Kaip pabaigti kanclerių, sekretorių ir viceministrų karuselę

Seimas vėl imasi ministerijų vadovybės pertvarkos (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482517 ir http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/valstybes-tarnyboje-numatomas-naujas-perversmas.d?id=65910732): siūloma keisti politinio pasitikėjimo viceministrus į nuolatinius valstybės tarnautojus. Šiaip tai visa tai lyg ir patvirtintų teiginį, kad istorija keliauja spirale, tačiau šis atvejis greičiau įtikina, kad istorija Lietuvoje tiesiog sukasi ratu. Na, o einant ratu paprastai niekur nenueinama. Taip 1994 m. įtvirtinti tik karjeros sekretoriai, 1998 m. – politinio pasitikėjimo viceministrai ir vienas sekretorius, 2002 m. vėl viskas apsiverčia – lieka vienas viceministras ir keli sekretoriai, o paskutinis keitimas – 2008 m. ir vėl atgal. Tiesa, pokyčių ciklas šiek tiek pailgėjo, - nuo 4 metų iki 6. Atrodo, kad visiems racionaliai galvojantiems aišku, kad nei dėl vieno modelio nėra politinio sutarimo. Tad tik tam tikras kompromisas gali kažką čia pakeisti. Todėl ir kyla klausimas, kodėl negalima būtų sutarti, kad aukščiausi karjeros valstybės tarnautojai (kaip jie besivadintų, - kancleriais ar sekretoriais) būtų skiriami kadencijai, kaip ir Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijos ir kai kurių kitų organizacijų vadovai (beje, tokia schema taikoma anglosaksiškuose kraštuose ir Nyderlanduose), politinio pasitikėjimo viceministrų ir sekretorių skaičius ministerijoje turėtų būti vienodas (tai puikiai veikia Vokietijoje) ir jį nustatytų Vyriausybė. Tiesiog taip sutarus atsirastų daugiau laiko ir kitoms rimtoms diskusijoms, pavyzdžiui, kokia apskritai turėtų būti Lietuvos valstybės tarnyba.

Dėl ko reikėtų derėtis su pedagogais

Kaip ruduo, taip ir tradiciniai pedagogų reikalavimai, primenant apie streiko ir kitų nemalonumų galimybes (http://www.delfi.lt/news/daily/education/pedagogai-su-d-pavalkiu-taikstytis-butu-nelogiska.d?id=65831698). Tačiau ateis pavasaris ir vėl skėsčiosime rankomis, kad mokinių rezultatai nuolat blogėja, reitinguosime mokyklas ir konstatuosime, kad nelabai kas pasikeitė. Tad gal reikėtų vieną kartą aiškiai įvardinti, kas ir ko iš tikrųjų siekia ir tik tada spręsti, kaip suderinti skirtingus interesus.

Taigi, pedagogai, kaip ir visi mirtingieji, nori dirbti mažiau ir gauti daugiau (o kas to nenori?). Tai visai teisėtas noras, ir visi sutiksime, kad kas nereikalauja didesnio atlygio, tas jo ir negauna. Problema čia kita, nes diskusijose šie siekiai pakeičiami kova už didesnį švietimo finansavimą, mažesnes klases ir išankstinę pensiją. Tiesa, reikia pripažinti, kad klasės ir taip mažėja dėl demografinių dalykų. Tačiau didesnis finansavimas pristatomas kaip vienintelis būdas pasiekti geresnių švietimo rezultatų. Va čia ir yra tas gudravimas, su kuriuo sutikti negalima. Sutarti galime tik dėl vieno, kad Lietuvos mokinių rezultatai blogėja ir mes vis sparčiau atsilikime nuo kaimyninių šalių, tačiau keli šimtai papildomų milijonų čia nieko nepakeis. Tiesiog tas atsilikimas visiems kainuos dar brangiau. Nereikia čia kažkokių didelių įžvalgų ar nacionalinių tyrimų, - pažiūrėkime kitų šalių patirtį. Kaip tik dabar GEMS Education Solutions paskelbė švietimo sistemos efektyvumo indeksus (http://www.edefficiencyindex.com/book/files/assets/common/downloads/The%20Efficiency%20Index.pdf,tiesa, Lietuvos ten nėra, tačiau galime ir patys įsivertinti), OECD publikavo kasmetinę studiją (http://www.oecd.org/edu/Education-at-a-Glance-2014.pdf), o The Economist (http://www.economist.com/node/21616978/print) dar kartą priminė, kad nei mokytojų skaičius (klasių dydis) nei jų darbo užmokestis neturi tokios įtakos mokinių rezultatams, kaip pačių mokytojų gebėjimai ir noras pasiekti rezultatų. PISA studija patvirtino, kad Lietuvos mokytojai gauna santykinai didesnį atlyginimą nei Estijos ir Lenkijos mokytojai, kur mokinių rezultatai ženkliai geresni nei Lietuvoje ir per pastaruosius metus gerėjo. Todėl ir norisi pedagogams pasiūlyti pirma pradėti mažinti mūsų mokinių atsilikimą nuo kaimyninių šalių ir tada pareikalauti sumokėti už nuveiktą darbą. Tai būtų kalba apie realiai sukurtą vertę, už kurią turi būti deramai atlyginta.

