoliutus mažas darbo užmokesčio dydis, o tai, kad toks atlyginimas yra daugumoje darbų vietų ir tai sunaikina bet kokį stimulą siekti karjeros ir atitinkamo darbo apmokėjimo lygio toje pačioje ar kitoje organizacijoje, kurį pasiekus darbo užmokestis jau nevaidintų esminio vaidmens ir leistų oriai gyventi. Tačiau, kai klausimas pasisuka, kaip pasiekti, kad darbo rinkoje būtų toks darbo užmokestis, lieka tik abstraktūs patarimai, - skatinti smulkųjį verslą (kaip?) ir tikėtis, kad profsąjungos dėl ko nors susitars su darbdaviais. Čia dažnai dar įpainiojamas MMA klausimas. Tačiau absoliutus MMA dydis mažai ką reiškia, - tikrąją situaciją atspindi MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Pagal šį dydį Lietuva užima 8 vietą (42 proc.) tarp ES šalių ir yra Latvijos ir Graikijos kaimynystėje (o pasaulyje – 16). Apskritai šis santykis ES svyruoja nuo 47,6 proc. iki 32,3 proc. Tad pirmiausiai turėtų didėti vidutinis darbo užmokestis ir tik tada - MMA, nes kitaip mes sėkmingai artėtume Turkijos rodiklių link, kur šis santykis lenkia visas ES valstybes ir yra 50 proc. Aišku, čia tik maža problema, kad dėl MMA galima nuspręsti trišalėje taryboje, o dėl vidutinio darbo užmokesčio nei tarybos, nei Seimo sprendimu nepakelsi. Matys, čia ateina metas galvoti, kaip Lietuvoje turėtų elgtis didžiausias darbdavys – valstybė (įdarbinusi 1/3 visų dirbančiųjų) ir kaip turėtų būti apmokestinama darbo jėga. 

Čia tik noriu priminti komentarą portale www.delfi.lt:“Paklausta, kaip V. Klyvienė [„Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims] vertina valstybę, kaip darbdavę, kuri moka minimalų atlyginimą aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, pašnekovė teigė, kad būtent viešojo sektoriaus darbuotojai (pavyzdžiui, bibliotekininkai ir socialiniai darbuotojai) yra labiausiai nukentėję nuo praėjusios krizės pasekmių, kai šalies valdžia buvo priversta įgyvendinti griežtą taupymo politiką. „Fiskalinės konsolidacijos iššūkiai dar nėra pasibaigę ir finansinių galimybių didinti viešojo sektoriaus atlyginimus tikrai nėra daug, - tikino ekonomistė. - Kultūros, socialinės srities, kitų viešojo sektoriaus sferų atlyginimai tikrai yra maži, Manau, kad mes turime finansinių galimybių siekti didesnio teisingumo. Mūsų mokesčių bazė yra siaura ir mes turime galimybių ją išplėsti – dideliais tarifais apmokestinta darbo jėga, vartojimas, tuo metu turto, žemės mokesčiai kol kas labai nedideli. Vis dar turime išskirtinių grupių, kurios moka neadekvačiai mažus socialinio draudimo mokesčius“ ( http://verslas.delfi.lt/business/vklyviene-oraus-gyvenimo-minimali-alga-greitu-metu-nezades.d?id=58578133).

Valdymas ar organizacijų savivalda?

Po daugiau nei metus trukusių ginčų LRT tarybos narys A.Račas tik teisme įrodė, kad jis turi teisę gauti norimą informaciją apie organizaciją, už kurios valdymą yra atsakingas. „Teismas pažymėjo, kad taryba privalo užtikrinti LRT veiklos skaidrumą ir LRT Įstatyme keliamų tikslų įgyvendinimą bei taip apsaugoti visos visuomenės interesą. Teismo aiškinimu, tarybos, o kartu ir jos nario, teisės susipažinti su LRT dokumentais ar informacija negali būti ribojamos.“ Apžvalgininkas K.Girnius šią situaciją įvertino taip „Svarbu įsisąmoninti, kas įvyko. Tarybos dauguma ne tik pro pirštus žiūri į savo pareigas, priima sprendimus, neturėdama duomenų (teismuose paaiškėjo, kad A.Račas - vienintelis narys, reikalavęs priėjimo prie medžiagos), bet ir užkirto kelią savo kolegai sąžiningai vykdyti savo uždavinius ir pareigas. Jie faktiškai sakė: mes nieko nežinome ar mažai žinome, ir imsimės priemonių užtikrinti, kad kiti tarybos nariai irgi nežinotų ir veiktų tamsumoje. Aiškinimai, kad jie pasitiki administracija, nepakeičia padėties. Reikia pasitikėti, bet reikia ir tikrinti, ar tas pasitikėjimas pagrįstas“. 

