Kaip sukurti pirmaujančią švietimo sistemą regione? Keli paprasti žingsniai

Jei nuo diskusijų apie antraeilius švietimo sistemos dalykus (tokius kaip išankstinis mokytojų išėjimas į pensiją, įstaigų tinklo optimizavimas, vadovėlių perrašymas ir t.t.) pereitume prie esminių darbų, tai per 5 – 7 metų laikotarpį būtų galima sukurti pirmaujančią regione švietimo sistemą, suteikiančią žinias, ugdančią gebėjimus ir vertybes tam, kad kiekvienas taptų savo ir šalies sėkmės kūrėjais. Ir tam net nereikia papildomų finansinių išteklių.

Tam tereikia pagrindinį dėmesį sutelkti į pačių pagrindinių ir universalių gebėjimų (skaitymo ir rašymo, matematikos ir taikomųjų mokslų) ugdymą bei užsienio kalbos mokymą ir sustiprinti dėmesį rezultatų sulyginimui su kitomis valstybėmis (remiantis PISA tyrimais ir pan.). Tai būtina, nes nepaisant to, kad finansavimas ženkliai augo, tačiau visose srityse – skaityme, matematikoje ir taikomuosiuose moksluose – 2009 m. lyginant su 2006 m. Lietuvos reitingas PISA tyrime sumažėjo. Mokyklos turi visų pirma užtikrinti bazinių švietimo paslaugų kokybę.

Praktiškai tai reikštų, kad pirmajame etape įvedama mokymo kokybės kontrolės sistema, nustatant minimalius standartus kiekvieniems mokymosi metams ir įdiegiant tų standartų kontrolės sistemą. Pagrindinis kokybės kontrolės elementas – mokinių žinių testų rezultatų pokyčių panaudojimas mokymo kokybės vertinimui ir mokyklų, jų vadovų ir mokytojų reitingavimo sistemos diegimui. Šie testai nebūtų naudojami vertinti mokinių gebėjimus toliau mokytis. Visa ši sistema būtų kuriama plėtojant esamus įrankius, nesiūlant administraciniu būdu perbalansuoti mokymo proceso ar daryti pakeitimus mokymo programose.

Kartu mokyklose būtina sustiprinti skaidrumą, užtikrinant informacijos, susijusios su mokyklų mokymo kokybe ir išteklių valdymu prieinamumą visuomenei ir tėvams. Taip pat reikia realiai įtraukti tėvus į mokyklų veiklos valdymą, peržiūrint mokyklų tarybų formavimo ir veiklos principus ir suteikiant joms teises spręsti resursų paskirstymo ir personalo klausimus. Tai leistų užtikrinti mokyklų vadovų veiklos efektyvumo vertinimą, jų atskaitomybę tėvams.

Visos šios prielaidos reikalingos tam, kad iš esmės būtų pagerinta mokytojų korpuso kokybė. Čia pagrindinis tikslas būtų per 5 metus sumažinti mokytojų skaičių 35 proc., atsilaisvinusius finansinius išteklius panaudojant likusių pedagogų algų didėjimui, susietam su rezultatais, ir ilgai dirbusių mokytojų, pasitraukusių iš švietimo sistemos, socialinių garantijų (kompensavimo) programai finansuoti.

Visi šie žingsniai turėtų per penkerius metus duoti pirmuosius rezultatus bendrojo lavinimo sistemoje ir užtikrinti Lietuvos pakilimą PISA tyrime bent iki OECD vidurkio, o kartu ir didesnę švietimo paslaugų kokybę.

Dar kartą apie švietimą ir kokybę

Kaip ir bendrajam išsilavinimui, kokybės kriterijai turi būti taikomi ir profesiniam, aukštajam ir universitetiniam mokslui. Šiuo metu yra stiprinama šių mokymo įstaigų autonomija (statusas keičiamas į VšĮ), tačiau nieko nedaroma tam, kad būtų sustiprinta jų veiklos kokybės priežiūra. Tai palaipsniui pavers minėtas įstaigas diplomų fabrikais, kurie ekonominiu požiūriu veikia gana efektyviai, tačiau palaipsniui praranda prestižą ir savo veiklos prasmę. Kartu tai diskredituoja visą švietimo sistemą. Tad jauni žmonės ne tiek galvoja, kokią mokyklą pasirinkti, kiek svarsto, ar neverta tęsti studijų užsienyje.