„Imperija kontratakuoja“: biudžetinių įstaigų vadovus palikti iki gyvos galvos, negalima nustatyti kadencijų

Žinoma gerai, kad kažkas atkreipė dėmesį į diskusiją apie biudžetinių įstaigų vadovų kadencijas (http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/amzinuju-vadovu-kedziu-nebeklibins/187127). Viskas prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Vyriausybė idėjai pritarė dar 2011 m. pabaigoje, na o po to prasidėjo derinimo procedūra, kuri nesibaigė ir šiandien. Taigi, beveik treji metai sunkaus darbo, po kurio pradinė idėja grakščiai buvo apversta aukštyn kojomis (arba tiesiog teisingai sudėti kableliai): jei dabar biudžetinių įstaigų vadovus galima atleisti bent jau vadovaujantis Darbo kodeksu, sumokėjus solidžią išeitinę kompensaciją, tai priėmus siūlomus pakeitimus vadovai iš esmės bus prilyginti valstybės tarnautojams. Na o tada po kiekvieno atleidimo teismai, kompensacijos už priverstines pravaikštas, grąžinimas į darbą ir kiti jau žinomi valdymo malonumai, susiję su mūsų valstybės tarnybos patirtimi (šiaip būtų labai įdomu, jei teismas, kaip kokį neteisėtai atleistą tolimųjų reisų vairuotoją, sugebėtų grąžinti į pareigas, tarkime, Omnitelio ar Swedbanko vadovą ir dar priteistų kompensaciją už priverstines pravaikštas, o prokuratūra, gindama vartotojų interesus, pagrindinės kompanijos vadovą paduotų į teismą, kad tas kompensuotų nuostolius dėl neteisėto padalinio vadovo atleidimo). Taigi, čia tas atvejis, kad tikrai geriau nieko nekeisti. Atrodo, kad greičiausiai taip ir bus.

