Ar galima įvertinti švietimo sistemos efektyvumą?

Kadangi kitoms valstybėms tai daugiau ar mažiau pavyko, manau, kad tai gali būti padaryta ir Lietuvoje.

Pirmiausiai reikėtų išgryninti mokinių pasiekimų lygių požymius, numatomus Švietimo ir mokslo ministro tvirtinamose bendrosiose programose. Tai turėtų tapti aiškiais minimaliais mokinių pasiekimų per mokslo metus sąrašais. Minėtose programose įtvirtinta nuostata, kad „gebėjimų aprašas rodo, ką turi gebėti dauguma mokinių, baigiančių tam tikrą ugdymo koncentrą“. Tuo tarpu nacionaliniai standartai numatytų, ką kiekvienas vaikas Lietuvoje turi sugebėti atitinkamoje srityje.

Nacionaliniai standartai reikalingi tam, kad būtų galima susieti mokinių, mokytojų ir mokyklų pasiekimų stebėjimą ir užtikrinti objektyvią pagrindinių švietimo paslaugų kokybės kontrolę. Šiuo metu yra pakankamai daug viešai skelbiamos informacijos apie švietimo sistemą, tačiau nėra pateikiami jokie sistemos teikiamų paslaugų kokybės įvertinimai (išskyrus brandos egzaminų rezultatų apibendrinimą).

Siekiant švietimo kokybės proveržio pagrindinėse srityse, būtina koncentruotis į bazinių ir būtinų gebėjimų sritis, kurios visų pirma yra lyginamos su užsienio partneriais. Todėl pirmiausiai nacionaliniai standartai turėtų būti nustatyti skaitymo, rašymo ir matematikos srityse. Nustatant standartus turi būti atsižvelgti į suderinamumą su PISA testais tam, kad atitinkamais mokslo metais būtų pasiektas palyginamas su kitų šalių vaikais žinių lygis.

Pagrindinį vertinimą, ar mokinys atitinka nacionalinius standartus galėtų atlikti mokytojas. Mažiausiai du kartus per mokslo metus turėtų būti įvertintas kiekvieno mokinio atitikimas minimaliam standartui (nustatant ar jis yra žemiau, ar atitinka ar aukščiau). Taip pat turėtų būti apibendrinta situacija klasėje ir mokykloje, parodant mokinių pasiskirstymą ir pokytį su paskutiniu vertinimu. Tėvai turi būti supažindinti su minimaliais standartais, vaiko pasiekimais ir situacija mokykloje.

Tačiau svarbiausia būtų užtikrinti, kad atitikimas standartams reguliariai būtų tikrinamas nacionaliniu testu. Apie konkretų rezultatą būtų informuojami mokiniai, tėvai ir mokytojai. Testo rezultatai neturi turėti įtakos kasdieninių pasiekimų vertinimui ar perėjimui į kitą klasę. Tai reiškia, kad minėtas išorinis vertinimas būtų naudojamas visų pirma mokyklos ir mokytojo veiklos kokybei nustatyti, paliekant mokančiam mokytojui galutinį žodį dėl kiekvieno konkretaus mokinio pasiekimų vertinimo. Tai labai svarbu, nes testai galėtų būti atliekami iš anksto neišruošiant, nesulauktų tėvų priešpriešos ir nesukurtų nereikalingos įtampos mokinimas. Tokie testai naudojami Švedijoje ir Suomijoje, kurių švietimo sistemos yra vertinamos pakankamai gerai. Pradžioje išorinis vertinimas galėtų būti atliekamas po 4, 7, 10 mokslo metų, po to jį palaipsniui išplečiant.

Atsižvelgiant į vyraujančias tradicijas, išorinis testavimas yra neišvengiamas, nes kitu atveju stipriai padidėja tikimybė, kad bus manipuliuojama vertinimais. Gali susidaryti situacija, kai mokytojai sieks dirbtinai parodyti gerus rezultatus, o vadovybė manipuliacijas toleruos, nes tai kels mokyklų reitingus. Nepriklausomas vertinimas kas keli metai leis identifikuoti nesąžiningus vertintojus, jei tokių atsiras, ir kokybės nesugebančią užtikrinti mokyklų vadovybę.

