Kaip JAV sprendžia farmacininkų ir gydytojų draugysčių klausimą

JAV, valstybėje, kur laisva rinka vis dar yra nepajudinama vertybė, visgi valdžia rimtai susirūpino medikų ir farmacininkų draugyste. Todėl visos farmacinės kompanijos buvo įpareigotos viešai paskelbti visus mokėjimus, kuriuos atliko gydytojams. Apie tai šiandien praneša The New York Times (straipsnis Fees To Doctors By Drugs Makers To Be Disclosed.). Kad farmacininkai negudrautų, nuspręsta informaciją tikrinti, o tie, kurie nusprendė kažką slėpti, gali užsidirbti baudą iki 1 mln. USD.

Pažymėtina, kad tai labai logiškas žingsnis žinant apie JAV (ir JK) iniciatyvas kuo daugiau informacijos padaryti prieinamos visuomenei. Ir čia kalba eina ne vien apie viešųjų organizacijų disponuojamą informaciją, bet ir apie privatų sektorių.

Skolų ar viešojo sektoriaus plėtros krizė?

Dar 1986 m. vadybos mokslo pradininkas Peter F.Drucker savo knygoje „Vadyba: užduotys, atsakomybės, praktikos“ nurodė, kad XX amžiuje viešosios ir valdžios organizacijos augo kur kas greičiau nei verslo sektorius. Taip pat didėjo jų sukuriama BVP dalis. Mes žinome, kad didėja ir perskirstoma per mokesčius BVP dalis ir, atitinkamai, viešųjų organizacijų biudžetai. Šios institucijos išsiskiria tuo, kad yra valdomos gaunamo biudžeto pagrindu ir todėl vienintelis jų tikslas (ir rezultatas) – dar didesnis biudžetas. Peter F.Drucker rašė, kad kiekvienoje valstybėje piliečiai vis garsiau skundžiasi vyriausybių biurokratiškumu. Iš tikrųjų šiuo skundu jie nori pasakyti, kad valstybinės organizacijos veikia jų pačių darbuotojų labui, o ne tam, kad įneštu savo įnašą ir rūpintųsi efektyvumu. Tai antivadyba (angl. mismanagement). Tą iš dalies patvirtina ir stiprėjančios viešojo sektoriaus darbuotojų profsąjungos.

Tačiau iš kitos pusės niekas neabejoja, kad viešosios paslaugos reikalingos. Juk niekas nesutiktų atsisakyti mokyklų, universitetų ir ligoninių. O galimybės visuomenei naudotis viešosiomis gėrybėmis atsirado, kai verslas sugebėjo sukurti tokią pridėtinę vertę, kurios dalies pradėjo pakakti vis naujiems ir naujiems projektams ir naujoms veikloms. Iš čia ir yra tikėjimas, kad kiekvienos iš biudžeto finansuojamos veiklos biudžetas privalo nuolat didėti, todėl negalima atsisakyti jokios veiklos ir žmonių.

Maža problema atsirado tada, kai noro plėsti viešąsias paslaugas verslas (t.y. mokesčių mokėtojai) jau nebesugebėjo finansuoti. Tada visa tai buvo pradėta tenkinti iš skolų. Tad nuolatinė viešųjų organizacijų (ir paslaugų) plėtra, kuri paskutiniais keliais dešimtmečiais buvo finansuojama paskolomis žlugo, pradėdama masinį taupymo periodą. Tuo metu teoriškai siūlyta finansinės kontrolės ir konkrečių tikslų formulavimo sistema kartu su finansavimo krepšelių principu yra jau keletą dešimtmečių diegiama. Tos šalys, kurios šiuos principus įdiegė anksčiau, šiuo metu yra geresnėje padėtyje, nei kitos (ypač Graikija). Tačiau nesuradę atsakymo, kaip toliau turime žiūrėti į viešąsias paslaugas, neišspręsime jokių problemų.