Tačiau visgi ši diskusija turėtų ko nors mus pamokyti ir priversti pagalvoti apie ateitį. Pirmiausiai apie argumentus, nukreiptus prieš kadencijas vadovams. Blogiausia, kad visoje šioje diskusijoje vikriai supainiojamos dvi sąvokos: „kadencija“ ir „rotacija“. Juk reikia pripažinti, kad galvojant apie rotaciją tuoj pat iškyla uždaros vadovų kastos susiformavimo baimė, elitizmo šmėkla ir kažkas, kas primena nomenklatūrą. Taigi, kadencija lyg ir visiems suprantamas dalykas, ji nustatyta renkamiems politikams, kai kurių organizacijų vadovams ir reiškia, kad iš anksto yra žinoma kokiam darbui ir kuriai trukmei vienas ar kitas asmuo yra samdomas. Tai turbūt visai aiškiai suvokiama net turint tik namų ūkio valdymo patirtį, samdant statybininkus ir meistrus konkrečiam darbui atlikti. Kas yra rotacija suvokti šiek tiek sudėtingiau, nes ji reiškia mechanizmą, kai darbuotojai, turint labai konkretų tikslą, dažniausiai siekiant suteikti būtinos patirties sėkmingai karjerai, yra perkeliami iš vienų pareigų į kitas. Todėl, rotacija be kadencijų nėra galima, tačiau kadencijos be rotacijos visai suprantamas reiškinys (juk ne visi parlamentarai po rinkimų „parsirotuoja“ į Seimą). Kad būtų dar aiškiau, - JAV turime prezidentų kadencijas, o Rusijoje – rotacijas. Vadinasi, jei pasibaigus kadencijai niekas automatiškai neperkelia į kitą darbą, tai ir apie kažkokią rotaciją nereikia ir kalbėti. Va čia ir atsakymas dūsuojantiems, kad Reškutėnų mokyklos direktorius po ketverių metų prievarta (kaip gūdžiais baudžiavos laikais) bus perkeltas į Meškučių pradinę mokyklą ir atsiras amžinų keliaujančių mokyklų vadovų kasta. Šiaip tai viskas paprasčiau, - baigiasi kadencija ir tada sprendžiama, ar siūlyti vadovui dirbti toliau, ar ieškoma kito vadovo. Na, o ką turėtų veikti vadovas, kuris „dirbo, dirbo ir staiga metamas į gatvę“? Ogi tą o patį, ką Seimo nariai, kurie nepateko kitai kadencijai į parlamentą, - mokytojas grįžta mokytojauti, tarnautojas – į valstybės tarnybą ir t.t., arba pretenduoja į kitus vadovų postus (čia bent eilinių Seimo rinkimų laukti nereikia). Tačiau tai turbūt neįtikintų tų, kurie bijo „taip „prisirotuoti“, kad turėtume dar skaudesnių pasekmių“. Todėl geriausiai būtų pažiūrėti, kaip visa tai vyksta realiame gyvenime. Taigi, jei kalbėtume apie kadencijas (kas ir buvo siūloma), o ne apie paslaptingą „rotaciją“, tai pamatytume, kad kadencijos jau seniai įvestos Lietuvos Banko valdybai, Konstitucinio Teismo teisėjams, Vyriausybės atstovams apskrityse, sistema pardėjo veikti ministrų valdymo srityse veikiančiose įstaigose, ligoninėse ir teisėsaugos institucijose. Tai ne vienerius metus veikia ir kitose šalyse, jei neklystu, Latvijoje jau dešimtmetis, kaip vadovams įvestos kadencijos. Tikrai norėčiau sužinoti, kur ir kas ten sugriuvo. Tiesa, kai organizacijos vadovas pasijunta esąs valstybė (kaip Liudvikas XIV, teigęs, kad valstybė – tai jis), tada kadencijos pabaiga tolygi valstybės griuvimui. 

Kita grupė argumentų skirta tam, kad geri vadovai nebūtų be reikalo skriaudžiami. Taip pat teigiama, kad įvedus kadencijas būtų prarandamos investicijos į vadovo patirtį. Sakyčiau, kad tai klasikine mąstymo klaida paremtas argumentas. Tai reiškia, kad jei į kurią veiklą (verslą, išsilavinimą ir t.t.) esate pakankamai daug investavęs , tai net matydami, kad ji neduoda norimų rezultatų, vis vien skiriate tam papildomus resursus. Vadovų atveju tai taikytina tuo atveju, kai net organizacijos bankroto akivaizdoje vis vien investuojama į vadovą ir jo patirtį, tikintis stebuklingo pagerėjimo. Versle tokie eksperimentai beveik visada baigiasi bankrotu, o viešajame sektoriuje visuotinu tarpusavio nepasitikėjimu ir neveiksniomis institucijomis (jei kam neaišku, galima pasižiūrėti į gyventojų pasitikėjimą valstybės institucijomis Lietuvoje).

Trečioji grupė argumentų turi labai gilias tradicijas Lietuvos viešajame sektoriuje, teigiant, kad tai ne verslas ir rezultatų čia apskritai negalima įvertinti. Belieka pasidžiaugti, kad tam tikras pokytis visgi vyksta, nes dabar bent jau pripažįstama, kad mokyklų vadovų darbo rezultatus galima įvertinti tik išleidus abiturientų laidą, kai žinomi jų baigiamųjų egzaminų rezultatai bei įstojimo į pasirinktas specialybes sėkmė. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl buvo pamiršta, kad mokslas gimnazijoje trunka ketverius metus, tad po ketverių metų ir vertinkime vadovo rezultatus, nors tam yra ir kitų veiksmingesnių galimybių.

