Kai dėl pokyčių sutariama tik bankroto akivaizdoje (ar bankrutavus juos įgyvendina jau kiti)

Šiandien VDU surengė konferenciją-seminarą „Lietuvos valstybės tarnybos atnaujinimas ir reformos perspektyvos“. Klausantis pranešėjų, pasirodė, kad turime į lietuvišką valstybės tarnybą pažvelgti žymiai platesniame kontekste.

Verslo pasaulyje įmonių bankrotai yra natūralus dalykas, kurį lemia bloga vadyba arba kitų sėkmingai įdiegtos inovacijos. O kas kaltas, kai bankrutuoja valstybė ir kaip ji bankrutuoja? Verslo logika sako, kad bankrutuojama, kai nusisuka klientai ir prispaudžia kreditoriai. Žvelgiant į Europos skolų krizę, galima teigti, kad Graikijos atveju kaip tik tai ir yra - kreditoriai kelia reikalavimus, o klientai/piliečiai – reiškia protestus. Ir protestuoti galima labai įvairiai – garsiai gatvėse, arba tyliai pabėgti pas konkurentus – į kitas valstybes. Tai puikiai supranta ir graikų elitas, sakydamas, kad vien taupymo priemonių neužtenka, reikalingos žymiai gilesnės reformos, tačiau viešasis sektorius negali jų nei suprojektuoti, nei įgyvendinti. Iš tikrųjų tai reiškia įsitikinimą, kad viešojo sektoriaus pertvarka yra būtina geresniam valstybės funkcionavimui ir visų kitų reformų sėkmei. Ekspertai vienu balsu sako, kad visiems vienodas algų mažinimas ir darbo vietų karpymas sprendžia tik taupymo, o ne viso sektoriaus gebėjimų klausimą. Siekiant ilgalaikių tikslų svarbu užtikrinti tinkamą balansą tarp viešojo sektoriaus veiklos ir politinės įtakos, sustiprinti atskaitomybę ir įdiegti realiai veikiančią paskatų sistemą.

Taigi čia yra esminis klausimas, ar pati Lietuvos valstybės tarnyba, žmonės dirbantys joje, gali būti reformos varikliu? Tyrimo „Lietuvos valstybės tarnybos reforma gero administravimo (dalyvaujamojo valdymo) perspektyvoje“ rezultatai, manau, gan aiškiai parodo, kad nors tarnyba ir pasirengusi priimti pokyčius, tačiau vargu ar gali tapti tokių pokyčių varikliu. Pažymėtina, kad apklaustieji tarnautojai pačiais svarbiausiais elementais laiko būtinybę karjeros valdymo valstybės tarnyboje sudaryti geresnes sąlygas paaukštinimams ir sudaryti sąlygas pereiti į lygiavertes pareigas kitoje institucijoje. Kitkas nėra labai svarbu. Tai iš esmės labai aiškiai iliustruoja šiandieninę situaciją valstybės tarnyboje. Politikai, gyvenantys rinkimų cikle, taip pat negali ar neįgali imtis atsakomybės už valstybės tarnybos efektyvumą. Po drastiškų karpymų 2008 - 2009 m. dabar vyrauja bet kokių pokyčių valstybės tarnyboje baimė. Žinoma, rinkimų išvakarėse būtų labai smagu grąžinti atlyginimus į prieškrizinį lygį, tačiau to negalima bus paaiškinti nei visuomenei, nei tarptautinėms finansinėms rinkoms. Tad belieka laukti, tikintis, kad „algų kėlimo“ reformą anksčiau ar vėliau bus už ką finansuoti. Na dar lieka žiniasklaida ir mokslininkai. Žiniasklaida toliau kaip „mušk biurokratą“ ir „visi ten jie vagys“ per dvidešimt pastarųjų metų nepasistūmėjo ir, vargu, ar gali suvaidinti kokį rimtesnį (ne destruktyvų) vaidmenį. Belieka tikėtis, kad bent ateityje galėsime rimčiau kalbėti apie mokslininkų indėlį ir remtis jų darbais. Sakyčiau, kad šiandien vykusi diskusija yra gera pradžia.