Apie valstybės tarnautojus ir politines partijas

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus sociologo Vlado Gaidžio interviu šios dienos www.delfi.lt (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vgaidys-uz-ts-lkd-gausiai-balsuoja-vyriausi-zmones-uz-liberalus-jauni-ir-kvalifikuoti.d?id=52961873) yra įdomių minčių apie valstybės tarnautojus. Jis tvirtina, kad socialdemokratų partija „tikrai išsiskiria už ją balsuojančių valstybės tarnautojų skaičiumi“ ir patvirtina žurnalisto teiginį, kad „LSDP, kitaip nei Tėvynės sąjunga, yra pirmiausia ne pensininkų, bet valstybės tarnautojų interesams atstovauti turinti partija“. Be kita ko, Graikijoje lygiai taip pat. Buvęs premjeras socialdemokratas susidūrė su labai rimtomis problemomis, kai tarptautiniai donorai pareikalavo peržiūrėti valstybės tarnautojų veiklos reglamentavimą, juk akivaizdi savižudybė kovoti su savo elektoratu. Ir skirtumas nuo Vakarų Europos yra tas, kad ten valstybės tarnautojų interesus atstovauja profsąjungos, o ne politinės partijos. Aišku, čia jau kitas aspektas, nes visame išsivysčiusiame pasaulyje profsąjungų vaidmuo privačiame versle nuosekliai mažėja, o viešajame sektoriuje stiprėja. Šiuo metu ten pačios įtakingiausios yra viešųjų paslaugų teikėjų (mokytojų, medikų ir t.t.) profsąjungos.

Viešosios organizacijos ir inovacijos

Vakar žurnale Veidas (50/2011) pasirodė trumpas straipsnelis „Kodėl Lietuvos įstaigų tris kartus daugiau nei Estijoje“. Viskas, kas ten pasakyta yra teisinga. Tačiau norėčiau pridurti keletą papildomų pastebėjimų. Sprendimų priėmėjai, kurie yra atsakingi už šiandieninį organizacijų peizažą, manyčiau, tvirtai tikėjo ir tebetiki, kad valstybės tvirtybė – nuolat besiplečiančios institucijos. O tai reiškia, kad ne tik organizacijos pačios turi nuolat didėti, tačiau augti ir jų skaičius. Vienintelis teisingas atsakas į naujus gyvenimo iššūkius – atskiros organizacijos įsteigimas. Jei tėvai nemoka elementų – steigiam elementų fondą, jei numatoma ES parama – steigiam paramos skirstymo agentūras ir t.t. Kai problema sprendžiama, įsteigiant naują organizaciją, dažniausiai po keleto metų lieka ir problema ir institucija. Ir dažnai čia reikia ne naujos organizacijos, o kito ir inovatyvaus požiūrio. Ir nereikės piktintis tokiais komentarais, kaip www.delfi.lt straipsnelyje „20 metų Lietuvoje gyvenantis švedas: jūsų visuomenė sovietmečio sužalota labiau nei atrodo“ pateiktas komentaras: „matau jūsų semisovietines valstybines įstaigas, matau neryžtą, gal naivų pasitikėjimą savimi, kad „padarysime patys“. Iš kitos pusės matau patiklumą – laukiant kažko – Briuselio, amerikiečių... Dalis tebelaukia Maskvos.“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/20-metu-lietuvoje-gyvenantis-svedas-jusu-visuomene-sovietmecio-suzalota-labiau-nei-atrodo.d?id=52858749).

Čia norėčiau priminti kai kurias Peter F.Drucker mintis. Vadybos klasikas savo knygoje “Inovacijos ir verslumas“ (1984 m.) rašo: „Viešosioms organizacijoms keistis ir diegti inovacijas yra žymiai sunkiau net ir lyginant su labiausiai biurokratizuotoms privantaus verslo įmonėms. Tai, kas šiuo metu „egzistuoja“ tampa papildoma kliūtimi. Bet kuriuo atveju, kiekviena viešoji institucija siekia plėstis. Kai jos veikla nėra vertinama pelno kriterijumi, įstaigos dydis tampa vieninteliu sėkmės kriterijumi, o augimas – vieninteliu tikslu. Ir tada, žinoma, atsiranda naujų būtinų darbų, kurie neišvengiamai turi būti padaryti. Tad atsisakyti to, kas "visada buvo daroma" ir pradėti daryti kažką naujo viešosioms institucijoms prilygsta prakeiksmui, arba bent jau tampa nepakeliamai skausminga. Didžioji dalis inovacijų viešosiose institucijose atsiranda pašaliečių dėka arba ištikus krizei.“ Toliau jis labai tiksliai apibrėžia, kad „viešosios institucijos sėkmė matuojama gautu didesniu biudžetu, o ne pasiektais rezultatais.“ Tačiau visa tai nepaneigia būtinybės ieškoti inovacijų, jas diegti ir keistis. Jei tai nevyks, institucijos taps atgyvenamomis, kuriomis niekas nepasitiki, o lygiagrečiai pradės kurtis privačios iniciatyvos. Kad to neįvyktų, institucijos savo kasdienėje veikloje turi įdiegti inovacijų praktiką, aiškiai nustatyti pasiekiamus tikslus, o ne nuolat kalbėti apie plėtrą.

