Ir dar apie emigraciją

Įdomiai skamba „Respublikoje“ pasiūlytas receptas, kaip sumažinti emigraciją. 

Taigi, pirmiausiai reikia priimti politinį dokumentą, skirtą emigracijai mažinti. Tada užtikrinti, kad nebūtų taip, kad kažkas gauna 30 kartų didesnes algas nei kiti, nes tai pernelyg didelis ir socialinę atskirtį didinantis skirtumas (kaip tai padaryti- nėra visai aišku, gal įvedus progresinius mokesčius arba apribojus maksimalią galimą algą). Taip pat MMA turi siekti ne mažiau kaip 1000 litų. Toliau turime priimti įstatymus, padedančius atgaivinti verslą - PVM lengvatų grąžinimą šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai, statybų verslui (kodėl ne duonai, daržovėms ar dar kam?). Privačioms bendrovėms turi būti numatytos mokesčių lengvatos, palengvintas savarankiškos darbo vietos kūrimas. Galiausiai Vyriausybė turi imtis kontroliuoti, kokių specialistų šiandien reikia, ir subsidijuoti specialybes, kurių reikės rytoj.

Man kažkodėl atrodo, kad tai labiau emigracijos skatinimo planas. O gal klystu?

Emigracija ir MMA

Šiandien „Respublikoje“ pasirodė šiek tiek anksčiau vykusios diskusijos apie emigraciją apibendrinimas. Joje buvęs LR Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D.Paukštė (http://lt.wikipedia.org/wiki/Dainius_Pauk%C5%A1t%C4%97) sakė: „Bet šio kracho nemato Lietuvos valdžia. Vyriausybės kanclerio pavaduotojas emigraciją siūlė vertinti ne kaip grėsmę, o galimybę. Premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškino, kad būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę ir savitas mūsų savybes, kurių, jos manymu, nėra. O premjeras Andrius Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją pasakė, kad prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti. Emigracija, jo teigimu, yra įprastas fenomenas visoms laisvoms šalims. Žinote, man plaukai stojosi tai girdint: kol kas juk daugiausia emigruojama ne iš laisvų šalių, o iš trečiojo pasaulio. Bet premjeras to nesupranta, todėl jam ir kitiems Lietuvos politikams ši problema nerūpi.“ Kadangi čia buvo paminėtos ir mano mintys, tai trumpas komentaras

Taip, mes galime dejuoti, kaip blogai, ir pirštu baksnoti į jau išvažiavusius žmones. Tik ką tai pakeis? Todėl į tai, kas įvyko ir siūlau žiūrėti ne į kaip grėsmė, o į galimybę. Ir taip ieškoti sprendimų. Grįžtant prie jau minėtos diskusijos, tegaliu pasakyti, kad nuvilia tai, kad joje taip beveik nebuvo nieko konkretaus pasiūlyta. Galima konstatuoti, kad situaciją tiksliausiai atspindi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. dr. Boguslavo Gruževskio komentaras „Žmogus bet kurioje šalyje su valstybe komunikuoja per savo poreikių patenkinimą: pajamas šiems poreikiams tenkinti, orumą darbo srityje. Kiek žmogus patenkintas savo darbo vieta, tiek patenkintas ir valstybe.“

