Kas geriau: apsimestinis mandagumas ar sąžiningas vertinimas?

Financial Times apžvalgininkas (2012 m. liepos 16 d.) Andrew Hill teigia, kad prievartinis darbuotojų rangavimas yra atgyvenęs žmogiškųjų išteklių valdymo įrankis. Priverstinis rangavimas remiasi ilgamečio GE vadovo Jack Welch pagarsintu principu 20-70-10, kur teigiama, kad organizacijoje 20 proc. darbuotojų yra geriausių, 70 proc. – gerų, ant kurių laikosi visa organizacija ir 10 proc. netinkamų darbuotojų, kuriuos reikia atleisti. Kiekvienais metais (arba dažniau) vykstančio vertinimo tikslas atrasti ir apdovanoti pačius geriausius ir atsikratyti prasčiausiai dirbančių. Tai reiškia, kad kiekvienais metais pasikeičia 10 proc. darbuotojų. A.Hill taip pat referuoja į Vanity Fair pasirodžiusį Kurt Eichenwald vertinimą (Microsoft’s Downfall: Inside the Executive E-mails and Cannibalistic Culture That Felled a Tech Giant), kad visi kaip vienas apklausti esami ir buvę Microsoft darbuotojai laiko, kad tokia vertinimo sistema yra labiausiai destruktyvus procesas kompanijoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai tėra įrankis, kuriuo siekiama sutelkti organizacijoje pačius geriausius darbuotojus. Apple vadovas Steve Jobs yra sakęs „aš suvokiau, kad visuomet mano pareiga buvo užtikrinti, jog komanda būtų puiki. Ir jei aš to nebūčiau daręs, niekas to nebūtų padaręs vietoje manęs.“ Kokybės vadybos pradininkas W. Edwards Deming savo knygoje The New Economics for Industry dar 1993 m. aršiai kritikavo bet kokį padalinių, darbuotojų ir organizacijų reitingavimą, remdamasis prielaidą, kad didžiąją darbuotojų rezultatų dalį lemia vadovybės nustatyta sistema ir įtvirtinti procesai, o ne individualios konkretaus darbuotojo pastangos. Anot Edwardo Demingo, norint geresnių rezultatų, pirmiausia vadovybė turi keisti sistemą, o ne perkelti atsakomybę ant individualių darbuotojų pečių, kurie realiai nieko negali pakeisti. Tačiau, tai galioja tik tuo atveju, jei visi darbuotojai yra idealūs ir deda visas pastangas rezultatams pasiekti (kaip teigė Peter F. Drucker – tokie yra tik savanoriai). Taip pat nereikia pamiršti, kad visai tai buvo taikoma gamybos procesui. Grįžtant prie Financial Times straipsnio reikia pastebėti, kad jame įvardinamos tokios neigiamos prievartinio darbuotojų reitingavimo pasekmės. Padalinių vadovai, siekdami užpildyti kvotas, derasi ir prastūminėja savus žmones, darbuotojai, bijodami, kad nenukentėtų jų reitingas, vengia kartu dirbti su geriausiai vertinamais darbuotojais, tokia sistema užkerta kelią atsiskleisti talentams, neskatina vadovų atidžiai rinktis darbuotojų (nes po metų juos galima bus atleisti) ir galiausiai viskas planuojama labai trumpam periodui. Tačiau kaip tik čia nereikia pamiršti, kad praktikai visgi reitingavimą sėkmingai taikė, nepaisant to, kad yra pakankamai teorinių pasvarstymų, jog tai neefektyvu. Na o grįžtant prie kokybės valdymo reikėtų pastebėti, kad vadovai visų pirma turi atskirti, kur rezultatai nepasiekiami dėl sisteminių problemų, o kur pagrindinė problema tingėjime ir nekompetencijoje.