Daugelis diskusinių elementų apie galimus pokyčius yra labai aiškūs: aukštesnioji tarnyba, priėmimas ir atleidimas bei apmokėjimas. Naujai nuskambėjo klausimas apie teisinį reguliavimą ir siekį viską reglamentuoti įstatymais. Čia esu įsitikinęs, kad reglamentavimas būtinas, tačiau daugelis dalykų gali būti patvirtinta Vyriausybės nutarimu ar pačios įstaigos vadovo įsakymu. Tik suteikiant didesnę laisvę, būtina užtikrinti, kad neliktų teisinio vakuumo.

Pažymėtina, kad VDU atliktas tyrimas atskleidė ne visai objektyvų pačių valstybės tarnautojų suvokimą apie aukštesniąją valstybės tarnybą, - jos elementai palaikomi, tačiau pati tokios tarnybos idėja sutinkama nelabai entuziastingai. Tad keletas komentarų šia tema. Aukštesniosios valstybės tarnybos poreikis kyla iš dviejų objektyvių dalykų. Pirmiausiai, nėra galimybių visiems pritaikyti vienodai griežtų atrankos, kvalifikacijos ir atsakomybės standartų. Būtų idealu, tačiau tai kainuoja. Todėl tenka orientuotis į mažiau, bet geriau. Antra, mes negalime taikyti tų pačių santykių specialistui, kuris neturi jokios atsakomybės, ir vadovui, kuris atsako pradedant viešaisiais pirkimais ir baigiant personalo atranka. Tad tam tikrų specialių nuostatų neišvengsime. Tačiau kokios aukštesniosios tarnybos mums reikia. Įstaigos išgyvena daugybę pokyčių ir kiekvienam įstaigos gyvavimo etapui reikalinga kitokią patirtį ir kitokius gebėjimus turintis lyderis. Vienų savybių reikia steigimo metu, surenkant komandą, kitų savybių reikia sprendžiant konkrečias užduotis, o išlaikyti įstaigos gebėjimus, mažėjant resursams, būtini visai kiti dalykai. Čia svarbu nepamiršti, kad su vadovo kaita dažnai keičiasi ir įstaigos veiklos kultūra, jos atvirumo ir uždarumo santykis, gebėjimas bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Tokia kaita yra natūrali, nes sparčiai besikeičiančiam pasaulyje valstybės institucijos turi sugebėti veikti moderniais principais ir spręsti iškylančias problemas partnerystės su verslu ir pilietine visuomene būdu. Jei sutariame, kad kaita yra neišvengiamas šiandienos bruožas, tai reikia savęs paklausti, ar šiandieninė sistema, kurios kertinis akmuo yra dabar galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, leidžia tokius pokyčius įgyvendinti. Atsakymas greičiau ne negu taip. Tarkim, pasikeitus įstaigos strateginiams tikslams ir atsiradus suvokimui, kad reikalingas naujas lyderis, senojo vadovo pasitraukimo procesas tampa skausmingu tiek jį iniciavusiai politinei vadovybei, tiek pačiam vadovui. Čia galima paminėti keletą teismo procesų (Darbo birža, Valstybės tarnybos departamentas), kai buvo bandoma problemą spręsti per tarnybines nuobaudas. Minėti teismo procesai turėjo neigiamos įtakos ir sprendimus priėmusiems ministrams, ir pačioms įstaigoms ir Valstybės tarnybai apskritai. Net jei buvo apseita be teismų, kaip Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju, visgi procesas taip pat sukėlė daug diskusijų. Kartais vieno žmogaus problema sprendžiama naikinant ar jungiant įstaigas. Čia atsiranda kiti aspektai, kai puolama viešai ar parlamente ginti institucijas, reformatorius kaltinant sistemos griovimu ir situacijos nesuvokimu. Pastarųjų metų istorija, ypač diskusijos Seime, ir čia gali pateikti neblogų pavyzdžių. Kartais naudojama ir kita praktika, kai buvusiam vadovui siūlomas kita pareigybė. Daugeliu atveju toks procesas yra mažiausiai skausmingas, bent jau neparalyžuojantis įstaigos veiklos geram pusmečiui ir nesukeliantis neigiamų pasekmių visuomenės pasitikėjimui visa valstybės tarnyba. Labai ribotam valstybės tarnautojų - vadovų skaičiui ir šiandien buvo pritaikytos kadencijos. Tai Vyriausybės atstovai apskrityse. Ir nors kai kuriems jų galima buvo surasti įvairių priekaištų, tačiau kadencijos pabaiga ko gero daugeliui buvo geriausias sprendimas pasitraukti, užleidžiant vietą naujiems vadovams. Taigi, tokią turime praktiką, kuri susiklostė per pastaruosius dešimt metų. Ir čia kadencijų buvimas, regis, buvo pats efektyviausias. Tad nenuostabu, kad vis dažniau siūloma aukštesniąją valstybės tarnybą siejant su kadencijų įvedimu vadovaujantiems darbuotojams.