Iš tikrųjų turbūt vienintelis aspektas, labiausiai skatinantis emigraciją kaip tik ir yra potencialiai demotyvuojantis darbo užmokestis. Čia susidaro situacija, kai darbo rinkoje apskritai nėra darbo, kuris atitiktų finansinius lūkesčius. Tokio darbo buvimas jauniems žmonėms leistų jaustis komfortiškai pradedant nuo žemesnio laiptelio ir matant perspektyvą toje pačioje ar kitoje organizacijoje pasiekti tam tikrą lygį, kuris užtikrintų vidutinį pragyvenimą. Galima daryti prielaidą , kad emigraciją skatina ne absoliutus mažas darbo užmokesčio dydis, o tai, kad toks atlyginimas yra daugumoje darbų vietų ir tai sunaikina bet kokį stimulą siekti karjeros ir atitinkamo darbo apmokėjimo lygio toje pačioje ar kitoje organizacijoje, kurį pasiekus darbo užmokestis jau nevaidintų esminio vaidmens ir leistų oriai gyventi. Tačiau, kai klausimas pasisuka, kaip pasiekti, kad darbo rinkoje būtų toks darbo užmokestis, lieka tik abstraktūs patarimai, - skatinti smulkųjį verslą (kaip?) ir tikėtis, kad profsąjungos dėl ko nors susitars su darbdaviais. Čia dažnai dar įpainiojamas MMA klausimas. Tačiau absoliutus MMA dydis mažai ką reiškia, - tikrąją situaciją atspindi MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Pagal šį dydį Lietuva užima 8 vietą (42 proc.) tarp ES šalių ir yra Latvijos ir Graikijos kaimynystėje (o pasaulyje – 16). Apskritai šis santykis ES svyruoja nuo 47,6 proc. iki 32,3 proc. Tad pirmiausiai turėtų didėti vidutinis darbo užmokestis ir tik tada - MMA, nes kitaip mes sėkmingai artėtume Turkijos rodiklių link, kur šis santykis lenkia visas ES valstybes ir yra 50 proc. Aišku, čia tik maža problema, kad dėl MMA galima nuspręsti trišalėje taryboje, o dėl vidutinio darbo užmokesčio nei tarybos, nei Seimo sprendimu nepakelsi. Matys, čia ateina metas galvoti, kaip Lietuvoje turėtų elgtis didžiausias darbdavys – valstybė (įdarbinusi 1/3 visų dirbančiųjų) ir kaip turėtų būti apmokestinama darbo jėga. 

Čia tik noriu priminti komentarą portale www.delfi.lt:“Paklausta, kaip V. Klyvienė [„Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims] vertina valstybę, kaip darbdavę, kuri moka minimalų atlyginimą aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, pašnekovė teigė, kad būtent viešojo sektoriaus darbuotojai (pavyzdžiui, bibliotekininkai ir socialiniai darbuotojai) yra labiausiai nukentėję nuo praėjusios krizės pasekmių, kai šalies valdžia buvo priversta įgyvendinti griežtą taupymo politiką. „Fiskalinės konsolidacijos iššūkiai dar nėra pasibaigę ir finansinių galimybių didinti viešojo sektoriaus atlyginimus tikrai nėra daug, - tikino ekonomistė. - Kultūros, socialinės srities, kitų viešojo sektoriaus sferų atlyginimai tikrai yra maži, Manau, kad mes turime finansinių galimybių siekti didesnio teisingumo. Mūsų mokesčių bazė yra siaura ir mes turime galimybių ją išplėsti – dideliais tarifais apmokestinta darbo jėga, vartojimas, tuo metu turto, žemės mokesčiai kol kas labai nedideli. Vis dar turime išskirtinių grupių, kurios moka neadekvačiai mažus socialinio draudimo mokesčius“ ( http://verslas.delfi.lt/business/vklyviene-oraus-gyvenimo-minimali-alga-greitu-metu-nezades.d?id=58578133).

Valdymas ar organizacijų savivalda?

Po daugiau nei metus trukusių ginčų LRT tarybos narys A.Račas tik teisme įrodė, kad jis turi teisę gauti norimą informaciją apie organizaciją, už kurios valdymą yra atsakingas. „Teismas pažymėjo, kad taryba privalo užtikrinti LRT veiklos skaidrumą ir LRT Įstatyme keliamų tikslų įgyvendinimą bei taip apsaugoti visos visuomenės interesą. Teismo aiškinimu, tarybos, o kartu ir jos nario, teisės susipažinti su LRT dokumentais ar informacija negali būti ribojamos.“ Apžvalgininkas K.Girnius šią situaciją įvertino taip „Svarbu įsisąmoninti, kas įvyko. Tarybos dauguma ne tik pro pirštus žiūri į savo pareigas, priima sprendimus, neturėdama duomenų (teismuose paaiškėjo, kad A.Račas - vienintelis narys, reikalavęs priėjimo prie medžiagos), bet ir užkirto kelią savo kolegai sąžiningai vykdyti savo uždavinius ir pareigas. Jie faktiškai sakė: mes nieko nežinome ar mažai žinome, ir imsimės priemonių užtikrinti, kad kiti tarybos nariai irgi nežinotų ir veiktų tamsumoje. Aiškinimai, kad jie pasitiki administracija, nepakeičia padėties. Reikia pasitikėti, bet reikia ir tikrinti, ar tas pasitikėjimas pagrįstas“. 