Lietuvoje nuo 2002 m. buvo atliekami Nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai (tačiau buvo imama imtis ir pateikiami bendri vertinimai, iš kurių negalima susidaryti jokio vaizdo apie konkrečios mokyklos teikiamas paslaugas). Šie tyrimai buvo nutraukti 2008 m. Taip pat Lietuvoje atliekamas Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP - pasirinktinis) ir, žinoma, brandos egzaminai. Tačiau šie duomenys nėra tiesiogiai panaudojami kokybei prižiūrėti ir didinti.

Remiantis surinktais duomenimis būtų galima sudaryti mokytojų ir mokyklų kasmetinius reitingus, nurodant, kuriose sumažėjo mokinių, neatitinkančių minimalių standartų ir kuriose išaugo skaičius mokinių, viršijančių minimalius standartus. Šie duomenys leistų  sureitinguoti mokyklas ir jų vadovus ir identifikuoti silpniausias mokyklas, kuriose neatidėliotinai turėtų būti inicijuoti vadovybės ir mokytojų kolektyvo pokyčiai. Iš tikrųjų pertvarkomos turi būti ne tik ekonomiškai neišsilaikančios (mažos), bet ir neefektyvios mokyklos, nesugebančios užtikrinti minimalių standartų. Ta pati schema būtų taikoma ir privačioms mokykloms, tokiu būdu užtikrinant vienodus reikalavimus visame sektoriuje.

Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra (nors įstaiga yra labai maža – apie 25 darbuotojai) galėtų apibendrinti rezultatus, pateikdama atitinkamas išvadas. Konkreti ir individuali informacija būtų kaupiama atitinkamame mokytojų, mokyklų ir mokinių registre. 

 

Antrajame etape turėtų būti nustatyti minimalūs standartai mokslo žinių panaudojimo srityje (angl.  scientific literacy). Tai apimtų mokinių bendrąsias (biologijos, fizikos, chemijos ir kitas žinias), ir tų žinių panaudojimą keliant klausimus, įgyjant naujas žinias, moksliškai paaiškinant reiškinius ir padarant įrodymais grįstas išvadas.  Tokių standartų nustatymo tikslas – pasiekti, kad įgytos teorinės žinios būtų nukreiptos į praktinį pritaikymą. Taip pat kartu būtų tikslinga nustatyti ir užsienio kalbos mokėjimo minimalų standartą.

Tokia sistema leistų objektyviai palyginti mokyklas, atsisakant dabartinių buitinių spekuliatyvių skirstymų į „geras“ ir „blogas“ mokyklas.

Vaikai visų pirma turėtų išmokti tai, ką moka jų bendraamžiai regiono valstybėse

 Žvelgiant į kitų šalių patirtį ir ten kilusias diskusijas po PISA studijos rezultatų paskelbimo, natūralu, kad šis tarptautinis reitingas anksčiau ar vėliau taps Lietuos vidaus politikos klausimu. Mažai tikėtina, kad nors viena politinė jėga prieštaraus tam, kad tarptautiniuose reitinguose Lietuvos moksleivių pasiekimai būtų vertinami aukščiau nei bendraamžių užsienyje. Lietuva yra šiuo metu žemiau OCDE vidurkio ir tendencijos yra blogėjančios. Todėl galvojant, kokį tikslą pasirinkti švietimo sistemoje, PISA reitingo iškėlimas į pirmą vietą būtų logiškas. Tai prisidėtų prie to, kad tikslas būtų aiškus visiems, pradedant politiką formuojančias institucijas ir baigiant konkrečias mokyklas, jų vadovus ir mokytojus bei tėvus. Žinoma, pats savaime PISA reitingas nėra savitikslis, jis tik atspindi šalies švietimo sistemos pokyčius. Pagrindinis tikslas yra pasiekti, kad Lietuvos mokinių išsilavinimas būtų palyginamas arba lenktų regiono valstybių suteikiamą išsilavinimą ir pasirengimą konkuruoti globaliame pasaulyje. Būtina, kad kuo mažiau mokinių atsidurtų žemiau standarto ir didėtų geriausių mokinių skaičius.

Aiškus tikslo įsivardinimas leistų koncentruoti išteklius jo siekimui, nebandant vienu metu daryti pačių įvairiausių darbų. Iki šiol švietimo sistemos misija buvo suvokiama kaip kiekvienam prieinamas kokybiškas švietimas ir mokslas kaip visaverčio, socialiai saugaus žmogaus gyvenimo ir konkurencingo, žiniomis grįsto ūkio ir kultūros prielaida. Palyginimui Naujoji Zelandija (kuri yra pirmajame PISA dešimtuke) misiją suvokia kaip pasaulyje pirmaujančios švietimo sistemos kūrimą, kuri suteikia visiems šalies piliečiams žinias, gebėjimus ir ugdo vertybes tam, kad jie taptų savo sėkmės kūrėjais. 