Tačiau nereikėtų visko supaprastinti galvojant, kad visa ši diskusija vien tik piktybinio spaudimo politikams rezultatas, ieškant „daugybės argumentų, kodėl kadencijų nustatymas yra ydingas“. Pabandykime suprasti ir pačius vadovus, pažvelgę į jų karjerą kaip į verslo planą. Jei šiandien nuspręstumėte siekti karjeros provincijos gimnazijoje, tikėtumėtės tapti mokyklos direktoriumi būdami 45 metų ir juo išbūti iki pensijos, t.y. 20 metų, tai per visą karjerą uždribtumėte 107 tūkst. eurų daugiau nei paprastas mokytojas, tačiau jei būtų įvestos kadencijos ir pavyktų vadovauti tik dvi kadencijas iš eilės, šis skirtumas tesiektų 43 tūkst. eurų. Taigi, kadencijų įvedimas, - tai 64 tūkst. eurų potencialus praradimas. Jei Jums kas nors norėtų nugvelbti tokią sumą, tikrai nebūtumėte patenkinti. Taigi, būtų sąžininga, jei ši suma būtų kompensuota, padidinant vadovų atlyginimą 67 proc. Taip pat už padidėjusį nestabilumą ir neišvengiamą psichologinį diskomfortą, kuris atsiranda praradus galimybę vienasmeniškai priimti sprendimus, irgi reikėtų sumokėti. Todėl nereikia ir negalima kaltinti vadovų, kurie visais būdais stengiasi apginti savo esamą padėtį, nes kadencijų įvedimą suvokia kaip tiesiog nelabai sąžiningą elgesį su jais. Gal ir šiandien kitaip kalbėtume apie kadencijas, jei sprendimas jas įvesti būtų susietas su vadovų darbo užmokesčio didinimu kokius 2 kartus, o ne su progresiniu mažinimu krizės metu. Ir apskritai, gerai būtų, kad pagaliau sugebėtume įvardinti realiais problemas ir susitarti dėl jų sprendimo, o ne niekuo nepagrįstų argumentų migloje bandytume vieni kitus nugalėti arba bent pergudrauti.

Naujas valstybės tarnybos įstatymo projektas: nemažai gerų siūlymų, nesitikint realių pokyčių ir pamirštant esminius visuomenės ir politikų lūkesčius

Vakar Valstybės tarnybos įstatymo rengėjai viešai paskelbė įstatymo projektą, su kuriuo buvo siejami gan radikalių viešojo valdymo pokyčių lūkesčiai (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=236041). Projekte galima įžvelgti nemažai pozityvių dalykų, bet kai kur tikrai trūksta ryžto siūlyti būtinus (o kartais neišvengiamus) sprendimus. Pirmiausiai verta pastebėti, kad vietoje dabar galiojančioje redakcijoje esančio 51 straipsnio projekte siūlomi 76 straipsniai, nors puslapių skaičius yra mažesnis beveik dvigubai (nuo 98 iki 57). Tai svarbu, nes valstybės tarnybos reglamentavimo pokyčiai visų pirma turi prisidėti prie pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo tarp piliečių, politikų ir pačių valstybės tarnautojų stiprinimo. Tačiau kuo gudresnis ir painesnis teisinis reglamentavimas, tuo didesnis piliečių ir politikų įtarumas, kad valstybės tarnautojai kažką slepia ar siekia nusišalinti nuo realių problemų sprendimo. Na ir patiems tarnautojams detalus ir sudėtingas reguliavimas neprideda pasitikėjimo jų vadovų sprendimais. Tad visų pirma reikėtų kažko paprastesnio ir aiškesnio.