Kai kurie dalykai yra neišvengiami ir, anksčiau ar vėliau, dėl jų bus priimti sprendimai. Tačiau būtų apmaudu, jei graikai, italai ir ispanai, stovėdami bankroto akivaizdoje, mus aplenktų, palikę laukti kitos rimtos krizės.

Paprastai apie švietimą: Vokietijos pavyzdys

Šiandien Vokietijos savaitraštis der Spiegel (47/2011) savo vedamąjį straipsnį paskyrė Bertelsmano fondo atliktai 2011 m. švietimo studijai (Bertelsmann-Lernatlas 2011). Mums ko gero, ne tiek svarbu, kad Vismaras (Wismar) švietimo požiūriu yra pati blogiausia vieta Vokietijoje, ir kad švietimo situacija Vokietijos pietuose nepalyginamai geresnė nei Šiaurėje. Kur kas svarbiau, kad tokia studija buvo atlikta (beje pirmą kartą), remiasi konkrečiais skaičiais ir viešai paskelbta. Studija  remiasi labai paprastais parametrais: pradinukų skaitymo gebėjimais, skaitymo ir matematikos gebėjimais, PISA metodika nustatytais taikomųjų mokslų gebėjimais, antramečių skaičiumi ir t.t. Studija palygino 412 bendruomenių ir miestų. Ne mažiau svarbu, kad studija apima ne tik tradicinį švietimą, bet ir profesinį ir socialinį bei asmeninį mokymąsi. 

Aš tikrai geriau jausčiausi, jei mes tokią studiją turėtume ar bent jau mintį, kad ji reikalinga. Tai būtų objektyvūs vertinimas, kuris leistų paklausti vietos politikų, kas realiai nuveikta vienoje ar kitoje savivaldybėje.

Ar Lietuvai reikalingas mokslininkų požiūris į valstybės valdymą?

Penktadienį Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute buvo pristatyta V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio knyga „Agentūros ir kitos viešojo sektoriaus organizacijos Lietuvoje: organizacija, autonomija, kontrolė ir veiksmingumas“. Darbas yra mokslinis, parašytas anglų kalba, todėl sunkiai panaudojamas kasdieniam politikavimui ir vienadieniams žiniasklaidos pranešimams. Gal tai yra priežastis, kodėl pristatyme nebuvo nei parlamento nei žiniasklaidos atstovų. Tačiau visgi turi vieną kartą prasidėti rimta diskusija (kartu su mokslininkais), kaip turi atrodyti valstybės sąranga. Nuolatinis isteriškas šauksmas, kad biurokratų per daug ir jie be galo gerai apmokami veda į valstybės griūtį.

