Yra dalykų, apie kuriuos mes nenorime ir nemokame kalbėti. Nepaisant
to, kad jie egzistuoja ir yra labai svarbūs. Vienas tokių dalykų – darbo užmokestis
ir ypač viešajame sektoriuje. Taip, apie vidutinį darbo užmokestį pakalba
ekonomistai, apie minimalią mėnesinę algą – politikai, tačiau apie tai, koks
yra teisingas darbo užmokestis jokios diskusijos neteko girdėti. Net ir
profsąjungos diskutuodamos apie naujo Darbo kodekso projektą labiausiai
rūpinasi viršvalandžiais, išeitinėmis pašalpomis ir motinystės atostogomis, o
ne teisingu darbo užmokesčiu.
Šioje srityje per 25 nepriklausomybės metus neįvyko jokių
rimtesnių pokyčių, todėl ir šiandien gyvename tęsdami carinės Rusijos ir
Sovietų Sąjungos tradiciją. Ši tradicija remiasi piniginių santykių atmetimu ir
įsitikinimu, kad gerovę lemia turima įtaka ir galingųjų malonė. Kaip tik apie
tai ir kalbama M.Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“: „Niekada ir nieko
neprašykite! Niekada ir nieko, ir ypač iš tų, kurie stipresni už jus! Patys
pasiūlys ir patys duos.“ Viešajame sektoriuje tų stipresniųjų rolė tenka politikams, kurie jaučiasi laisvi duoti arba
neduoti. Tad taip susiformavo įsitikinimas, kad žmonės viešajame sektoriuje algą
paprastai gauna, o ne užsidirba. Politikai gali „duoti“ nebūtinai piniginį
atlygį, kur kas patogiau papildomai pasiūlyti laisvos dienas, mokymus ar ilgesnes
atostogas. Tačiau visuomenė tai mato ir supranta kaip gudravimą. Todėl pirmasis
žingsnis atsiribojant nuo carinės ir sovietinės tradicijos ir turėtų būti visų
taip vadinamų socialinių garantijų pavertimas piniginiu atlygiu ir
inkorporavimas į bazinę algą. Ginčas dėl dabar Darbo kodekse galiojančių
išeitinių išmokų yra nekas kita, kaip ginčas dėl didesnio darbo užmokesčio. Jei
darbuotojui, kuris po trejų metų bus atleistas, šiandien 10 proc. padidintume
darbo užmokestį, tai jis uždirbtų netgi šiek tiek daugiau nei likdamas su
dabartine alga ir gavęs įstatymo nustatytą išeitinę kompensaciją. Lygiai taip
pat galima įvertinti, kiek kainuoja išankstinis išėjimas į pensiją (statutinių
pareigūnų atveju), papildomos laisvos dienos ar ilgesnės atostogos. Todėl ir
reikėtų diskutuoti, kas geriau, ar didesnis ir skaidrus darbo užmokestis šiandien,
ar įsipareigojimai ir pažadas rytoj. Tikrąją darbuotojo sukuriamą vertę
maskuoja ir lietuviška socialinio
draudimo įmokų (kurias pagal prigimtį tiksliau būti vadinti mokesčiais) sistema.
Juk formaliai jas sumoka darbdavys, tačiau kaip ten besuktum, - tai susiję su
tomis pačiomis darbo sąnaudomis ir darbuotojo sukuriama pridėtine verte. Tad ir
čia niekas nemato, kiek realiai darbuotojas uždirba, t.y. sukuria pridėtinės vertės,
o žinome tik kiek jis gauna.
Kitas klausimas, koks apskritai turėtų būti atlyginimas
viešajame sektoriuje. Šiandien viskas skaičiuojama besižvalgant į praeitį, ir
taip nuo pat 1990 m. Niekas niekada neklausė, koks jis turi būti, bet tik
lygino su buvusiu ir diskutavo, kiek ir kuriai grupei atlygis gali didėti.
Todėl taip ir neišmokome nei skaičiuoti, nei galvoti, viską palikdami politinei
diskusijai ir jėgos žaidimams, - kas garsiau šaukia, tas ir daugiau ir gauna. Šiandien
atlyginimų pasiskirstymas viešajame sektoriuje atitinka vienų ar kitų
darbuotojų grupių įtaką politikams. Todėl nenuostabu, kad vietos savivaldoje
atlyginimai yra mažiausi, o energetikos ir susisiekimo srityse – didžiausi.
Na o jei nuspręstume nesigręžioti į praeitį ir pabandytume
sukurti viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo sistemą be viso šito istorinio
palikimo? Nuo ko reikėtų pradėti?