Kitas svarbus tarpusavio pasitikėjimui klausimas – atlygio sistema. Tikrai sveikintinas ryžtas atsisakyti kvalifikacinių klasių ir priedų už jas, nustatyti didesnį lankstumą tam tikruose apibrėžtuose rėmuose. Tačiau negi negalima ryžtis atsisakyti priedo už stažą, premijų, statutinių pareigūnų atveju pereiti prie klasikinės vokiškos sistemos, kai už tarnybinį laipsnį ar rangą mokamas atitinkamas atlygis, o ne priedas prie pagrindinio darbo užmokesčio (beje, tai tradicija atėjusi iš carinės Rusijos ir sustiprinta sovietinės milicinės sistemos, kur priedas buvo mokas už činą, ir pati tarnyba tampa činovčestvo). Neužteko ryžto atsisakyti ir dirbtinio įstaigų skirstymo į grupes, kuri iš esmės skirta skurdinti regionuose dirbančius valstybės tarnautojus. Apskritai, būtina labai aiškiai paaiškinti visuomenei, kodėl vienai ar kitai grupei tarnautojų nustatomas toks, o ne kitoks atlyginimas (gal tai atspindi situaciją darbo rinkoje ar remiamasi tarptautine patirtimi, o gal tiesiog „taip norisi“). Neįsiklausyta ir į viešojoje erdvėje kartais nuskambančius siūlymus riboti vadovų atlygio atotrūkį nuo jam pavaldžių darbuotojų atlygio, nustatant, kad negali būti nustatytas ženkliai didesnis darbo užmokestis nei kolektyvo vidurkis. Tačiau blogiausia, kad taip ir nepasiūlytas sprendimas, kaip galima būtų užtikrinti atlygio pokyčius keičiantis situacijai darbo rinkoje be sudėtingų politinių debatų apie bazinio dydžio peržiūrėjimą (negi kažkas iš rengėjų tikisi, kad bazinis dydis bus peržiūrėtas anksčiau nei po kokių 7 metų). Jei tai ketinama padaryti per nuostatą, kad „tam tikras funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams, atsižvelgiant į darbo rinkoje esančią konkrečių profesijų darbuotojų paklausą ir pasiūlą, gali būti nustatytas iki pareiginės algos dydžio priedas (vėl priedas!)“, tai kažko blogiau nebuvo galima sugalvoti, nes pradėjus veikti šiai nuostatai bus pasiekta tokia profesinė ir sektorinė valstybės tarnybos fragmentacija, kurios suvaldyti jau niekas negalės. Belieka tikėtis, kad „kunigaikštysčių“ dauginimąsi gal šiek tiek sulaikys Vyriausybė, kuri turėtų tvirtinti tokių funkcijų sąrašą.

Tenka taip pat konstatuoti, kad įstatymo projektas tyliai stengiasi eliminuoti valstybės tarnybos orientacijos į rezultatus principą. Aiškinamajame rašte rašoma, kad „Dažnai kaip perteklinis kritikuojamas užduočių formulavimas visiems valstybės tarnautojams, kadangi įstaigos veiklai svarbios užduotys ir vykdomos priemonės yra numatomos strateginiuose bei veiklos planuose, ir valstybės tarnautojai žino, kokius darbus jie turės atlikti ir kokius rezultatus pasiekti“. Čia galima tik tiek pasakyti, kad metiniai veiklos planai iš esmės kaip buvo taip ir liko išlaidų sąmatomis (svarbu, kad pinigai būtų išleisti laikantis tinkamų procedūrų ir iš tinkamų eilučių), o ką turi pasiekti dažnai nežino ne tik valstybės tarnautojai, bet ir jų vadovai. Jei jau taip netinka individualistinis požiūris, kad dėl rezultatų turi būti iš anksto susitarta, tai kur tada pradingo pagrindinis hierarchinės tradicijos elementas, nustatantis, kad tarnautojas privalo atlikti vadovo raštu duotą pavedimą, kuris neprieštarauja įstatymams, o jei pavedimas neatliekamas – tarnautojas nušalinamas nuo pareigų? Šiaip tai sistema, kai visi „žino“ kokius darbus turi atlikti, bet niekas nevyksta, turi labai tvirtas šaknis mūsų viešajame valdyme. Šis projektas tai tik dar kartą patvirtina.