Tačiau tai iš esmės klausimas ne apie skaidrumą ir tarybos nario teises ir pareigas. Tai klausimas ar apskritai Lietuvoje gali efektyviai veikti kolegialaus valdymo principais pagrįstos institucijos. LRT taryba tėra viena iš daugelio institucijų, kurias formaliai valdo (ar turėtų valdyti) tarybos (ar kiti kolegialūs organai). Taip visos ligoninės yra viešosios įstaigos, kuriose dalininkų susirinkimas atlieka tokio organo funkcijas, visi universitetai taip pat yra viešosios įstaigos, kur sprendimus priima tarybos, visos valstybės ir valstybės valdomos įmonės turi valdybas, galiausiai kolegialiai yra valdomas Lietuvos bankas, Konkurencijos taryba, įvairios komisijos ir tarybos. Realiai viešajame sektoriuje taip nevaldomos tik biudžetinės įstaigos, kur vienintelis valdymo organas yra įstaigos vadovas, o šalia jo gali veikti patariamoji kolegiali institucija (Biudžetinių įstaigų įstatyme numatyta, kad įstaigos nuostatuose turi būti nurodyti kiti biudžetinės įstaigos organai, jei pagal kitus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus tokie organai sudaromi, šių organų sudarymo tvarka ir kompetencija, sprendimų priėmimo tvarka). 

Kolegialus valdymo modelis yra atkeliavęs iš verslo pasaulio, kai bendrovėms augant ir augimą finansuojant ne vien skolintu, bet ir investuotu kapitalu, atsirado poreikis užtikrinti akcininkų teises, kartu nesugriaunant operatyvaus bendrovės valdymo. Taip buvo įtvirtinta prievolė biržoje kotiruojamoms bendrovėms skelbti finansinę ir kitą informaciją apie savo veiklą, o pagrindiniai valdymo svertai buvo perduoti valdyboms. Toks modelis pirmiausia įsitvirtino anglosaksiškuose kraštuose ir palaipsniui tapo norma visame pasaulyje. Čia ir Lietuvoje veikiantys įstatymai, reglamentuojantys akcinių bendrovių veiklą, praktiškai idealiai atkartoja tokio modelio reglamentavimą. Šiek tiek vėliau minėtas modelis buvo pritaikytas ir viešajame sektoriuje, taip pat pirmiausia anglosaksiškuose kraštuose. Iš esmės kaip tik šiame kontekste reikėtų klausti, kas yra valdymas organizacijoje, kurios aukščiausias valdymo organas yra kolegialus (taryba, valdyba ar kažkas kitas). Pagal nusistovėjusią tradiciją toks valdymas apima trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų organizacijai nustatymą, veiklos efektyvumo indikatorių nustatymą, vadovo skyrimą ir atleidimą, apmokėjimo politikos vadovui tvirtinimą, sprendimus dėl skolinimosi, pelno paskirstymo ir investicijų. Apskritai tai reiškia strateginio plano ir biudžeto nustatymą, vadovo skyrimą ir jo veiklos efektyvumo priežiūrą. Ir čia kalba eina ne tik apie informacijos turėjimą, bet apie jos pagrindu priimamus esminius sprendimus, susijusius su organizacijos valdymu. Kad nors formaliai ir įtvirtintas toks mechanizmas Lietuvoje neveikia pirmiausia buvo susigriebta vertinant valstybės valdomas įmones (patvirtintas Valstybės valdomų įmonių veiklos skaidrumo užtikrinimo gairių aprašas, parengtos įmonių veiklą apibendrinančios ataskaitos). Kad trūksta skaidrumo viešųjų įstaigų veikoje kalbama taip pat seniai, tačiau tik 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Viešųjų įstaigų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis viešųjų įstaigų ataskaitų viešą skelbimą ir detalizuojantis jų turinį. Bet skaidrumas ir viešumas yra svarbus ir būtinas žingsnis, siekiant tokių organizacijų veiklos efektyvumo, tačiau toli gražu neatrodo pakankamas.