Apie visuotiną infliaciją

Visame pasaulyje darbdaviai iškreipia darbo rinką vis spartindami pareigų pavadinimų infliaciją, nes gražus pavadinimas yra kur kas pigiau nei atlyginimo padidinimas. Tad kodėl nepavadint bilietų kontrolieriaus Vyriausiuoju įmokų kontrolės pareigūnu (angl. Chief Revenue Protection Officer (ticket inspector). Taip privačiame sektoriuje palaipsniui beveik visi tampa vadovais ir direktoriais. Tai ne tik sumažina darbo rinkos skaidrumą, bet ir iškraipo rinkos dalyvių lūkesčius už kokį darbą kiek turi būti mokama. Viešajame sektoriuje daug kas reglamentuota įstatymais ar kitais teisės aktais, tad taip paprastai direktorių pareigybių pristeigti nėra galimybių. Viešojo administravimo įstatymas nustato, kad departamentą (valdybą) sudaro ne mažiau kaip du skyriai (biurai, tarnybos), o skyrių (biurą, tarnybą), kuris yra departamento (valdybos) struktūrinė dalis, sudaro ne mažiau kaip 4 pareigybės. Na dar leidžiama turėti ir poskyrius ir skyrius ne departamento sudėtyje (ne mažiau kaip 2 pareigybės). Iš kitos pusės pareigybių pavadinimai yra įtvirtinti ir Valstybės tarnybos įstatyme, o kai kuriais atvejais ir kituose įstatymuose. Tad, atrodytų, kad organizacijų vadovai neturi galimybių prisidėti prie pareigybių pavadinimų infliacijos. Tačiau iš tikrųjų čia vyksta du lygiagretūs procesai. Pirmiausia palaipsniui smulkinami organizacijos struktūriniai padaliniai, siaurėja jų atsakomybė ir valdomi ištekliai, o kartu daugėja formalių vadovų. Realiai kartais net išsitrina finansinis skirtumas tarp vadovo ir jo pavaldinių, tačiau net esant tam pačiam darbo apmokėjimui, daugeliu atveju žmogus padės labai daug pastangų, kad jo pareigos skambėtų kaip galima išdidžiau. Antra, labai kūrybiškai išnaudojama galimybė turėti pavaduotojus. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktorius turi net septynis pavaduotojus, tačiau darbo užmokesčiui išteklių nepakanka.   Žinoma, pavaduotojų skaičius realiai neturi labai didelės įtakos organizacijos finansiniams ištekliams, tačiau čia problema slypi kai kur kitur, - nebėra aišku, kuri pareigybė turi realią vadovui būdingą atsakomybę, o kuri su vadovavimu yra susijusi vien tik savo pavadinimu. Taip pat nėra aišku, kas tokio organizacijoje kam ir už ką yra atskaitingas. Tiesa, šiek tiek aiškumo įneša formalus reikalavimas vertinti darbuotojus, nes tik vertinantis asmuo ir yra tikrasis vadovas, atsakantis už žmogiškuosius išteklius. Tad bent šiuo aspektu galima rasti kriterijų, kuris leidžia bent iš dalies atskirti tikras ir nominalias vadovaujančias pareigybes.

Tačiau su pareigų infliacija, kaip ir su bet kuria kita infliacija ar socialinėmis lengvatomis, - labai lengva ir patogu ja pasinaudoti, tačiau po to organizacijos sugrąžinti į pradinę būseną praktiškai nebeįmanoma.

Paprastai organizacijų vadovai, kaip esminį pareigybių infliacijos variklį nurodo tai, kad nėra galimybių labai gerai dirbantiems žmonėms mokėti jų sukuriamą vertę atitinkančių atlyginimų. Iš tikrųjų, jei jau kartą, tarkim, direktoriaus pavaduotojas gauna maksimalią algą, tai struktūros suplokštinimas būtų susijęs su finansiniais praradimais. Tačiau dėl pareigybių ir kategorijų susiejimo žirklių, išlieka pakankama erdvė mokėti adekvatų darbo užmokestį. Aišku, direktoriaus pavaduotojas įstaigoje prie ministerijos gali turėti 17-18 kategoriją, tačiau darbo užmokestis turintiems III kvalifikacinę klasę ir 17 kategoriją yra didesnis, nei turintiems 18 kategoriją. Tad finansinis aspektas nėra toks esminis. Tačiau čia titulo praradimas turi stiprų psichologinį poveikį ir retas vadovas ryžtasi kardinalioms permainoms.