Pozityvus dalykas yra tai, kad pagaliau realiai pradėti formuluoti specialios nuostatos ir reikalavimai organizacijų vadovams, įvedama aukštesniosios tarnybos sąvoka, išplečiamas asmenų, kuriems taikomos kadencijos, ratas. Žinoma, kol kas nėra labai aišku, kaip sistema veiks, tačiau išliekanti ganėtinai didelė decentralizacija tikėtina paliks landas politiniam protegavimui, šališkumui ir galimybes korupcijai. Blogiausia, kad taip ir išlieka neaišku, ką ir kaip turi daryti tarnautojas, kad be jokių protekcijų galėtų tikėtis pasiekti vadovo ir aukštesniojo vadovo pareigas. Tai, beje, silpniausias dabartinės sistemos elementas, demotyvuojantis daugumą valstybės tarnautojų (tą aiškiai pademonstravo apklausos).

Ir paskutinis klausimas, ar verta apskritai diskutuoti dėl įstatymo projekto, kuris tiek mažai keičia ir nesprendžia esminės tarpusavio pasitikėjimo stygiaus problemos? Bet kuriuo atveju, geriau kalbėti ir diskutuoti, o ne apsimesti, kad viskas idealu. Šis projektas galėtų paskatinti diskusiją, bet jo nuosaikumas neleidžia tikėtis, kad į ją aktyviai įsitrauks politikai ir visuomenė. Na o jei toks projektas netikėtai ras pritarimą Seime, tai tikrai blogiau nei šiandien nebus.

Lietuva: švediškas darbo jėgos apmokestinimas Pietų Amerikoje

Šį mėnesį OECD paskelbė reguliarų darbo jėgos apmokestinimo palyginimą. Lietuva šiam klubui nepriklauso, tačiau pasirėmus oficialia statistika galime nesunkiai pasižiūrėti, kur esame. Taigi, palyginus 2013 m. Lietuvos vidutinio atlyginimo apmokestinimą su 34 OECD šalimis, galime sakyti, kad mes apmokestindami darbo jėgą 41,1 proc. esame tarp Portugalijos ir Slovakijos. Labiau darbą apmokestina 11 OECD valstybių (Graikija, Slovėnija, Čekija, Švedija, Suomija, Italija, Prancūzija, Vengrija, Austrija, Vokietija ir Belgija). Nors nusistovėjo stereotipas, kad Skandinavijos šalys mokesčiai didžiausi, tačiau net trijose šalyse jie buvo mažesni nei Lietuvoje. Danijoje ši našta vidutiniam uždarbiui buvo 38,2 proc., Norvegijoje – 37,3 proc., Islandijoje – 33,4 proc. Socialinėms įmokoms lietuviai atiduoda tiek pat, kiek italai ir lenkai – 30,7 proc. ir tarp OECD šalių būtume vienuolikti (visose Skandinavijos šalyse socialinės įmokos sudaro mažesnę dalį nei Lietuvoje). Taip pat priklausome šalims, kuriose darbuotojas mažiausiai mato, kiek realiai sumokama socialinių įmokų – darbdavio dalis Lietuvoje yra 23,8 proc. ir tik šešiose šalyse ši dalis yra didesnė (Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Estijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje). Apskritai, pagal darbo apmokestinimo proporcijas mes esame panašiausi į čekus, slovakus, ispanus, portugalus ir švedus, o labiausiai skiriamės nuo Danijos, Čilės ir Naujosios Zelandijos. Tačiau pagal darbo jėgos kaštus (kiek vidutiniškai uždirbame) esame treti nuo galo aplenkdami tik Čilę ir Meksiką, o ir apmokestinus mes neliekame paskutiniai, meksikiečiai į rankas gauna vis vien mažiau nei lietuviai. Tiesa, gaunamas atlygis po mokesčių Lietuvoje yra beveik tris kartus mažesnis nei Norvegijoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur jau dešimt metų mielai išvažiuoja lietuviai. Na o jei darbo jėga būtų apmokestinama bent taip, kaip kitoje pamėgtoje lietuvių emigracijos šalyje Airijoje (bendra našta 26,6 proc.) – tai savo atlyginimais į rankas galėtume bent jau lygintis su estais ir lenkais.