Kadangi PISA pagrindiniai testavimai vyksta kas 3 metai ( 2000, 2003, 2006, 2009, 2012), tai vargu, ar galima padaryti kokią nors ženklesnę įtaką 2012 m. testo rezultatams. Todėl tikslinga atskaitos tašku pasirinkti 2015 m. ir 2018 m. Turėtų būti aiškus sutarimas, kad 2015 m. teste Lietuva turi pasiekti OCDE vidurkį, o 2018 m. jį viršyti. Kadangi vertinami penkiolikmečių gebėjimai, tai kitais metais bus vertinami šiandieniniai keturiolikmečiais, vėliau – šiandieniai vienuolikmečiai ar dar vėliau – aštuonmečiai. 

Šio tikslo galima pasiekti, tik užtikrinus tinkamą išsilavinimo kokybę, kuri neatsiejama nuo mokytojų ir mokyklų vadovų veiklos kokybės ir nuolatinio patikimo rezultatų vertinimo.

Kartu turi būti išspręstas kokybiško mokslo prieinamumas vaikams, gyvenantiems nutolusiose vietovėse ir mažinama socialinė atskirtis.

Trečias, ne mažiau svarbus klausimas, yra inovacijų diegimas tiek mokymo procese, tiek ugdant mokinių gebėjimus naudotis naujomis technologijomis. Čia švietimo sistema turėtų atsisakyti  tradiciškai konservatyvaus požiūrio ir imtis lyderiavimo.

Tačiau bet kuriuo atveju reikalingas labai aiškus tikslas, nes tik taip galima įsivertinti atliekamų veiksmų rezultatyvumą.

Kai dėl pokyčių sutariama tik bankroto akivaizdoje (ar bankrutavus juos įgyvendina jau kiti)

Šiandien VDU surengė konferenciją-seminarą „Lietuvos valstybės tarnybos atnaujinimas ir reformos perspektyvos“. Klausantis pranešėjų, pasirodė, kad turime į lietuvišką valstybės tarnybą pažvelgti žymiai platesniame kontekste.

Verslo pasaulyje įmonių bankrotai yra natūralus dalykas, kurį lemia bloga vadyba arba kitų sėkmingai įdiegtos inovacijos. O kas kaltas, kai bankrutuoja valstybė ir kaip ji bankrutuoja? Verslo logika sako, kad bankrutuojama, kai nusisuka klientai ir prispaudžia kreditoriai. Žvelgiant į Europos skolų krizę, galima teigti, kad Graikijos atveju kaip tik tai ir yra - kreditoriai kelia reikalavimus, o klientai/piliečiai – reiškia protestus. Ir protestuoti galima labai įvairiai – garsiai gatvėse, arba tyliai pabėgti pas konkurentus – į kitas valstybes. Tai puikiai supranta ir graikų elitas, sakydamas, kad vien taupymo priemonių neužtenka, reikalingos žymiai gilesnės reformos, tačiau viešasis sektorius negali jų nei suprojektuoti, nei įgyvendinti. Iš tikrųjų tai reiškia įsitikinimą, kad viešojo sektoriaus pertvarka yra būtina geresniam valstybės funkcionavimui ir visų kitų reformų sėkmei. Ekspertai vienu balsu sako, kad visiems vienodas algų mažinimas ir darbo vietų karpymas sprendžia tik taupymo, o ne viso sektoriaus gebėjimų klausimą. Siekiant ilgalaikių tikslų svarbu užtikrinti tinkamą balansą tarp viešojo sektoriaus veiklos ir politinės įtakos, sustiprinti atskaitomybę ir įdiegti realiai veikiančią paskatų sistemą.