Taigi, kaip ir nacionalinė valiuta, rangai, pareigybių pavadinimai, padėkos ir titulai, sugalvoti kaip pigesnė priemonė motyvuoti darbuotojus, praranda savo prasmę tada, kai jie pradedami dalinti visiems ir už bet ką. Taip atsiranda niekad nekariavusių generolų armiją (štabų kariškiai), ambasadoriai be ambasadų, generaliniai komisarai be policininkų ir įstaigų, kuriose dirba mažiau nei 10 žmonių, direktoriai. Kadangi visos šios priemonės, kaip jau buvo minėta, iš esmės turėjo pakeisti ar papildyti finansinę motyvaciją, tai bet kokių titulų panaikinimas sukeltų revoliuciją. Tiksliau sakant, tik revoliucijų metu pavyksta panaikinti senuosius rangus ir titulus. Tradiciškai monarchijos (konstitucinės) yra šiek tiek atsparesnės nepamatuotai vardų infliacijai, tačiau ir ten palaipsniui vyksta tie patys procesai. Čia kaip ir finansų pasaulyje tam tikru momentu kyla klausimas, kaip spręsti tokią infliacijos problemą, nesukeliant nepageidaujamų revoliucijų.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, didžiausia problema yra ta, kad įvykus infliaciniams pokyčiams grąžinti į pradinę situaciją sistemos (ar organizacijos) praktiškai neįmanoma. Tai reiškia, kad dar niekam nepavyko neskausmingai sumažinti generolų skaičiaus, sulieti departamentus ir t.t. net tai ir padarius, po kurio laiko sistema vėl sugrįžta į jai pačiai patogią būseną. Didžiausia problema čia yra ta, kad beatodairiško augimo ir plėtros š vienos pusės ir mažinimo bei taupymo iš kitos pusės ciklai nuolat keičia vienas kitą (ir tai galioja ne tik šalies finansams). Vadinasi, organizacija ir jos nariai padeda begalę pastangų, ne darydami darbą, o kovodami dėl titulų ir rangų (kurie vienaip ar kitaip siejasi su finansiniais paskatais), kai vyksta plėtra, o vėliau visos pastangos kreipiamos esamos sistemos išlaikymui ir vėl nėra laiko tiesioginiam darbui. Tad nieko nuostabaus, kad ir atskiros profesijų grupės stengiasi turėti tam tikrą apsaugą nuo galimų mažinimų ir taupymų, o taip pat tam tikrą konkurencinį pranašumą, lyginant su kitomis grupėmis ir savo rangų ir apmokėjimo sistemas įtvirtina atskiruose įstatymuose. Bet kuriuo atveju, visi įstatymai, numatantys atskirų profesinių grupių specifines socialines garantijas vargu ar kaip nors prisideda prie valstybės ir visuomenės gerovės, tačiau prie tam tikros grupės gerovės (ar įsivaizduojamos gerovės) – tikrai. Kita problema, kad kai kurios tokios grupės yra nykstamai mažos, tad visa įstatimdavystės mašina sukasi, spręsdama 100 - 200 žmonių problemas. Nekalbant jau apie kitas grupes, užtenka prisiminti kiek aistrų jau sukėlė Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektas, kuris sprendžia 141 asmens problemą (ir čia kalba neina apie darbo apmokėjimą). Kokia įstatymo galutinė redakcija bebūtų, vargu ar visuomenė apskritai pajus kokius nors pokyčius jį priėmus, neturės jis poveikio ir valstybės finansams ir suteiks tik keliems žurnalistams paskatą parašyti vieną ar kitą straipsnį.