Perskaičius minėtą darbą, tampa dar aiškiau, kad privalome nuosekliai kaupti žinias apie viešojo sektoriaus organizacijas. Šalia grynai akademinio intereso yra labai aiškus praktinis poreikis: turime visi matyti, ar mūsų viešojo sektoriaus efektyvumas ir veiksmingumas didėja (ar sugebame su mažiau resursų padaryti daugiau). To reikia, kad pajėgtume konkuruoti su kitomis regiono valstybėmis, sukurtume lankstesnę ir labiau globalizacijos iššūkiams pritaikytą valdymo sistemą, be kurios neužtikrinsime valstybės pažangos.

V.Nekrošiaus ir Ž.Martinaičio darbas taip pat įtikinamai parodo, kad vieningo modelio nebuvimas ir sparti organizacijų plėtra sukūrė labai sudėtingą ir nelabai skaidrią sistemą. Kartu pateikiami labai įdomūs pastebėjimai dėl įstaigų gebėjimo diegti inovacijas, jų autonomijos ir kontrolės. Vertinga ES struktūrinius fondus administruojančių institucijų analizė, patvirtinanti, kad inovatyvumas priklauso ne tiek nuo formos, kiek nuo kitų faktorių. Manyčiau, kad išnagrinėta reguliuojančių institucijų genezė būtų labai naudinga tęsiant diskusijas dėl Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos, o vertingi pastebėjimai dėl saugumą užtikrinančių institucijų galėtų būti panaudoti diskutuojant dėl Seime užregistruoto Žvalgybos įstatymo projekto. Svarbu ir tai, kad aiškiai įvardinta būtinybė atlikti faktais pagrįstą paslaugų sektoriaus vertinimą ir čia vertingas profesinių mokyklų efektyvumo tyrimas.

Tačiau svarbiausia, kad knyga aiškiai parodo, kad per visą viešojo sektoriaus istoriją vyravo nepasitikėjimas Vyriausybėmis, siekis numatyti kompromisinius kontrolės mechanizmus, nesirūpinant efektyvumo vadyba.

Galvojant apie šio darbo praktinį pritaikymą, matyčiau keletą svarbių aspektų. Pirma, esu įsitikinęs, kad nėra jokių galimybių pasiekti politinį sutarimą dėl egzistuojančių autonomijos formų panaikinimo (Vyriausybės įstaigos, Valstybės ir savivaldybių įmonės), tačiau galimas sutarimas dėl tam tikro kodifikavimo ir sutartų principų taikymo ateityje (ko gero galima tokia reforma, kuri 2004 m. buvo atlikta Naujoje Zelandijoje, priimant Crown Entities Act, taip pat pasisekęs 2010 m. Vyriausybės įstatymo pakeitimas, kiek tai susiję su Vyriausybės įstaigomis ir įstaigomis prie ministerijų). Antra, Lietuvoje nėra efektyvumo ir veiklos veiksmingumo vertinimo pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Taigi, turime įgyvendintą principą ‘let managers manage’, tačiau buvo užmiršta antra dalis ‘make managers manage’. Problemas šioje srityje patvirtina tiek šis darbas, tiek praktinė patirtis. Trečia, organizacijų atsiradimą galima paaiškinti viena ar kita logika, tačiau jų pertvarkymas daugeliu atvejų labai siejasi su vadovo asmeniu ir jo asmenine įtaka. Kaip ir, beje, inovacijų diegimas organizacijoje priklauso nuo vadovo požiūrio (o kartais ir nuo amžiaus). Ketvirta, paslaugų sektoriuje veikiančios organizacijos vien dėl teisinės formos pakeitimo nepradeda teikti geresnių paslaugų. Tam turi būti poreikis (geresnių paslaugų paklausa iš suinteresuotų asmenų). Čia kyla klausimas dėl minimalių paslaugų standartų nustatymo ir informacijos atskleidimo visuomenei. Ir galiausiai, reikia pastebėti, kad žymiai mažiau pastangų reikalauja naujos organizacijos steigimas, nei senos likvidavimas. Tad svarbu, kad gerai neapgalvojus nebūtų steigiamos naujos organizacijos su naujomis funkcijomis. Įdomus siūlymas galėtų būti steigti instituciją ribotam laikui, tarkim trejiems metams, o po to spręsti, ar institucija turi veikti nuolat, ar funkcija gali būti įgyvendinama kaip nors kitaip. 