Taigi čia yra esminis klausimas, ar pati Lietuvos valstybės tarnyba, žmonės dirbantys joje, gali būti reformos varikliu? Tyrimo „Lietuvos valstybės tarnybos reforma gero administravimo (dalyvaujamojo valdymo) perspektyvoje“ rezultatai, manau, gan aiškiai parodo, kad nors tarnyba ir pasirengusi priimti pokyčius, tačiau vargu ar gali tapti tokių pokyčių varikliu. Pažymėtina, kad apklaustieji tarnautojai pačiais svarbiausiais elementais laiko būtinybę karjeros valdymo valstybės tarnyboje sudaryti geresnes sąlygas paaukštinimams ir sudaryti sąlygas pereiti į lygiavertes pareigas kitoje institucijoje. Kitkas nėra labai svarbu. Tai iš esmės labai aiškiai iliustruoja šiandieninę situaciją valstybės tarnyboje. Politikai, gyvenantys rinkimų cikle, taip pat negali ar neįgali imtis atsakomybės už valstybės tarnybos efektyvumą. Po drastiškų karpymų 2008 - 2009 m. dabar vyrauja bet kokių pokyčių valstybės tarnyboje baimė. Žinoma, rinkimų išvakarėse būtų labai smagu grąžinti atlyginimus į prieškrizinį lygį, tačiau to negalima bus paaiškinti nei visuomenei, nei tarptautinėms finansinėms rinkoms. Tad belieka laukti, tikintis, kad „algų kėlimo“ reformą anksčiau ar vėliau bus už ką finansuoti. Na dar lieka žiniasklaida ir mokslininkai. Žiniasklaida toliau kaip „mušk biurokratą“ ir „visi ten jie vagys“ per dvidešimt pastarųjų metų nepasistūmėjo ir, vargu, ar gali suvaidinti kokį rimtesnį (ne destruktyvų) vaidmenį. Belieka tikėtis, kad bent ateityje galėsime rimčiau kalbėti apie mokslininkų indėlį ir remtis jų darbais. Sakyčiau, kad šiandien vykusi diskusija yra gera pradžia.

Daugelis diskusinių elementų apie galimus pokyčius yra labai aiškūs: aukštesnioji tarnyba, priėmimas ir atleidimas bei apmokėjimas. Naujai nuskambėjo klausimas apie teisinį reguliavimą ir siekį viską reglamentuoti įstatymais. Čia esu įsitikinęs, kad reglamentavimas būtinas, tačiau daugelis dalykų gali būti patvirtinta Vyriausybės nutarimu ar pačios įstaigos vadovo įsakymu. Tik suteikiant didesnę laisvę, būtina užtikrinti, kad neliktų teisinio vakuumo.