Siekdami įvertinti profesinio mokymų įstaigų veiklą kai kurie ekspertai siūlo vertinti jų efektyvumą pagal išlaidas, tenkančias vienam studentui (kuo išlaidos mažesnės ir pasiekiami kokybės standartai, tuo įstaiga veikia efektyviau) ir biudžetinio bei kito finansavimo santykį (kuo mažesnė našta biudžetui, tuo veikla yra efektyvesnė). Tuo tarpu įstaigos veiklos kokybė galėtų būti vertinama pagal baigusių dalį, kurie registravosi darbo biržoje. Kaip pagalbinis kriterijus galėtų būti naudojamas įstojusių skaičius ir turimi finansiniai resursai. Dar labiau sofistikuotas kriterijus būtų vidutinis vieną ar kitą specialybę baigusių darbo užmokestis. Bet kuriuo atveju būtina susitarti dėl kokybės kriterijų ir užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų nuosekliai renkama (ir skelbiama).

Čia pavyzdžiu galėtų būti Kanados Ontarijo provincijoje įdiegta kolegijų vertinimo sistema, kurios rezultatai publikuojami kiekvienais metais. Šiuo metu yra vertinama baigusiųjų įsidarbinimo dalis praėjus pusmečiui, baigusiųjų pasitenkinimas studijomis, darbdavių pasitenkinimas buvusiais studentais, studijuojančių pasitenkinimas studijomis ir pradėjusių ir baigusių studijas santykis.

Todėl būtina profesiniam ir aukštajam mokslui nustatyti aiškius kokybės kriterijus ir įpareigoti steigėjus užtikrinti, kad tie kriterijai būtų pasiekiami. Taip pat turi būti įdiegta platesnė tokių įstaigų vertinimo schema, kuri leistų reguliariai kaupti informaciją apie materialinių resursų panaudojimą, dėstytojus, jų apmokėjimą ir pan.

Dėl neformalaus ugdymo dabar verda karštos diskusijos ir tikimasi, kad artimiausiu metu ir čia bus įdiegtas krepšelio principas. Keturios savivaldybės net pradėjo bandomuosius projektus. Tačiau čia yra keletas svarbių aspektų. Pirmiausiai, neužtikrinant tinkamos bendrojo išsilavinimo kokybės nėra prasminga dar labiau didinti neformalaus ugdymo prieinamumą. Taip pat svarbu, kad nėra aiškūs finansavimo limitai ir nėra jokio sutarimo, kokia suma būtų pakankama vienam vaikui. Įdiegus krepšelio mechanizmą šioje srityje greičiausiai būtų sukurtos ilgalaikės problemos, kurias būtų labai sudėtinga spręsti ateityje. Todėl siūlytina čia sustiprinti tėvų vaidmenį ir atsakomybę, o valstybės parama galėtų būti teikiama susigrąžinant dalį Gyventojų pajamų mokesčio. Toks mechanizmas geriau ar blogiau suveikė skatinant įsigyti būstą ir kompiuterius ir gan neskausmingai kompiuterių atveju buvo panaikintas. Kartu tai skatina visą procesą organizuoti skaidriau ir atsakingiau.

Šiek tiek apie atlygį vadovams

JK, netylant diskusijai dėl privačių bendrovių neadekvačių vadovų atlyginimų, Aukštoji apmokėjimo komisija paskelbė savo ataskaitą (http://highpaycommission.co.uk/wp-content/uploads/2011/11/HPC_final_report_WEB.pdf). Ataskaitoje raginama užtikrinti daugiau skaidrumo, sustiprinti atskaitomybę ir supaprastinti apmokėjimo sistemą.

„Mūsų didžiausių bendrovių vadovų skatinimo sistemos yra per daug komplikuotos. Tai negarantavo geresnių bendrovės rezultatų, o kartu ženkliai sumažino skaidrumą. Tokioje situacijoje akcininkai ir visuomenė praktiškai beveik negali nustatyti, kiek turi būti mokama. Ir tai kenkia verslui ir visuomenės pasitikėjimui.“ – sakoma ataskaitoje.

Jei JK tokia diskusija vyksta apie privačių bendrovių vadovų apmokėjimą, tai ar negalima būtų pas mus pagrindinius principus įdiegti bent jau visoms įstaigoms ir įmonėms, kurias yra įsteigusi valstybė?

Ar ką nors pakeis kadencijos sveikatos sistemoje?