Bet kuriuo atveju, toks mokslinis darbas yra naudingas objektyviais faktais pagrįstai diskusijai apie būtinus pokyčius.

Graikiškoji tradicija Lietuvoje: patraukite rankas nuo mūsų įstaigos, o šaip tai viskas valdoma labai blogai

Seimas antradienį atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta sujungti Etninės kultūros globos tarybą (EKGT) ir Valstybinės kultūros paveldo komisiją (VKPK). Buvo pranešta (BNS), kad susijungimui prieštaravo EKGT vadovė bei Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Parengus projektą birželio pradžioje apie 200 Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų išplatino viešą kreipimąsi į Seimą, jog prieštarauja tokiam susijungimui, teigdami, jog sujungus institucijas naujoji įstaiga neužtikrins jų veiklos tęstinumo, jos funkcijos bus susiaurintos. „Šis siūlymas nėra pagrįstas jokiais ekonominiais skaičiavimais, nėra įrodyta kokia nors jo nauda, o žala tiek kultūros paveldui, tiek etninei kultūrai būtų akivaizdi“ – teigia kultūros ir mokslo veikėjai.

Iš tikrųjų ar bus dvi įstaigos, ar viena valstybė nesugrius ne vienu atveju. Tačiau šis atvejis akivaizdžiai demonstruoją, kokiu greičiu mūsų valstybės valdymas ritasi graikiškojo efektyvumo link. 2012 m. valstybės biudžete suplanuota skirti 16 darbuotojų Valstybinei kultūros paveldo komisijai - 735 tūkst. Lt., iš jų darbo užmokesčiui 504 tūkst. Lt., o 10 darbuotojų Etninės kultūros  globos tarybai - atitinkamai 370 tūkst. Lt. ir 220 tūkst. Lt. Vertinant biudžeto sudarymo ir valdymo požiūriu abi šios įstaigos yra prilygintos ministrų valdymo sritims, kur darbuotojų ir finansavimo dydžiai kur kas reikšmingesni. Vadinasi, abi įstaigos privalo rengti strateginius planus, ugdyti žmogiškuosius resursus, užtikrinti darbuotojams karjeros perspektyvas ir t.t. Kaip tai padaryti 10 -15 darbuotojų įstaigoje, kur būtinai turi būti vadovas, finansininkas, žmogus, atsakingas už personalą ir t.t.? Tarkime, iš viešai skelbiamų kontaktų galima susidaryti įspūdį, kad Valstybinei kultūros paveldo komisijoje yra trys tarnybų vadovai, vienas finansininkas, vienas teisininkas. Taigi, trečdalis darbuotojų yra administracija. Panaši proporcija turėtų būti Etninės kultūros globos taryboje. Juokinga ir tai, kad darbuotojų kontaktuose pateikiami elektroninio pašto adresai yra registruoti arba gmail.com svetainėje, arba vietinių interneto tiekėjų svetainėse. Valstybinė kultūros paveldo komisija nesiteikė net paviešinti savo strateginio plano projekto. Na, o EKGT savo plano projekte vietoje konkrečių darbų išvardina funkcijas. Konkretūs darbai gali būti išskaityti tarp eilučių, kad bus atlikti tyrimai ir kai kuriais klausimais pateikti siūlymai. Ir apskritai, lieka visiškai neaišku, kaip abi šios įstaigos siejasi su įstatymų leidyba, jos aiškiai užsiima politikos įgyvendinimu. Kažkaip Konstitucijos sargai čia užmerkia akis ir aliarmo nekelia.