Tačiau tai iš esmės klausimas ne apie skaidrumą ir tarybos nario teises ir pareigas. Tai klausimas ar apskritai Lietuvoje gali efektyviai veikti kolegialaus valdymo principais pagrįstos institucijos. LRT taryba tėra viena iš daugelio institucijų, kurias formaliai valdo (ar turėtų valdyti) tarybos (ar kiti kolegialūs organai). Taip visos ligoninės yra viešosios įstaigos, kuriose dalininkų susirinkimas atlieka tokio organo funkcijas, visi universitetai taip pat yra viešosios įstaigos, kur sprendimus priima tarybos, visos valstybės ir valstybės valdomos įmonės turi valdybas, galiausiai kolegialiai yra valdomas Lietuvos bankas, Konkurencijos taryba, įvairios komisijos ir tarybos. Realiai viešajame sektoriuje taip nevaldomos tik biudžetinės įstaigos, kur vienintelis valdymo organas yra įstaigos vadovas, o šalia jo gali veikti patariamoji kolegiali institucija (Biudžetinių įstaigų įstatyme numatyta, kad įstaigos nuostatuose turi būti nurodyti kiti biudžetinės įstaigos organai, jei pagal kitus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus tokie organai sudaromi, šių organų sudarymo tvarka ir kompetencija, sprendimų priėmimo tvarka). 

Kolegialus valdymo modelis yra atkeliavęs iš verslo pasaulio, kai bendrovėms augant ir augimą finansuojant ne vien skolintu, bet ir investuotu kapitalu, atsirado poreikis užtikrinti akcininkų teises, kartu nesugriaunant operatyvaus bendrovės valdymo. Taip buvo įtvirtinta prievolė biržoje kotiruojamoms bendrovėms skelbti finansinę ir kitą informaciją apie savo veiklą, o pagrindiniai valdymo svertai buvo perduoti valdyboms. Toks modelis pirmiausia įsitvirtino anglosaksiškuose kraštuose ir palaipsniui tapo norma visame pasaulyje. Čia ir Lietuvoje veikiantys įstatymai, reglamentuojantys akcinių bendrovių veiklą, praktiškai idealiai atkartoja tokio modelio reglamentavimą. Šiek tiek vėliau minėtas modelis buvo pritaikytas ir viešajame sektoriuje, taip pat pirmiausia anglosaksiškuose kraštuose. Iš esmės kaip tik šiame kontekste reikėtų klausti, kas yra valdymas organizacijoje, kurios aukščiausias valdymo organas yra kolegialus (taryba, valdyba ar kažkas kitas). Pagal nusistovėjusią tradiciją toks valdymas apima trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų organizacijai nustatymą, veiklos efektyvumo indikatorių nustatymą, vadovo skyrimą ir atleidimą, apmokėjimo politikos vadovui tvirtinimą, sprendimus dėl skolinimosi, pelno paskirstymo ir investicijų. Apskritai tai reiškia strateginio plano ir biudžeto nustatymą, vadovo skyrimą ir jo veiklos efektyvumo priežiūrą. Ir čia kalba eina ne tik apie informacijos turėjimą, bet apie jos pagrindu priimamus esminius sprendimus, susijusius su organizacijos valdymu. Kad nors formaliai ir įtvirtintas toks mechanizmas Lietuvoje neveikia pirmiausia buvo susigriebta vertinant valstybės valdomas įmones (patvirtintas Valstybės valdomų įmonių veiklos skaidrumo užtikrinimo gairių aprašas, parengtos įmonių veiklą apibendrinančios ataskaitos). Kad trūksta skaidrumo viešųjų įstaigų veikoje kalbama taip pat seniai, tačiau tik 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Viešųjų įstaigų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, numatantis viešųjų įstaigų ataskaitų viešą skelbimą ir detalizuojantis jų turinį. Bet skaidrumas ir viešumas yra svarbus ir būtinas žingsnis, siekiant tokių organizacijų veiklos efektyvumo, tačiau toli gražu neatrodo pakankamas.