Nesusikalbėjimai apie valstybės tarnybą ir jos reformą

Jei ir būtų apsispręsta dėl kažkokių pokyčių valstybės tarnyboje, tai būtų susiję su jau minėtais 21400 centrinės valdžios ir 6250 vietos savivaldos valstybės tarnautojais. Naivu būtų tikėtis, kad nustačius naujas taisykles 27000 valstybės tarnautojų kas nors pasikeis likusiame viešajame sektoriuje, kur dirba 150 tūkst. žmonių. 

Taigi, pabandykime pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Viena aišku, kad tarp viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus darbuotojų pagrindinis skirtumas yra tas, kad pirmuosius yra įdarbinusi valstybė (ar vietos savivalda), o antruosius privatus asmuo (jų grupė). Tad jei organizacijos steigėjas yra valstybė (jos institucija), tai tos organizacijos vadovas ir veikia valstybės vardu priimdamas vieną ar kitą asmenį į darbą. Čia yra labai aiškus skirtumas, tačiau visus, įdarbintus valstybės, pavadinti valdininkais vargu ar būtų labai korektiška. Žiniasklaida tikrai kalte kala į galvą, kad „paprastas“ mokytojas, „paprastas“ policininkas ar ugniagesys ar „paprastas“ bibliotekininkas kenčia nuo blogos valdžios, todėl turi teisę streikuoti, protestuoti ir t.t. Tad, matyt, reikėtų atiduoti duoklę įsišaknijusiems visuomenėje stereotipams ir pripažinti, kad tikrasis valdininkas (plačiąja prasme) yra tas, kuris turi teisę valstybės vardu į darbą priimti darbuotojus. Čia reikėtų dar priskirti ir jų pavaduotojus. Taigi, šių žmonių grupė yra raktinė, parenkant žmones, vertinant jų darbą, įstatymų suteiktose ribose nustatydama atlyginimą. Todėl juos ir būtų tikslinga atskirai išskirti.

Tad iš tikrųjų reikia nesipainioti bandant atskirti dalykus, kurie objektyviai nelabai gali būti išskirti ir sutelkti dėmesį į viešųjų organizacijų vadovus, nes tik jie turi autonomiją pasirinkti darbuotojus ir juos įdarbinti valstybės vardu, tik jie turi viešųjų pirkimų, personalo valdymo ir kitą autonomiją. Dažniausia problema ta, kad turėdami autonomiją, jie neturi atsakomybės. Va čia ir reikia reformos.

Šiek tiek apie tarnautojų algas

Kad viešajame sektoriuje egzistuoja perdėtai mažų („nuspaustų“) atlyginimų problema palaipsniui pradedama kalbėti ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Štai prof. B. Gruževskio nuomone, didesni atlyginimai turi būti susieti su didesne atsakomybe, tad padidinus atlyginimus valstybės tarnautojams, galima būtų iš jų tikėtis ir didesnio profesionalumo (www.delfi.lt). Tačiau čia viskas nėra taip paprasta

Čia, matyt, reikėtų kalbėti ne apie profesionalumą ir atsakomybę, o apie veiklos efektyvumą. Šiuo klausimu  viešojoje erdvėje taip pat pasigirsta vienų ar kitų pastebėjimų. Štai žurnale „Veidas“ A.Šindeikis rašo: „Pastarasis sunkmetis labai aiškiai leido suprasti, kad šalies viešieji finansai, valstybės skola, viešojo sektoriaus dydis ir jo efektyvumo laipsnis kelia rimtų problemų ir ankščiau ar vėliau gali privesti valstybę prie bankroto. Skurdi valstybė, kuri vis dar tebeturi vieną didžiausių pedagogų, gydytojų, policininkų ir valdininkų skaičių tūkstančiui gyventojų, akivaizdžiai gyvena ne pagal savo išgales.“