Niekas nesako, kad funkcijos nereikalingos, tačiau jos turi būti atliekamos kaip galima efektyviau. Mano įsitikinimu, ir komisija, ir taryba gali egzistuoti, tačiau jų sekretoriato funkcijas turėtų atlikti Seimo kanceliarija ir nereikia dėl tuščių nepriklausomumo ambicijų švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus. Juk ir taip pas mus įstaigėlių pristeigta beveik tris kartus daugiau nei palyginamose valstybėse.

Šeimos politika tarp emocijų ir ideologijos

Šeimos politika, tai ta tema, kuri kelia daug emocijų ir labai retai duoda kokių nors pozityvių sprendimų. Čia tik siūlyčiau pastebėti, kaip diskusija plėtojasi Vokietijoje. Kalba eina ne apie šeimos sampratą, bet apie planuojamas vaiko priežiūros išmokos motinoms, kurios neleidžia vaikų į vaikų darželį. Der Spiegel (2011/46) ta proga sarkastiškai pastebėjo, kad šeimos politika yra emocijomis ir ideologija besiremianti tema. O kai politiškai būtina, kad kiekvienas kažką gautų – kenčia sveikas protas.

Numatoma, kad išmokos galėtų būti mokamos iki vaikui sueis trys metai pirmais metais 100 eurų per mėnesį, o vėliau – 150 eurų. Per metus tai kainuotų iki 2 mlrd. eurų. Ir tai prie dabar veikiančių subsidijų vaikų darželiams. Didžiausią nepasitenkinimą kelia tai, kad ši politika prieštarauja ankstesniems sprendimams, skatinantiems moteris grįžti į darbą. Ar tai nėra kažkur jau girdėta?

Lėtai, tačiau visgi tikslo link. O pakeliui – apie kadencijas

Šią savaitę Vyriausybė pritarė esminiams „Saulėlydžio“ komisijos siūlymams. Svarbus yra pritarimas nuostatai, kad visgi įstaigų yra per daug ir jos yra per mažos. Sunku suprasti, kodėl kitose valstybėse užtenka 2,5 karto mažiau atskirų darinių, o ir rezultatai ten nepalygint geresni. Nereikia tikėtis, kad Lietuvoje per kelis mėnesius galimi grandioziniai pokyčiai, tačiau nuoseklus darbas jungiant mažas organizacijas ir peržiūrint regioninių padalinių veiklą, tikėkimės, prasidės. Iki šiol ministerijos turėjo optimizuoti savo veiklą, tačiau be aiškių kriterijų tokia veikla labiau priminė kovą su vėjo malūnais.

 

Tačiau, manyčiau, kur kas svarbesnis sprendimas yra nustatyti bendrus atrankos ir veiklos vertinimo standartus visų ministrams pavaldžių įstaigų vadovams. Jei tai pavyktų padaryti iki kitų metu kovo mėnesio, kaip tai planuojama, viešojo valdymo sistema tikrai taptų skaidresnė ir labiau suprantama. Prie to taip pat prisidėtų vieningas požiūris į visų įstaigų vadovų darbo apmokėjimą. Bet kuriuo atveju, apie vadovus būtina kalbėti atskirai. Juk pokyčiai kiekvienoje įstaigoje galimi tik tuo atveju, jei vadovas juos laiko prasmingais. Ir jei valstybė nesugebės atrasti tikrų lyderių ir gabių vadybininkų jokių stebuklingų neverta tikėtis. Galima priimti pačius tobuliausius įstatymus, tačiau vis tiek viskas priklausys, kaip tai bus įgyvendinama.

Ta pačia proga tenka prisiminti vis viešojoje erdvėje pasirodančius su vadovais susijusius tokius „baubus“ kaip kadencija ir rotacija. Šiuo metu diskusijos verda dėl medicinos įstaigų vadovų. Parlamentarai praėjusią savaitę pasipriešino prezidentės siūlymui rotuoti medicinos įstaigų vadovus, o prezidentės patarėja paragino parlamentarus ištaisyti tą klaidą ir nesusipratimą. Tikrai nėra didelio entuziazmo tarp įstatymų leidėjų plačiai diegti kadencijas. Vyriausybės siūlymas miškų urėdus skirti penkerių metų kadencijai be didesnių kalbų buvo atmestas dar gegužės mėnesį (svarstymas truko tik 15 minučių, o jam prieštaravo beveik visų partijų atstovai).