Jei būtume užsienio investuotojai, - tai atliktume rinkos
tyrimą, nustatytume, kiek rinkoje mokama už atitinkamas pareigas ir fiksuotume
atlyginimą. Tačiau čia ne viskas taip paprasta. Visų pirma turi egzistuoti
darbo rinka ir nebūti šešėlio. Kokiame bankiniame sektoriuje tai gal ir galima
padaryti, tačiau kyla abejonių, ar kituose sektoriuose statistikos pateikti
skaičiai turi kažką bendro su realybe. Kita vertus, daugiau nei 40 proc.
dirbančiųjų, turinčių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, dirba valstybės
sektoriuje. Šis dydis atitinka ES supratimą apie vienos ar kitos bendrovės
dominavimą rinkoje. Taigi, Lietuvoje valstybė
išlieka pagrindinė darbo jėgos, turinčios aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą,
pirkėja, o tokia situacija rinkoje formuoja monopsoniją (tai tokia rinkos
forma, kai egzistuoja daugelis gamintojų, tačiau tik vienas pirkėjas -monopsonistas).
Kitaip tariant, Lietuvoje darbo užmokesčio lygį nustato politikai, tačiau ne
tiek reguliuodami minimalią mėnesinę algą, kiek nustatydami ir apribodami viešojo
sektoriaus darbo užmokestį. Tiems, kurie nenori taikstytis su lietuviška monopsonija,
beliko vienas kelias – sprukti iš šios rinkos. Emigracijos skaičiai liudija,
kad nemaža dalis pasirinko būtent tokį sprendimą. Nenoras mokėti už atliekamą
darbą turi ir labai svarbų nematerialų aspektą, - bet kokios veiklos
nuvertinimą ir iš čia kylančią nepagarbą žmogui. Ne veltui net 34 proc. emigravusių
lietuvių tvirtina, kad apsisprendimui grįžti į Lietuvą įtakos turėtų psichologinio
klimato šalyje pokyčiai, didesnė tolerancija, pagarba žmogui. Jei visgi Lietuvoje
darbo rinka egzistuotų, nereikėtų tikėtis, kad galima paprastai susisieti viešojo
sektoriaus atlygio sistemą su tuo, ką siūlo rinka. Praktika rodo, kad nepaisant
pačių įvairiausių deklaracijų atlygio sąsajos su privačiu verslu dar niekur
pasaulyje nepavyko išlaikyti, - pokyčiai rinkoje ir spartus atlygio augimas
greitai tampa politikų ir visuomenės pasipiktinimo objektu. Tiesa, vienas šiai
taisyklei prieštaraujantis pavyzdys yra – Singapūras. Tačiau nereikia pamiršti specifinės
Singapūro valdymo tradicijos ir jo įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Lee Kuan Yew tvirtų
įsitikinimų. Ne veltui jis yra sakęs, kad jei mokėsite žemės riešutais, tai jums
dirbs tik beždžionės.
Grįžkime į Lietuvą. Jei jau kartą neturime realiai
veikiančios vidaus darbo rinkos ir joje kaip prieš 25 metus atlygį vis dar
nustato tik politikai, tai nuo ko atsispirti? Yra vienas esminis skirtumas nuo
senosios sovietinės sistemos, - tada ji buvo uždara ir veikė pagal pačius
geriausius lagerių principus. Jei neturi, kur pabėgti tai kam tau ir mokėti. Šiandien
laisvas darbo jėgos judėjimas situaciją iš esmės pakeitė kartu atnešdamas jau
minėtą emigracijos problemą. Tiesa, žmonės priimdami sprendimus remiasi ne vien
ekonominiais motyvais, daug lemia socialiniai ryšiai ir baimė prarasti turimą
socialinį statusą. Jei taip nebūtų, - dirbančiųjų Lietuvoje apskritai neliktų.
Vadinasi, galvodami apie viešojo sektoriaus atlygį mes turime ne užsidaryti
siaurame lietuviškame kontekste, o žvelgti plačiau į regioną, į tas šalis, kur
šiandien daugiausiai gyvena lietuvių ir apskritai į valstybes, pasižyminčias
efektyviu valdymu.