Vakar šiek tiek modifikavęs Respublikos Prezidentės siūlymą Seimas visgi apsisprendė sveikatos priežiūros įstaigų vadovams įvesti kadencijas. Taip, buvo atsisakyta kadencijų ribojimo, tačiau kiti elementai išliko. Reikia pripažinti, kad kadencijų skaičiaus ribojimas valstybės administruojamame paslaugų sektoriuje nelabai pasiteisino. Belieka prisiminti M.Romerio universiteto rektoriaus prof. dr. Alvydo Pumpučio patirtį, vadovaujant šiai įstaigai nuo 1990 m. Taigi, jei nebus steigėjų įsitikinimo, kad reikalingi pokyčiai vienoje ar kitoje įstaigoje, tai niekas nepasikeis ir nepadės čia ir kadencijų skaičiaus ribojimas. Kadencijos tėra įrankis, palengvinantis įstaigų steigėjams įgyvendinti būtinus pokyčius, tačiau jos pačios dar negarantuoja pokyčių.

Bet kuriuo atveju, reikia sveikinti dar vieno papildomo valdymo instrumento sukūrimo sveikatos sektoriuje. Ir čia norisi paklausti, ar negalima būtų vieną kartą pasakyti, kad visų biudžetinių įstaigų, valstybės valdomų įmonių ir viešųjų įstaigų vadovams taikomos kadencijos?

Švietimo sistema ir inovacijos: viskas turi prasidėti mokykloje

Inovacijos švietimo sistemai yra būtinas elementas tam, kad ji išliktų dinamiška ir suteiktų praktiškai pritaikomų žinių. Tačiau pagal savo tikslus ir teikiamas galimybes inovacijos yra pakankamai skirtingos.

Vienos jų leidžia pagerinti mokymo procesą. Čia visų pirma kalba eina apie IT technologijas ir suskaitmenintą turinį, kuris vizualizuoja mokamuosius dalykus, paverčia mokymo procesą interaktyviu. Tokio tipo inovacijų naudojimas yra labiausiai suprantamas mokyklose ir tam skiriamas bent šiuo metu pagrindinis dėmesys. Čia galima tikėtis nuolatinių pokyčių. Pavyzdžiui, programinės įrangos naudojimas skaitymo mokymui nors kol kas ir nėra labai paplitęs, tačiau per pastaruosius metus jos naudojimas ypač suaktyvėjo Olandijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje . Šiuo metu yra gana dėkinga situacija, nes reikalingos materialinės investicijos kai kuriais atvejais gali būti finansuojamos per ES struktūrinius projektus ir tai suteikia papildomų galimybių mokyklų vadovybei. Tačiau silpnoji grandis sėkmingam tokių inovacijų panaudojimui yra patys mokytojai. Todėl turi būti aiški sistema, kuri mokyklos mastu vertintų mokytojų gebėjimus išnaudoti turimus inovatyvius resursus ir skatintų tai daryti.

Kitokio tipo yra inovacijos, kurios tik pradeda skintis kelią rinkoje arba tos, kurias verslas tik pradeda naudoti. Čia pagrindinis klausimas, kur vaikai pirmą kartą susidurs su naujais produktais ir, ar išmoks jai teisingai naudotis. Taip, tarkime, planšetinių kompiuterių atveju, vaikai naujovę visų pirma išbandys namuose arba pas draugus. Tačiau didesnė pridėtinė vertė būtų, jei su šiuo produktu pirmą kartą būtų susipažįstama mokykloje, panaudojant tai mokymo procesui. Šiuo atveju reikia švietimo sistemos lyderystės, diegiant naujoves.

Tačiau pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas inovacijoms, kurios sprendžia esmines švietimo sistemos problemas ir didina efektyvumą. Čia visų pirma reikia išnaudoti gerą Lietuvos duomenų perdavimo infrastruktūrą, taip užtikrinant kokybišką ugdymą mažose ir nutolusiose mokyklose. Ten, kur reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai (fizika, chemija ir pan.) galima būtų rengti pamokas teletiltų principu. Tokios sistemos sukūrimas ir pritaikymas leistų Lietuvai tapti vienu iš lyderių technologijų diegimo srityje. Taip pat vertinimo sistemų automatizavimas leistų atpiginti ir paspartinti reikalingų duomenų surinkimą.

Galiausiai būtina pritaikyti inovacijas švietimo sistemos valdymui ir stebėsenai. Tam reikia sukurti patikimus vaikų, mokinių, studentų, mokytojų, mokyklų registrus, kuriuose būtų kaupiama informacija ir apie mokymo kokybę. Taip pat diegiant nacionalinius standartus, būtina automatizuoti testavimo ir testų taisymo procesą, taip ženklai atpiginant vertinimo sistemos kaštus.