Iš tikrųjų pagrindinis klausimas, matyt, yra tas, kodėl apkritai atrodanti pakankamai moderniai valdymo sistema, kuri yra įdiegta beveik trečdalyje viešojo valdymo institucijų (31 proc. visų organizacijų, už kurių efektyvumą atsakinga Vyriausybė, sudaro viešosios įstaigos, akcinės bendrovės ir valstybės įmonės), kažkokių apčiuopiamų efektyvumo rezultatų nedavė, o kai kuriais atvejais net atvirkščiai. Šią situaciją galėtų paaiškinti prielaida, kad kolegialaus valdymo organo diegimas beveik visose institucijose buvo suvokiamas ne kaip valdymo efektyvumo didinimas, o savivaldos organizacijoje įteisinimas. Tą labai simptomatiškai patvirtina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl aukštojo mokslo reformos, kuriame pažymima, kad „Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurioje aiškinama aukštosios mokyklos autonomijos samprata, pažymėta, kad aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldą, formuoja pačios aukštosios mokyklos“. Taigi, autonomija čia tiesiogiai traktuojama kaip savivalda. Tad per pastarąjį dešimtmetį kaip tik ir buvo viešai deklaruojama būtinybė daugeliui įstaigų ir organizacijų sustiprinti nepriklausomumą, autonomiją, o realiai siekiama vienintelio tikslo – įteisinti savivaldą. Savivalda nuo valdymo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju siekiama realizuoti organizacijų narių interesus ir atsiskaitoma tik jiems (ne visuomenei), o antruoju atveju – nustatomi visai visuomenei svarbūs organizacijos tikslai, suteikiami ištekliai ir atsiskaitoma už pasiektus rezultatus visai visuomenei (arba atitinkamoms institucijoms). Taigi, grįžtant prie A.Račo ir LRT tarybos ginčo, telieka konstatuoti, kad daugelis tarybos narių save laiko LRT savivaldos atstovais ir pasirengę siekti vienintelio esminio tikslo, atitinkančio visos šios organizacijos narių interesą – didesnį finansavimą iš biudžeto. Tuo tarpu vienas tarybos narys pageidauja, kad organizacija būtų valdoma ir kurtų pridėtinę vertę, efektyviai panaudodama turimus išteklius. Proporcija LRT taryboje iš esmės atspindi ir situaciją visoje valstybėje, - valdomų organizacijų yra mažiau nei 10 proc., kitose vienu ar kitu mastu klesti tikroji savivalda.

---

Apie bandymus reformuoti švietimo sistemą JAV

2012 02 25 the Economist publikuoja straipsnį apie JAV švietimo sistemos reformos kryptis ir tokios diskusijos vaidmenį artėjančių prezidento rinkimų kontekste (http://www.economist.com/node/21548268?frsc=dg%7Ca). Pažymėtina, kad daugelio respublikonų akys krypsta į Jeb Bush patirtį, kai jis vadovavo Floridos valstijai 1999 -2007 m. ir sugebėjo šios valstijos mokyklas iš atsiliekančių padaryti vienomis geriausių šalyje. Jo filosofija remiasi principu, kad „svarbu ne tai, kiek išleidžiama švietimui, o tai, kokiu būdu išleidžiami pinigai, ir tai, kaip vyksta mokymo procesas.“ Floridos reformos esmė - mokyklų reitingavimas ir galimybė tėvams pasirinkti geresnes mokyklas (įskaitant ir nevalstybines), mokinių, neatitinkančių minimalių standartų neperkėlimas į aukštesnį lygį, mokytojų atlyginimo susiejimas su pasiektais rezultatais ir talentingų žmonių pritraukimas į mokyklas, įskaitant ir tuos, kurie neturi specialaus pedagoginio išsilavinimo.