Atrodo, kad atėjo metas aiškiai pasakyti, kad daugeliu atvejų viešajame sektoriuje darbuotojų yra per daug ir jiems santykinai mokama mažai. Na, o vadovai savo ruožtu suinteresuoti turėti didesnį užimtų pareigybių skaičių, nes tai apsaugo nuo darbo užmokesčio fondo karpymo. Tam, kad galėtų didėti valstybės sektoriuje vidutinės atlyginimas reikėtų visų pirma įsisąmoninti, kad mokesčių mokėtojams visų pirma turėtų rūpėti, kiek išleidžiama apskritai pinigų darbo užmokesčiui valstybės sektoriuje, ir pasistengti, kad šios išlaidos nedidėtų, o ne piktintis, kad auga vidutinis darbo užmokestis. Juk čia labai paprasta matematika - jei dirbančiųjų valstybės sektoriuje sumažėtų 20 proc., o darbo užmokesčio fondas išliktų nepakitęs, tai vidutinis atlyginimas bruto išaugtų 25 proc. iki 2798 litų mėnesiui.

Ir dar apie emigraciją

Įdomiai skamba „Respublikoje“ pasiūlytas receptas, kaip sumažinti emigraciją. 

Taigi, pirmiausiai reikia priimti politinį dokumentą, skirtą emigracijai mažinti. Tada užtikrinti, kad nebūtų taip, kad kažkas gauna 30 kartų didesnes algas nei kiti, nes tai pernelyg didelis ir socialinę atskirtį didinantis skirtumas (kaip tai padaryti- nėra visai aišku, gal įvedus progresinius mokesčius arba apribojus maksimalią galimą algą). Taip pat MMA turi siekti ne mažiau kaip 1000 litų. Toliau turime priimti įstatymus, padedančius atgaivinti verslą - PVM lengvatų grąžinimą šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai, statybų verslui (kodėl ne duonai, daržovėms ar dar kam?). Privačioms bendrovėms turi būti numatytos mokesčių lengvatos, palengvintas savarankiškos darbo vietos kūrimas. Galiausiai Vyriausybė turi imtis kontroliuoti, kokių specialistų šiandien reikia, ir subsidijuoti specialybes, kurių reikės rytoj.

Man kažkodėl atrodo, kad tai labiau emigracijos skatinimo planas. O gal klystu?

Emigracija ir MMA

Šiandien „Respublikoje“ pasirodė šiek tiek anksčiau vykusios diskusijos apie emigraciją apibendrinimas. Joje buvęs LR Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas D.Paukštė (http://lt.wikipedia.org/wiki/Dainius_Pauk%C5%A1t%C4%97) sakė: „Bet šio kracho nemato Lietuvos valdžia. Vyriausybės kanclerio pavaduotojas emigraciją siūlė vertinti ne kaip grėsmę, o galimybę. Premjero patarėja Milda Dargužaitė aiškino, kad būdami mažos šalies piliečiai turime galvoti globaliai, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis išlaikyti lietuvybę ir savitas mūsų savybes, kurių, jos manymu, nėra. O premjeras Andrius Kubilius per Amerikos prekybos rūmų organizuotą diskusiją pasakė, kad prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę tautai ir laisvę emigruoti. Emigracija, jo teigimu, yra įprastas fenomenas visoms laisvoms šalims. Žinote, man plaukai stojosi tai girdint: kol kas juk daugiausia emigruojama ne iš laisvų šalių, o iš trečiojo pasaulio. Bet premjeras to nesupranta, todėl jam ir kitiems Lietuvos politikams ši problema nerūpi.“ Kadangi čia buvo paminėtos ir mano mintys, tai trumpas komentaras

Taip, mes galime dejuoti, kaip blogai, ir pirštu baksnoti į jau išvažiavusius žmones. Tik ką tai pakeis? Todėl į tai, kas įvyko ir siūlau žiūrėti ne į kaip grėsmė, o į galimybę. Ir taip ieškoti sprendimų. Grįžtant prie jau minėtos diskusijos, tegaliu pasakyti, kad nuvilia tai, kad joje taip beveik nebuvo nieko konkretaus pasiūlyta. Galima konstatuoti, kad situaciją tiksliausiai atspindi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. dr. Boguslavo Gruževskio komentaras „Žmogus bet kurioje šalyje su valstybe komunikuoja per savo poreikių patenkinimą: pajamas šiems poreikiams tenkinti, orumą darbo srityje. Kiek žmogus patenkintas savo darbo vieta, tiek patenkintas ir valstybe.“