Tačiau pagrindiniu iššūkiu šioje srityje yra ne finansiniai ištekliai ir technologijos, o žmonių pasirengimas ugdyti tinkamą inovacijoms kultūrą. Ir čia be esminių pokyčių pedagogų korpuse reikšmingo proveržio nėra ko tikėtis.

Kai švietimo sistema priklauso mokytojams (2)

Galime situaciją palyginti ir su Naująja Zelandija (tai 4 mln. gyventojų valstybė, teikianti daug informacijos viešai, jos švietimo sistema yra centralizuota ir labai gerai vertinama PISA studijoje). Taigi, mokinių skaičius Lietuvoje yra 410435, o Naujoje Zelandijoje – 766408, mokytojų – 37560 ir 50950. Taigi, jei taikytume Naujosios Zelandijos standartus. Lietuvoje teliktų 27285 mokytojai (10274 mažiau).

Taigi, net šis paprastas palyginimas įtikinamai parodo, kad egzistuoja akivaizdi būtinybė mažinti mokytojų skaičių 27 proc. arba šiek tiek daugiau nei 10000. Jei tokiu dydžiu sumažėtų mokytojų skaičius, o finansavimas sistemai išliktų toks pats, tai algos mokytojams galėtų padidėti net 37 proc.

Lietuvoje vis dar stipriai akcentuojamas mokyklų tinklo pertvarkymas. Tai tikrai svarbus faktorius, didinant efektyvumą, tačiau kartu reikia atkreipti dėmesį, kad ta pati Naujoji Zelandija sugeba užtikrinti efektyvų rezultatą ir su tokiu mokyklų tinklu, kokį turi Lietuva šiandien.

Pažymėtina, kad net nelyginant su kitomis šalimis, Lietuvos mokslininkai buvo atlikę tyrimą, kuriame pateikė tokią pat prognozę apie mokytojų poreikį.

Galima pridurti, kad toje pat prognozėje, atliktoje 2006 m., nurodoma, kad dirbančių pedagogų skaičius šalyje mažėja, tačiau parengiamų specialistų skaičius auga. 2005 m. mokytojų skaičius sudarė 90 proc. bazinių, 2000 metų, skaičiaus. Paruoštų pedagogų specialistų skaičius kasmet viršija bazinius metus vis didesne dalimi. 2002 m. paruoštų pedagogų skaičius sudaro 125 proc. bazinių metų skaičiaus, o 2005 m. skaičius viršija bazinius metus net 62 proc.

Pažymėtina, kad 2009 m. rudenį Pasaulio bankas buvo taip pat pateikęs rekomendacijas Lietuvai mažinti mokytojų skaičių.

Iš kitos pusės, didelis mokytojų skaičius ir santykinai maža mokytojų vidutinė apkrova, kaip ir augantis finansavimas neduoda kažkokių ypatingų rezultatų mokymosi kokybės požiūriu. Galima daryti prielaidą, kad mažesnis mokytojų skaičius neturėtų neigiamos įtakos kokybei ir mokinių rezultatams.

2010 m. išleistame metiniame pranešime „Lietuvos švietimas. Tik faktai“ konstatuojama: „Nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimų duomenimis, nuo 2003 m. iki 2007 m. mokinių, pasiekusių pagrindinį lietuvių kalbos pasiekimų lygmenį, dalis mažėjo, o pasiekusių aukštesnįjį lietuvių kalbos pasiekimų lygmenį dalis liko nepakitusi. Tuo pačiu laikotarpiu mokinių, pasiekusių pagrindinį matematikos pasiekimų lygmenį, dalis mažėjo, o pasiekusių aukštesnįjį – didėjo. Mokinių, pasiekusių gamtamokslinio ir socialinio ugdymo pagrindinį ir aukštesnįjį pasiekimų lygmenį, dalys mažėjo.“

Dar iškalbingesnius rezultatus pateikia 2006 m. ir 2009 m. PISA studija. Pagal skaitymo gebėjimus Lietuvos mokiniai per trejus metus iš 30-34 vietos nukrito į 38-41 vietą, pagal matematikos gebėjimus – iš 27-32 vietos į 36-38, o pagal taikomųjų mokslų kriterijų iš 26-34 į 28-37 vietą. 