Apie perdėtą teisinį reguliavimą

The Economist (2012 02 18) skirtas įdomiai temai apie per didelį teisinį reguliavimą JAV. Nors tai turėtų būti visų pirma Europos problema, tačiau palaipsniui šis reiškinys plinta po visą pasaulį. Verta susimąstyti dėl autoriaus nurodytų priežasčių, skatinančių perdėtą reguliavimą. Tai įstatimdavių puikybė ir įsitikinimas, kad viską absoliučiai galima reguliuoti. Kartu su lobistų pastangomis prastumti sau naudingas nuostatas tai sukuria mechanizmą, produkuojantį vis naujas ir sudėtingesnes taisykles. Čia galima prisiminti mūsų Seimą, kuris nepaisant visokių parlamentinių tyrimų nuo kadencijos pradžios 2008 m. lapkričio 17 d. sugebėjo priimti net 1920 įstatymų. Tad galima sakyti, kad kiekvieną mielą dieną, įskaitant savaitgalius ir šventes, atsiranda 1 ar 2 nauji įstatymai. Stebėtinas produktyvumas. Tiesa, ankstesnės kadencijos Seimas tik šiek tiek nusileido savo veiklos tempais – kiekvienai kalendorinei dienai teko po 1,3 įstatymo.

Taigi, ką siūlo protingos galvos JAV? Siūloma užtikrinti, kad kiekvieną įstatymo projektą įvertintų nepriklausomas vertintojas (ar institucija) kaštų – naudos analizės požiūriu. Šis vertinimas turi būti skelbiamas viešai. Reikia pažymėti, kad Nyderlandai ir Vokietija turi įstatymu įtvirtinę panašią prievolę atlikti vertinimą ir viešai jį paskelbti. Tačiau kur kas paprastesnis ir efektyvesnis siūlymas yra reguliacinio pobūdžio įstatymuose numatyti nuostatą, kad toks reguliavimas automatiškai nustoja galioti, tarkim po dešimties metų. Jei tai būtų įtvirtinta, įstatymų leidėjai turėtų atsižvelgti į es-post vertinimą prieš nustatydami neribotą vieno ar kito reguliavimo galiojimą. Na ir paskutinis siūlymas – įstatymai turi būti paprastesni, turi būti tik pagrindinės taisyklės, nesistengiant surašyti detalių instrukcijų. Visiška tiesa, tačiau mūsų teisinėje sistemoje tai beveik neįmanoma. Juk teisininko profesija vis dar išlieka tarp labiausiai pageidaujamų.