Pažymėtina, kad VDU atliktas tyrimas atskleidė ne visai objektyvų pačių valstybės tarnautojų suvokimą apie aukštesniąją valstybės tarnybą, - jos elementai palaikomi, tačiau pati tokios tarnybos idėja sutinkama nelabai entuziastingai. Tad keletas komentarų šia tema. Aukštesniosios valstybės tarnybos poreikis kyla iš dviejų objektyvių dalykų. Pirmiausiai, nėra galimybių visiems pritaikyti vienodai griežtų atrankos, kvalifikacijos ir atsakomybės standartų. Būtų idealu, tačiau tai kainuoja. Todėl tenka orientuotis į mažiau, bet geriau. Antra, mes negalime taikyti tų pačių santykių specialistui, kuris neturi jokios atsakomybės, ir vadovui, kuris atsako pradedant viešaisiais pirkimais ir baigiant personalo atranka. Tad tam tikrų specialių nuostatų neišvengsime. Tačiau kokios aukštesniosios tarnybos mums reikia. Įstaigos išgyvena daugybę pokyčių ir kiekvienam įstaigos gyvavimo etapui reikalinga kitokią patirtį ir kitokius gebėjimus turintis lyderis. Vienų savybių reikia steigimo metu, surenkant komandą, kitų savybių reikia sprendžiant konkrečias užduotis, o išlaikyti įstaigos gebėjimus, mažėjant resursams, būtini visai kiti dalykai. Čia svarbu nepamiršti, kad su vadovo kaita dažnai keičiasi ir įstaigos veiklos kultūra, jos atvirumo ir uždarumo santykis, gebėjimas bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Tokia kaita yra natūrali, nes sparčiai besikeičiančiam pasaulyje valstybės institucijos turi sugebėti veikti moderniais principais ir spręsti iškylančias problemas partnerystės su verslu ir pilietine visuomene būdu. Jei sutariame, kad kaita yra neišvengiamas šiandienos bruožas, tai reikia savęs paklausti, ar šiandieninė sistema, kurios kertinis akmuo yra dabar galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, leidžia tokius pokyčius įgyvendinti. Atsakymas greičiau ne negu taip. Tarkim, pasikeitus įstaigos strateginiams tikslams ir atsiradus suvokimui, kad reikalingas naujas lyderis, senojo vadovo pasitraukimo procesas tampa skausmingu tiek jį iniciavusiai politinei vadovybei, tiek pačiam vadovui. Čia galima paminėti keletą teismo procesų (Darbo birža, Valstybės tarnybos departamentas), kai buvo bandoma problemą spręsti per tarnybines nuobaudas. Minėti teismo procesai turėjo neigiamos įtakos ir sprendimus priėmusiems ministrams, ir pačioms įstaigoms ir Valstybės tarnybai apskritai. Net jei buvo apseita be teismų, kaip Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju, visgi procesas taip pat sukėlė daug diskusijų. Kartais vieno žmogaus problema sprendžiama naikinant ar jungiant įstaigas. Čia atsiranda kiti aspektai, kai puolama viešai ar parlamente ginti institucijas, reformatorius kaltinant sistemos griovimu ir situacijos nesuvokimu. Pastarųjų metų istorija, ypač diskusijos Seime, ir čia gali pateikti neblogų pavyzdžių. Kartais naudojama ir kita praktika, kai buvusiam vadovui siūlomas kita pareigybė. Daugeliu atveju toks procesas yra mažiausiai skausmingas, bent jau neparalyžuojantis įstaigos veiklos geram pusmečiui ir nesukeliantis neigiamų pasekmių visuomenės pasitikėjimui visa valstybės tarnyba. Labai ribotam valstybės tarnautojų - vadovų skaičiui ir šiandien buvo pritaikytos kadencijos. Tai Vyriausybės atstovai apskrityse. Ir nors kai kuriems jų galima buvo surasti įvairių priekaištų, tačiau kadencijos pabaiga ko gero daugeliui buvo geriausias sprendimas pasitraukti, užleidžiant vietą naujiems vadovams. Taigi, tokią turime praktiką, kuri susiklostė per pastaruosius dešimt metų. Ir čia kadencijų buvimas, regis, buvo pats efektyviausias. Tad nenuostabu, kad vis dažniau siūloma aukštesniąją valstybės tarnybą siejant su kadencijų įvedimu vadovaujantiems darbuotojams.

Kai kurie dalykai yra neišvengiami ir, anksčiau ar vėliau, dėl jų bus priimti sprendimai. Tačiau būtų apmaudu, jei graikai, italai ir ispanai, stovėdami bankroto akivaizdoje, mus aplenktų, palikę laukti kitos rimtos krizės.

Paprastai apie švietimą: Vokietijos pavyzdys

Šiandien Vokietijos savaitraštis der Spiegel (47/2011) savo vedamąjį straipsnį paskyrė Bertelsmano fondo atliktai 2011 m. švietimo studijai (Bertelsmann-Lernatlas 2011). Mums ko gero, ne tiek svarbu, kad Vismaras (Wismar) švietimo požiūriu yra pati blogiausia vieta Vokietijoje, ir kad švietimo situacija Vokietijos pietuose nepalyginamai geresnė nei Šiaurėje. Kur kas svarbiau, kad tokia studija buvo atlikta (beje pirmą kartą), remiasi konkrečiais skaičiais ir viešai paskelbta. Studija  remiasi labai paprastais parametrais: pradinukų skaitymo gebėjimais, skaitymo ir matematikos gebėjimais, PISA metodika nustatytais taikomųjų mokslų gebėjimais, antramečių skaičiumi ir t.t. Studija palygino 412 bendruomenių ir miestų. Ne mažiau svarbu, kad studija apima ne tik tradicinį švietimą, bet ir profesinį ir socialinį bei asmeninį mokymąsi. 

Aš tikrai geriau jausčiausi, jei mes tokią studiją turėtume ar bent jau mintį, kad ji reikalinga. Tai būtų objektyvūs vertinimas, kuris leistų paklausti vietos politikų, kas realiai nuveikta vienoje ar kitoje savivaldybėje.

Ar Lietuvai reikalingas mokslininkų požiūris į valstybės valdymą?