Taigi mokytojai turi mokyti efektyviau, dirbti šiek tiek daugiau, tačiau jiems turi būti tinkamai atlyginama. Vienas objektyviausių jų veiklos vertinimo kriterijų būtų pasiekti pokyčiai per mokslo metus mažinant neatitinkančių standartus mokinių skaičių ir didinant viršijančių standartą mokinių skaičių. Kaip tik pokytis atspindi suteiktą realią pridėtinę vertę. Tačiau čia svarbus nešališkumas, todėl konkretaus mokytojo indėlis turi būti vertinamas remiantis nacionalinio išorinio testo rezultatais. Tai galėtų tapti būtina sąlyga, norint gauti aukštesnę kvalifikaciją ir atitinkamai didesnį darbo užmokestį. Tam tikslui, įvedus standartus ir jų vertinimo sistemą reikėtų peržiūrėti mokytojų atestavimo tvarką.

Aišku, kad švietimo sistema šiuo metu sprendžia dvi problemas: mokytojų socialinė situacija, sumažėjus mokinių skaičiui, ir mokymo kokybės klausimas. Racionalus siūlymas būtų atskirti šias dvi problemas ir spręsti jas atskirai. Žinoma, mokytojų skaičiaus sumažinimas 10000 – 14000 ir perkvalifikavimas net per kelerius metus yra labai aštri ir skausminga socialinė problema. Čia galėtų būti įgyvendinta penkerių metų socialinio kompensavimo programa, numatanti, kad mokytojai, kurie turi nemažesnį nei 25 metų stažą ir pasitraukia iš mokymo veiklos dar penkerius metus gauna pusę buvusio atlyginimo arba 40 proc., jei įsidarbina ne švietimo sistemoje. Tokia kompensacija būtų mokama iš mokinių krepšelio lėšų. Ši programa turėtų būti apribota laike (5 metai), nukreipta į vyresnio amžiaus mokytojų sklandų išėjimą iš mokymo veiklos ir nepainiojama su mokytojų išankstiniu išėjimu į pensiją. Kitus mokytojus reikėtų įvertinti pagal rezultatus ir atestaciją. Švietimo įstaigos vadovas kartu su mokyklos taryba priimtų sprendimą dėl konkrečių mokytojų tolesnės karjeros. Tokių pokyčių tikslas turėtų būti pasiekti, kad iki 2015 m. Lietuvoje dirbtų ne daugiau kaip 25000 pačių rezultatyviausių mokytojų. Tokiu atveju 2015 m. išlaikant tą patį finansavimo lygį būtų galima padidinti gerai dirbantiems mokytojams atlyginimą iki 30 proc.

Tam, kad už mokymo personalo formavimą atsakingi asmenys nuosekliai dalyvautų efektyvumo didinimo procese, tikslinga būtų peržiūrėti pedagogų apmokėjimo sistemą, numatant palaipsnį ir susietą su rezultatais algų didėjimą (nedidinant krepšelio finansavimo) ir didesnį mokyklų tarybų vaidmenį nustatant tam tikrą dalį pedagogų algos. 

Taigi, švietimo sistemos pagrindinis tikslas kokybiškas išsilavinimas, o ne mokytojų socialinių problemų sprendimas. Todėl pirmiausiai mokiniai turi daugiau laiko praleisti klasėje, mokydamiesi pagrindinių dalykų, kartu šiek tiek mažinant individualų darbą. Kartu turi būti įvesta visuotinė mokytojų veiklos rezultatų vertinimo sistema, o išoriniai testai naudojami ne tiek mokinių žinių įvertinimui, kiek mokytojų pasiektiems rezultatams nustatyti. Žinoma, mokytojų atlyginimai privalo didėti tam, kad į mokyklas būtų pritraukiami labiausiai kvalifikuoti specialistai, tačiau šis didėjimas turi būti aiškiai susietas su efektyvumo didėjimu (mokytojų skaičiaus mažėjimu) ir pasiektais individualiais mokytojų rezultatais. Algų kėlimas visiems vienodai, didinant išlaidas sistemos finansavimui, būtų viena didžiausių klaidų. Valstybė privalo sąžiningai elgtis su mokytojais, kurie šiam darbui atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaisant to, ar jie šiuo metu pasiekia rezultatus. Todėl būtina pereinamuoju periodu socialinio kompensavimo programa (labai aiškiai apribota laike) ilgai dirbantiems mokytojams ir paliekantiems švietimo sistemą. Tačiau viso to galima būtų pasiekti tik tuo atveju, jei švietimo sistema priklausytų visuomenei, o ne pedagogams ir jų profesinėms sąjungoms.