Apie viešąjį valdymą

Vasario 7 d. Vyriausybė patvirtino Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programą, kuri beveik nebuvo pastebėta žiniasklaidos (tik „Respublika“ tai pavadino lozungų rinkiniu, plačiau nieko neaiškindama). Kaip ten bebūtų, tačiau minėtoje programoje yra kai kurių dalykų, pakankamai svarbių įvairiems sektoriams, įskaitant ir švietimo. Pirmiausia kalba eina apie standartų nustatymą ir įstaigų reitingavimą („...sudaromas minimalių paslaugų kokybės standartų rinkinys ir pagal jį vertinami sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių ir kitų paslaugų teikėjai.....“ „kasmet bus atliekamos paslaugų vartotojų apklausos apie paslaugas teikiančias įstaigas, šių apklausų rezultatai viešai skelbiami ir pagal juos reitinguojamos paslaugas teikiančios įstaigos. Įgyvendintos paslaugų kokybės gerinimo iniciatyvos turi atsispindėti paslaugas teikiančių įstaigų vadovų veiklos rezultatuose.“). Taip pat numatomas žymiai platesnis visuomenės įsitraukimas ir mokyklų tarybų vaidmens stiprinimas („... bus rūpinamasi, kad jos [visuomenės] atstovai kuo aktyviau dalyvautų valdant įstaigas, teikiančias švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, viešojo saugumo paslaugas, didėtų šių įstaigų tarybų vaidmuo, būtų sudarytos sąlygos visuomenei vertinti šių įstaigų vadovų veiklą“). Ir galiausiai užsimenama apie galimybes plačiau taikyti kadencijas įvairių įstaigų (įskaitant ir švietimo) vadovams („.... tobulinant šių įstaigų ir įmonių vadovų veiklos priežiūrą, bus nustatomos jų ir įmonių valdybos narių kadencijos, tačiau neribojamas jų skaičius. Bus svarstoma galimybė nustatyti minėtų įstaigų vadovų pavaduotojų ir aukštesnės grandies vadovų kadencijas. Tobulinant valstybės vykdomosios valdžios sistemos įstaigų ir įmonių valdymą, bus nustatyti bendri šių įstaigų ir įmonių vadovų atrankos, jų veiklos susiejimo su rezultatais, veiklos vertinimo, informavimo apie rezultatus principai....“). O galiausiai mokykloms numatomas ir vienas papildomas vaidmuo: „kad visuomenė aktyviau dalyvautų viešojo valdymo procesuose, bus stiprinama jos pilietinė branda, ugdomas pilietinis sąmoningumas – jai suteikiama žinių apie valstybės turimos informacijos naudojimo ir gyventojų dalyvavimo viešojo valdymo procesuose galimybes. Visuomenės švietimas šiais klausimais turėtų būti pradėtas jau mokyklose ir stiprinamas kituose švietimo sistemos lygiuose.“ Manau, kad būtų buvę geriau, kad tokia programa būtų priimta po išsamių konsultacijų su visuomene ir parašyta ne tokia biurokratine kalba, tačiau „išėjo, kaip visada“. Na ir nereikia užmiršti, kad pas nuo programų iki jų įgyvendinimo labai jau netrumpas kelias, kurį ne visada ir nueiname.

Kas gi yra tas valstybės tarnautojas?

Viešasis sektorius Lietuvoje yra tiek pripainiotas, kad dažnai vieni kalba apie vienus dalykus, kiti – apie kitus, vieni traukia vienus skaičius, - kiti jau kitus. Esu tikras, kad bet kokia diskusija bus nevaisinga, kol visi – politikai, žiniasklaida, tarnautojai, biudžetininkai ir visuomenė neišsiaiškins ir nesutars, kas gi yra tie valstybės tarnautojai.

Šią problemą labai akivaizdžiai iliustruoja Irenos Petraitienės, Lietuvos valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės 2012 m. vasario 3 d. portale www.delfi.lt paskelbtas komentare „Ar valstybės tarnautojai - visų ekonominių problemų Lietuvoje kaltininkai?“ Manau, kad tikrai gerai, kad tokia diskusija vyksta, ir bandoma žiūrėti į skaičius, o ne vien remtis emocijomis. Tačiau tie skaičiai beprasmiai, jei nesusikalbame, ką jie reiškia.

Taigi, kas yra toji valstybės tarnyba. Teisininkai čia turi vienareikšmį atsakymą, - tai žmonės, kurie dirba pagal Valstybės tarnybos įstatymą. 2011 m. gruodžio 1 d. jų buvo 51184 (pagal Valstybės tarnybos registro duomenis), iš kurių 26413 – karjeros valstybės, apie kuriuos ir kalba ponia I.Petraitienė. O kas gi tie likę? Tai taip vadinami statutiniai tarnautojai, kurie dirba vadovaudamiesi savo statutais. Čia lyg ir aišku, tačiau tarp statutinių yra ir „geri“ policininkai su gaisrininkais, kurie dirba gatvėje ir „blogi“ statutiniai, kurie sėdi kabinetuose. Kad dar būtų painiau, reikia pridėti dar 20742 taip vadinamų darbo sutartininkų, kurie dirba pagal kiekvienos įstaigos nustatytas taisykles, tik jų atlyginimas yra stipriai apribotas Vyriausybės nutarimu. Taigi lyg ir išeitų, kad valstybei dirba 71926 žmonės, iš kurių savivaldoje darbuojasi šiek tiek mažiau nei penktadalis.