Penktadienį Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute buvo pristatyta V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio knyga „Agentūros ir kitos viešojo sektoriaus organizacijos Lietuvoje: organizacija, autonomija, kontrolė ir veiksmingumas“. Darbas yra mokslinis, parašytas anglų kalba, todėl sunkiai panaudojamas kasdieniam politikavimui ir vienadieniams žiniasklaidos pranešimams. Gal tai yra priežastis, kodėl pristatyme nebuvo nei parlamento nei žiniasklaidos atstovų. Tačiau visgi turi vieną kartą prasidėti rimta diskusija (kartu su mokslininkais), kaip turi atrodyti valstybės sąranga. Nuolatinis isteriškas šauksmas, kad biurokratų per daug ir jie be galo gerai apmokami veda į valstybės griūtį.

Perskaičius minėtą darbą, tampa dar aiškiau, kad privalome nuosekliai kaupti žinias apie viešojo sektoriaus organizacijas. Šalia grynai akademinio intereso yra labai aiškus praktinis poreikis: turime visi matyti, ar mūsų viešojo sektoriaus efektyvumas ir veiksmingumas didėja (ar sugebame su mažiau resursų padaryti daugiau). To reikia, kad pajėgtume konkuruoti su kitomis regiono valstybėmis, sukurtume lankstesnę ir labiau globalizacijos iššūkiams pritaikytą valdymo sistemą, be kurios neužtikrinsime valstybės pažangos.

V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio darbas taip pat įtikinamai parodo, kad vieningo modelio nebuvimas ir sparti organizacijų plėtra sukūrė labai sudėtingą ir nelabai skaidrią sistemą. Kartu pateikiami labai įdomūs pastebėjimai dėl įstaigų gebėjimo diegti inovacijas, jų autonomijos ir kontrolės. Vertinga ES struktūrinius fondus administruojančių institucijų analizė, patvirtinanti, kad inovatyvumas priklauso ne tiek nuo formos, kiek nuo kitų faktorių. Manyčiau, kad išnagrinėta reguliuojančių institucijų genezė būtų labai naudinga tęsiant diskusijas dėl Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos, o vertingi pastebėjimai dėl saugumą užtikrinančių institucijų galėtų būti panaudoti diskutuojant dėl Seime užregistruoto Žvalgybos įstatymo projekto. Svarbu ir tai, kad aiškiai įvardinta būtinybė atlikti faktais pagrįstą paslaugų sektoriaus vertinimą ir čia vertingas profesinių mokyklų efektyvumo tyrimas.

Tačiau svarbiausia, kad knyga aiškiai parodo, kad per visą viešojo sektoriaus istoriją vyravo nepasitikėjimas Vyriausybėmis, siekis numatyti kompromisinius kontrolės mechanizmus, nesirūpinant efektyvumo vadyba.

Galvojant apie šio darbo praktinį pritaikymą, matyčiau keletą svarbių aspektų. Pirma, esu įsitikinęs, kad nėra jokių galimybių pasiekti politinį sutarimą dėl egzistuojančių autonomijos formų panaikinimo (Vyriausybės įstaigos, Valstybės ir savivaldybių įmonės), tačiau galimas sutarimas dėl tam tikro kodifikavimo ir sutartų principų taikymo ateityje (ko gero galima tokia reforma, kuri 2004 m. buvo atlikta Naujoje Zelandijoje, priimant Crown Entities Act, taip pat pasisekęs 2010 m. Vyriausybės įstatymo pakeitimas, kiek tai susiję su Vyriausybės įstaigomis ir įstaigomis prie ministerijų). Antra, Lietuvoje nėra efektyvumo ir veiklos veiksmingumo vertinimo pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Taigi, turime įgyvendintą principą ‘let managers manage’, tačiau buvo užmiršta antra dalis ‘make managers manage’. Problemas šioje srityje patvirtina tiek šis darbas, tiek praktinė patirtis. Trečia, organizacijų atsiradimą galima paaiškinti viena ar kita logika, tačiau jų pertvarkymas daugeliu atvejų labai siejasi su vadovo asmeniu ir jo asmenine įtaka. Kaip ir, beje, inovacijų diegimas organizacijoje priklauso nuo vadovo požiūrio (o kartais ir nuo amžiaus). Ketvirta, paslaugų sektoriuje veikiančios organizacijos vien dėl teisinės formos pakeitimo nepradeda teikti geresnių paslaugų. Tam turi būti poreikis (geresnių paslaugų paklausa iš suinteresuotų asmenų). Čia kyla klausimas dėl minimalių paslaugų standartų nustatymo ir informacijos atskleidimo visuomenei. Ir galiausiai, reikia pastebėti, kad žymiai mažiau pastangų reikalauja naujos organizacijos steigimas, nei senos likvidavimas. Tad svarbu, kad gerai neapgalvojus nebūtų steigiamos naujos organizacijos su naujomis funkcijomis. Įdomus siūlymas galėtų būti steigti instituciją ribotam laikui, tarkim trejiems metams, o po to spręsti, ar institucija turi veikti nuolat, ar funkcija gali būti įgyvendinama kaip nors kitaip. 