Iš tikrųjų pagrindinis klausimas, matyt, yra tas, kodėl apkritai atrodanti pakankamai moderniai valdymo sistema, kuri yra įdiegta beveik trečdalyje viešojo valdymo institucijų (31 proc. visų organizacijų, už kurių efektyvumą atsakinga Vyriausybė, sudaro viešosios įstaigos, akcinės bendrovės ir valstybės įmonės), kažkokių apčiuopiamų efektyvumo rezultatų nedavė, o kai kuriais atvejais net atvirkščiai. Šią situaciją galėtų paaiškinti prielaida, kad kolegialaus valdymo organo diegimas beveik visose institucijose buvo suvokiamas ne kaip valdymo efektyvumo didinimas, o savivaldos organizacijoje įteisinimas. Tą labai simptomatiškai patvirtina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl aukštojo mokslo reformos, kuriame pažymima, kad „Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, formuoja pačios aukštosios mokyklos“. Taigi, autonomija čia tiesiogiai traktuojama kaip savivalda. Tad per pastarąjį dešimtmetį kaip tik ir buvo viešai deklaruojama būtinybė daugeliui įstaigų ir organizacijų sustiprinti nepriklausomumą, autonomiją, o realiai siekiama vienintelio tikslo – įteisinti savivaldą. Savivalda nuo valdymo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju siekiama realizuoti organizacijų narių interesus ir atsiskaitoma tik jiems (ne visuomenei), o antruoju atveju – nustatomi visai visuomenei svarbūs organizacijos tikslai, suteikiami ištekliai ir atsiskaitoma už pasiektus rezultatus visai visuomenei (arba atitinkamoms institucijoms). Taigi, grįžtant prie A.Račo ir LRT tarybos ginčo, telieka konstatuoti, kad daugelis tarybos narių save laiko LRT savivaldos atstovais ir pasirengę siekti vienintelio esminio tikslo, atitinkančio visos šios organizacijos narių interesą – didesnį finansavimą iš biudžeto. Tuo tarpu vienas tarybos narys pageidauja, kad organizacija būtų valdoma ir kurtų pridėtinę vertę, efektyviai panaudodama turimus išteklius. Proporcija LRT taryboje iš esmės atspindi ir situaciją visoje valstybėje, - valdomų organizacijų yra mažiau nei 10 proc., kitose vienu ar kitu mastu klesti tikroji savivalda.

---

Apie bandymus reformuoti švietimo sistemą JAV

2012 02 25 the Economist publikuoja straipsnį apie JAV švietimo sistemos reformos kryptis ir tokios diskusijos vaidmenį artėjančių prezidento rinkimų kontekste (http://www.economist.com/node/21548268?frsc=dg%7Ca). Pažymėtina, kad daugelio respublikonų akys krypsta į Jeb Bush patirtį, kai jis vadovavo Floridos valstijai 1999 -2007 m. ir sugebėjo šios valstijos mokyklas iš atsiliekančių padaryti vienomis geriausių šalyje. Jo filosofija remiasi principu, kad „svarbu ne tai, kiek išleidžiama švietimui, o tai, kokiu būdu išleidžiami pinigai, ir tai, kaip vyksta mokymo procesas.“ Floridos reformos esmė - mokyklų reitingavimas ir galimybė tėvams pasirinkti geresnes mokyklas (įskaitant ir nevalstybines), mokinių, neatitinkančių minimalių standartų neperkėlimas į aukštesnį lygį, mokytojų atlyginimo susiejimas su pasiektais rezultatais ir talentingų žmonių pritraukimas į mokyklas, įskaitant ir tuos, kurie neturi specialaus pedagoginio išsilavinimo.