Tačiau čia toli gražu dar ne viskas. Į šį skaičių neįskaičiuoti politikai (tie patys, kurie daugelio supratimu visai be reikalo gauna atlyginimą, t.y. Seimo nariai, ministrai, merai, savivaldų tarybų nariai), teisėjai, prokurorai, valstybės pareigūnai (pavyzdžiui Konkurencijos tarybos vadovas, Valstybės kontrolierė ir kt.), Lietuvos banko valdybos nariai ir darbuotojai. Visi jie dirba ir algas gauna pagal skirtingas taisykles (skirtingus įstatymus). Čia taip pat nėra kareivių, kurių algas nustato Vyriausybės nutarimas. Ar visi jie buitine prasme yra suprantami kaip valdininkai? Ko gero.

Toliau pasižiūrėjus, rasime visą plejadą biudžetinių įstaigų, kurių vadovai nėra valstybės tarnautojai. Iš vienos pusės tos įstaigos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, todėl kaip ir savaime priskirtinos prie tarnautojų kategorijos, tačiau iš kitos pusės tarp jų yra ir teatrai, bibliotekos, kai kurios švietimo įstaigos. Jų darbuotojus vadinti valdininkais lyg ir nesinorėtų. Tačiau vėlgi, pažvelgus į užsienio šalių praktiką, tarkime tą pačią Vokietiją, ten net mokyklose dalį mokytojų sudaro valstybės tarnautojai (vok. - der Beamte). Tad visuomenė (o kartu ir žiniasklaida), lyg ir linkusi laikyti „paprastą bibliotekininką“ padoriu žmogumi, o jau bibliotekos direktorių – kaip ir valdininku. Tačiau vertinant statistiką, visi be jokio abejonės suplakami į krūvą.

Toliau tenka prisiminti visas viešąsias įstaigas. Kai kalba pradeda eiti apie ligonines ir jų vadovų atlyginimus beveik niekas iš žiniasklaidos atstovų neabejoja, kad jie priskirti „blogiesiems“ valdininkams. 2010 metais veikė 168 viešosios įstaigos, kuriose dalininko teises ir pareigas įgyvendino ministerijos ar ministerijų valdymo srityse veikiančios įstaigos. 2010 metais šiose viešosiose įstaigose dirbo vidutiniškai 30466 darbuotojai (2002 metais – 25517, 2008 metais – 29459), darbo apmokėjimo suma buvo 775,8 mln. Lt (2002 m. – 280,3 mln. Lt, 2008 metais – 808,6 mln. Lt). Čia neįtraukta VšĮ Lietuvos radijas ir televizija bei visi universitetai, turintys specifinį statusą. Bandoma įtikinti, kad VšĮ finansavimą gauna ne iš biudžeto (sakoma, kad ne iš biudžeto tiesiogiai, o per programas). Tačiau, kaip ten bežiūrėsime, nors ir gaunama tam tikra dalis pajamų iš paslaugų pardavimo, o gydymo įstaigos finansuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, tačiau iš esmės tai yra tie patys mokesčių mokėtojų pinigai.

Na ir galiausiai lieka visos valstybės ir savivaldos valdomos valstybės, savivaldos įmonės ir akcinės bei uždarosios akcinės bendrovės. Čia vėlgi, peržvelgus žiniasklaidos nuolat keliamą algų klausimą (įskaitant ir premijas), susidaro įspūdis, kad šiose įstaigose dirbantys žmonės taip pat priskirtini valdininkams. Manau, kad daugelis šventai tiki, kad Regitroje automobilį registruojantis darbuotojas ar įmonės ataskaitos reikalaujantis Registrų centro darbuotojas yra tikrų tikriausias valdininkas. Tokiose organizacijose 2010 m. dirbo 38424 darbuotojai, neįskaičiuojant įvairių savivaldos darinių.

Apskritai, centrinės valdžios sektoriuje 2010 m. veikė 1178 įstaigos, o jose dirbo beveik 183 tūkst. darbuotojų, kuriems per metus buvo išmokėta 4.316 mlrd. litų algoms (atitinkamai – vidutinė alga 1965 lt).  Kai tokia situacija, kiekvienas kalbėtojas (jei tik supranta, apie ką kalba) situaciją gali interpretuoti kaip tik nori.