Bet kuriuo atveju, toks mokslinis darbas yra naudingas objektyviais faktais pagrįstai diskusijai apie būtinus pokyčius.

Graikiškoji tradicija Lietuvoje: patraukite rankas nuo mūsų įstaigos, o šaip tai viskas valdoma labai blogai

Seimas antradienį atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta sujungti Etninės kultūros globos tarybą (EKGT) ir Valstybinės kultūros paveldo komisiją (VKPK). Buvo pranešta (BNS), kad susijungimui prieštaravo EKGT vadovė bei Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Parengus projektą birželio pradžioje apie 200 Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų išplatino viešą kreipimąsi į Seimą, jog prieštarauja tokiam susijungimui, teigdami, jog sujungus institucijas naujoji įstaiga neužtikrins jų veiklos tęstinumo, jos funkcijos bus susiaurintos. „Šis siūlymas nėra pagrįstas jokiais ekonominiais skaičiavimais, nėra įrodyta kokia nors jo nauda, o žala tiek kultūros paveldui, tiek etninei kultūrai būtų akivaizdi“ – teigia kultūros ir mokslo veikėjai.

Iš tikrųjų ar bus dvi įstaigos, ar viena valstybė nesugrius ne vienu atveju. Tačiau šis atvejis akivaizdžiai demonstruoją, kokiu greičiu mūsų valstybės valdymas ritasi graikiškojo efektyvumo link. 2012 m. valstybės biudžete suplanuota skirti 16 darbuotojų Valstybinei kultūros paveldo komisijai - 735 tūkst. Lt., iš jų darbo užmokesčiui 504 tūkst. Lt., o 10 darbuotojų Etninės kultūros  globos tarybai - atitinkamai 370 tūkst. Lt. ir 220 tūkst. Lt. Vertinant biudžeto sudarymo ir valdymo požiūriu abi šios įstaigos yra prilygintos ministrų valdymo sritims, kur darbuotojų ir finansavimo dydžiai kur kas reikšmingesni. Vadinasi, abi įstaigos privalo rengti strateginius planus, ugdyti žmogiškuosius resursus, užtikrinti darbuotojams karjeros perspektyvas ir t.t. Kaip tai padaryti 10 -15 darbuotojų įstaigoje, kur būtinai turi būti vadovas, finansininkas, žmogus, atsakingas už personalą ir t.t.? Tarkime, iš viešai skelbiamų kontaktų galima susidaryti įspūdį, kad Valstybinei kultūros paveldo komisijoje yra trys tarnybų vadovai, vienas finansininkas, vienas teisininkas. Taigi, trečdalis darbuotojų yra administracija. Panaši proporcija turėtų būti Etninės kultūros globos taryboje. Juokinga ir tai, kad darbuotojų kontaktuose pateikiami elektroninio pašto adresai yra registruoti arba gmail.com svetainėje, arba vietinių interneto tiekėjų svetainėse. Valstybinė kultūros paveldo komisija nesiteikė net paviešinti savo strateginio plano projekto. Na, o EKGT savo plano projekte vietoje konkrečių darbų išvardina funkcijas. Konkretūs darbai gali būti išskaityti tarp eilučių, kad bus atlikti tyrimai ir kai kuriais klausimais pateikti siūlymai. Ir apskritai, lieka visiškai neaišku, kaip abi šios įstaigos siejasi su įstatymų leidyba, jos aiškiai užsiima politikos įgyvendinimu. Kažkaip Konstitucijos sargai čia užmerkia akis ir aliarmo nekelia.

Niekas nesako, kad funkcijos nereikalingos, tačiau jos turi būti atliekamos kaip galima efektyviau. Mano įsitikinimu, ir komisija, ir taryba gali egzistuoti, tačiau jų sekretoriato funkcijas turėtų atlikti Seimo kanceliarija ir nereikia dėl tuščių nepriklausomumo ambicijų švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus. Juk ir taip pas mus įstaigėlių pristeigta beveik tris kartus daugiau nei palyginamose valstybėse.