Keli papildomi pastebėjimai apie pedagogus

Šiandien naujienų portalas delfi.lt paskelbė (jei ko nesumaišė) Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Alekso Bružo komentarą apie Seimo langų daužymo praktiką - „Galbūt ir gerai. Kad dažniau padaužytų. Ir vieni, ir kiti langai, kur sėdi mūsų aukščiausi pareigūnai, yra užtamsinti. (...) Jeigu jie nesupranta, reikalinga jėgos pozicija“. Tai ko tada mokosi mūsų vaikai mokyklose? Jei palyginus su kitomis valstybėmis mokinių rezultatai blogėja, tai gal didėja gebėjimai daužyti langus? Kažkaip sunku tada save įtikinti, kad auga kūrėjų, o ne griovėjų karta. Ir jei kas dar nori kažką keisti čia, o ne emigruoti, tai reikia pradėti kaip tik nuo švietimo srities.

Dar kartą apie valdininkų algas ir tautinius mitus

Beveik kas mėnesį nuvilnija visuotinas pasibaisėjimas – valstybės tarnautojai gauna algas, kurių dalis yra priedai. Tai koks būtų siūlymas? Nemokėti visai algų? Tautietis yra šventai įsitikinęs, kad jie ir taip užsidirba, vogdami, imdami kyšius ar pardavinėdami informaciją bulvarinei žiniasklaidai. Ar kartais ne čia slypi daug gilesnė pasaulėžiūrinė problema? Juk taip galvoja ir smulkus verslininkas, (ne) mokėdamas atlyginimo savo samdytiems darbuotojams. Taip galvoja darbuotojas, vogdamas iš darbdavio. Juk šioje šalyje už atliktą darbą nereikia mokėti, alga mokama už turimą darbo vietą, o joje būtina išspausti iš darbuotojo viską. O po to ašaros, kad nėra darbuotojų, kad mūsų algos vienos mažiausių ES. Tai gal amžiną rūpestį demonstruojantys veikėjai ir populistiniai politikieriai galėtų geriau paklausti, ar valdininkai gauna adekvatų atlyginimą už jų atliekamą darbą ir ar jie atlieka darbą tinkamai? Kažkaip atrodo, kad nors praėjo 150 metų nuo baudžiavos panaikinimo, tačiau daugelio sąmonėje ji vis dar giliai suleidusi šaknis. Ir ar ne iš čia tokie įspūdingi emigracijos tempai, juk tik nuo pono pabėgęs valstietis gali pats kurti savo gerovę. Manau, kad čia gali kažkas pasikeisti tik tada, kai kiekviena pasitaikiusia proga visur, kur tik galima, bus nustota propaguoti baudžiavines vertybes ir aiškiai pasakyta, kad alga turi būti mokama už padarytą darbą. Ir blogai yra ne tai, kad mokama alga, o tai, kad nepadaromas darbas.

Apie graikiško taupymo pamokas mums

Nežinau, kiek patikima informacija apie bankroto akivaizdoje Graikijoje priimamus sprendimus (http://verslas.delfi.lt/business/graikai-mokysis-gyventi-be-premiju-ir-priedu.d?id=52625857). Tačiau į keletą aspektų būtina atkreipti dėmesį. Vienas principas, kurį ketina įgyvendinti Graikija, tai ilgą darbo stažą turinčių darbuotojų perkėlimas 1-2 metams į rezervą, mokant jiems 60 proc. algos, o vėliau priklausančią pensiją. Toks kelias atrodo gana racionalus sprendžiant ženkliai per didelio darbuotojų skaičiaus problemą, kartu nesukeliant socialinės katastrofos. Tad ar negalėtume kažką panašaus padaryti spręsdami mokytojų ir policininkų skaičiaus klausimą? Na, o antras, jau ir mūsų viešojoje erdvėje įkyrėjęs klausimas – premijos. Vyriausybės pozicija buvo ne kartą išsakyta, tačiau kodėl įstatymų leidėjams neužtenka ryžto premijų atsisakymo įtvirtinti įstatymiškai?