Iš tikrųjų turbūt vienintelis aspektas, labiausiai skatinantis emigraciją kaip tik ir yra potencialiai demotyvuojantis darbo užmokestis. Čia susidaro situacija, kai darbo rinkoje apskritai nėra darbo, kuris atitiktų finansinius lūkesčius. Tokio darbo buvimas jauniems žmonėms leistų jaustis komfortiškai pradedant nuo žemesnio laiptelio ir matant perspektyvą toje pačioje ar kitoje organizacijoje pasiekti tam tikrą lygį, kuris užtikrintų vidutinį pragyvenimą. Galima daryti prielaidą , kad emigraciją skatina ne absoliutus mažas darbo užmokesčio dydis, o tai, kad toks atlyginimas yra daugumoje darbų vietų ir tai sunaikina bet kokį stimulą siekti karjeros ir atitinkamo darbo apmokėjimo lygio toje pačioje ar kitoje organizacijoje, kurį pasiekus darbo užmokestis jau nevaidintų esminio vaidmens ir leistų oriai gyventi. Tačiau, kai klausimas pasisuka, kaip pasiekti, kad darbo rinkoje būtų toks darbo užmokestis, lieka tik abstraktūs patarimai, - skatinti smulkųjį verslą (kaip?) ir tikėtis, kad profsąjungos dėl ko nors susitars su darbdaviais. Čia dažnai dar įpainiojamas MMA klausimas. Tačiau absoliutus MMA dydis mažai ką reiškia, - tikrąją situaciją atspindi MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Pagal šį dydį Lietuva užima 8 vietą (42 proc.) tarp ES šalių ir yra Latvijos ir Graikijos kaimynystėje (o pasaulyje – 16). Apskritai šis santykis ES svyruoja nuo 47,6 proc. iki 32,3 proc. Tad pirmiausiai turėtų didėti vidutinis darbo užmokestis ir tik tada - MMA, nes kitaip mes sėkmingai artėtume Turkijos rodiklių link, kur šis santykis lenkia visas ES valstybes ir yra 50 proc. Aišku, čia tik maža problema, kad dėl MMA galima nuspręsti trišalėje taryboje, o dėl vidutinio darbo užmokesčio nei tarybos, nei Seimo sprendimu nepakelsi. Matys, čia ateina metas galvoti, kaip Lietuvoje turėtų elgtis didžiausias darbdavys – valstybė (įdarbinusi 1/3 visų dirbančiųjų) ir kaip turėtų būti apmokestinama darbo jėga. 

Čia tik noriu priminti komentarą portale www.delfi.lt:“Paklausta, kaip V. Klyvienė [„Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims] vertina valstybę, kaip darbdavę, kuri moka minimalų atlyginimą aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, pašnekovė teigė, kad būtent viešojo sektoriaus darbuotojai (pavyzdžiui, bibliotekininkai ir socialiniai darbuotojai) yra labiausiai nukentėję nuo praėjusios krizės pasekmių, kai šalies valdžia buvo priversta įgyvendinti griežtą taupymo politiką. „Fiskalinės konsolidacijos iššūkiai dar nėra pasibaigę ir finansinių galimybių didinti viešojo sektoriaus atlyginimus tikrai nėra daug, - tikino ekonomistė. - Kultūros, socialinės srities, kitų viešojo sektoriaus sferų atlyginimai tikrai yra maži, Manau, kad mes turime finansinių galimybių siekti didesnio teisingumo. Mūsų mokesčių bazė yra siaura ir mes turime galimybių ją išplėsti – dideliais tarifais apmokestinta darbo jėga, vartojimas, tuo metu turto, žemės mokesčiai kol kas labai nedideli. Vis dar turime išskirtinių grupių, kurios moka neadekvačiai mažus socialinio draudimo mokesčius“ ( http://verslas.delfi.lt/business/vklyviene-oraus-gyvenimo-minimali-alga-greitu-metu-nezades.d?id=58578133).