Buvo ir kita žinia, tiesiogiai nesusijusi su kadencijų klausimu, - buvęs Darbo biržos vadovas tesimo sprendimu grąžintas į darbą. Jei dar kas prisimena, šiek tiek anksčiau toks pats sprendimas buvo priimtas dėl Valstybės tarnybos departamento vadovo (tačiau pastarasis nusprendė situacijos nekomplikuoti ir, pasinaudojo kompensacijos galimybe). 

Taigi, atrodo vieni besąlygiškai remia kadencijas ir rotaciją, o kiti tai laiko institucijų griovimu. Iš tikrųjų, pati kadencija yra tik vienas elementų, susijusių su vadovų korpuso valdymu. Čia neveltui paminėjau teisminius procesus dėl grąžinimo į darbą. Lietuvoje didžiausias paradoksas yra tas, kad darbo kodeksas taikomas vienodai – ir darbuotojui ir darbdavio atstovui (įstaigos vadovui). Taigi, nepaisant to, kad vadovas priima į darbą ir atleidžia darbuotojus ir veikia valstybės (darbdavio) vardu, tačiau jo paties darbo santykiams taikomos tokios pat garantijos kaip ir paprastam specialistui. Ta pati logika galioja ir Valstybės tarnybos įstatymo atveju. Taigi, kadencijos įvedimas iš esmės skirtas šiek tiek diferencijuoti paprastų specialistų ir įstaigų vadovų statusą. Tuo labiau, kad kadencijų mechanizmas sėkmingai veikia Vyriausybės atstovų apskrityse atveju. Tačiau kartu suprantamas ir dabartinių vadovų nuogąstavimas, kas bus kadencijai pasibaigus. Čia, matyt, reikia papildomų pastangų nustatant galimybę buvusiam vadovui be konkursų pasilikti patarėjo teisėmis toje pačioje ar kitoje įstaigoje. Galima būtų pasiūlyti ir kitus mechanizmus. Tą reikia spręsti, tačiau pačių kadencijų principo nereikėtų atsisakyti.

Todėl svarbu yra ir tai, kad Vyriausybė pritarė „Saulėlydžio“ komisijos siūlymams plėsti kadencijų institutą.   

Valstybės tarnyboje revoliucija neplanuojama

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas pajudėjo svarstydamas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas ir pateikė siūlymus. Nors ten nėra revoliucijos, tačiau keletas svarbių žingsnių tikrai siūloma. Nežinau, ar pakeitus Valstybės tarnybos departamento statusą kažkas labai pasikeis, tačiau pretendentų į valstybės tarnybą atrankos dalinis centralizavimas yra tikrai pribrendęs reikalas. Žinoma, čia tik pradžia, nes tikrasis efektas bus pasiektas tik tuo atveju, jei naujoje statuso departamentas ir jo vadovas turės drąsos pasirinkti tokius metodus, kad atranką praeitų ne daugiau kaip 40 proc. pretendentų. Jei to nebus, liks visa tai tik gražia idėja. 

Na ir dar viena svarbi mintis įrašyta projekte – bendras registras dirbančiųjų, kurie atlygį gauna tiesiogiai iš valstybės ar vietos savivaldos biudžeto. Tikrai pribrendo reikalas valstybei žinoti, kokiais žmogiškaisiais ištekliais disponuoja ir kokius turi įsipareigojimus. Jei nori kažką keisti – pirma susiskaičiuok, ką turi.

Gaila, kad projekte nėra aiškių nuostatų dėl aukštesniosios valstybės tarnybos, tačiau, lieka tikėtis, kad bus pritarta tokios tarnybos išskyrimo būtinybei ir dar šios kadencijos Seimas padės pamatus jos atsiradimui.