Galima prikaišioti, kad toks lyginimas nėra prasmingas,
skiriasi šalių ekonominis pajėgumas, darbo jėgos produktyvumas, surenkamų
mokesčių dalis ir t.t. Tačiau čia visai teisėtai galime kelti klausimą, koks
turėtų būti viešojo sektoriaus darbuotojų atlygio santykis su sukuriama
pridėtine verte šalyje (BVP/gyventojui). Šiaip tai būtų logiška, kad jei esame
suinteresuoti valstybės gerovės didėjimu, to didėjimo naudą turėtų pajusti
viešasis sektorius. Deja, Lietuvoje skaičiai byloja kai ką kitą, - augant
ekonomikai viešasis sektorius teigiamus pokyčius pajunta lėčiausiai, išskyrus,
žinoma, atskiras grupes, kurios sugeba pirmosios užsitikrinti savo gerbūvį. Visada
lengviau peržiūrėti 700 žmonių algas (tiek Lietuvoje yra teisėjų), nei keisti
bazinį dydį, kuris turi įtakos daugiau nei 60 000 dirbančiųjų. Tarptautinis
palyginimas naudingas būtų ir nustatant darbo apmokėjimo proporcijas tarp
atskirų viešojo sektoriaus darbuotojų profesinių grupių ar užimamų pareigų. Tą
gerai atspindi standartinis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros
organizacijos (EBPO) palyginimas, kur vertinamas atskirų viešojo sektoriaus
grupių darbuotojų atlygio santykis su atitinkamos šalies aukštąjį išsilavinimą
turinčių asmenų atlygiu. Tada ir nereikėtų po priimtų sprendimų diskutuoti ir
įrodinėti Konstituciniam Teismui, kad iki krizės buvusi pareiginės algos
koeficientų lentelė neturėjo jokio mokslinio pagrindimo. Galima pastebėti, kad
jokia Lietuvos viešojo sektoriaus darbo apmokėjimą nustatanti lentelė neturėjo
ir nelabai gali turėti mokslinį pagrindą. Tačiau jei negalime patys susitarti
dėl protingų proporcijų, kodėl gi nepasižiūrėjus, kaip gyvena kiti. Beje, EBPO šalyse
vidutiniškai aukščiausių valstybės tarnautojų (kanclerių, viceministrų) atlygis
siekia 3,35, departamentų direktorių - 2,46, skyrių vedėjų - 1,76, o
specialistų 1-1,5 vidutinių šalies darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą,
atlyginimų. Žinodami, kad 2010 m. Lietuvoje vidutinė turinčių aukštąjį
išsilavinimą alga siekė 817 eurų, tikėtina, kad per kelis metus ji bus
priartėjus prie 900 eurų ribos. Tad nesunkiai galime įvertinti ir vidutinį
aukščiausių tarnautojų užmokesčio lygį – tai būtų apie 3008 eurų. Šiandien
ministerijų kancleriai priklausomai nuo stažo gauna apie 2700 eurų. Tad lyg ir atitiktų
taip apskaičiuotus tarptautinius vidurkius. Žinoma, taip pat palyginę ir kitų
darbuotojų atlyginimus, pamatytume, kad pagal turimą atsakomybę vidurinės
grandies vadovų atlygis net lenkia tarptautinius vidurkius. Tačiau viešojo
sektoriaus aukščiausių vadovų darbo užmokesčio santykio su BVP/gyventojui vidurkis
EBPO šalyse siekia 5,94, o tai, įvertinus ir darbdavio mokesčius, sudarytų apie
4672 eurų arba 70 proc. daugiau nei dabar yra mokama. Jei paimtume mūsų kaimynų
estų santykinius dydžius, tai gautume šiek tiek mažesnį skirtumą, tačiau ir čia
būtų 30 proc. didesnis atlyginimas. Apskritai, Lietuvoje, skirtingai nuo EBPO
šalių, aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai vidutiniškai gauna mažiau nei
šalyje sukuriama BVP/gyventojui. Tuo tarpu tarptautiniu mastu aukštąjį
išsilavinimą turintis darbuotojas vidutiniškai uždirba 1,8 karto daugiau nei šalyje
sukuriama BVP gyventojui. Taigi, kaip ten belygintum, Lietuvos viešojo
sektoriaus vadovai, dirbantys valstybės tarnyboje, šiandien uždirba 30 - 70
proc. mažiau nei kolegos EBPO šalyse.
Ar tai reiškia, kad turėtume tuoj pat pakelti atlyginimus
viešajame sektoriuje, o ypač vadovams? Žinoma, kad ne. Tačiau ne todėl, kad tai politiškai
nekorektiška ir prieštarauja mūsų supratimui apie lygybę ir teisingumą.
Negalima nesutikti, kad pakėlus algas vadovų produktyvumas tikrai neišaugs 70
proc., net ir tuo atveju, jei pažadėtume mokėti už pasiektą rezultatą. Algų
peržiūrėjimas turi tapti neatsiejama platesnės reformos dalimi, kartu
peržiūrint reikalavimus viešojo sektoriaus vadovams, jų atrankos sistemą,
atsakomybę už priimtus ar nepriimtus sprendimus ir išplečiant kadencijų taikymą,
taip mažinant užimamų pareigų stabilumą.
Galiausiai būtina atsakytas į tradicinį klausimą, - iš kur
paimti pinigų. Čia atsakymas būtų paprastas, - leiskime pačioms institucijoms
spręsti, ar reikia daug pigių darbuotojų ar rezultatą lengviau pasiekti su
mažiau, bet geriau apmokamų darbuotojų. Todėl skaičiuokime ne darbuotojų
skaičių, o jiems visiems išmokamus pinigus. Juk mokančiam mokesčius ne tiek svarbu,
kiek yra tarnautojų, o kur kas svarbiau, kiek jie kainuoja. Todėl reikėtų rūpintis,
kad viešojo sektoriaus kaina neatitruktų nuo ekonominio ir demografinio šalies
pajėgumo, o ne dejuoti, kad jis nuolat pučiasi. Būtina išmokti įvertinti
piniginius aspektus ir baigti pagal geriausią sovietinę tradiciją skaičiuoti
„etatus“ ir pagal jų skaičių skirstyti pinigus. Kol tai darysime, įstaigų
vadovų noro didinti pareigybių skaičių nenugalėsime nei pabarimais, nei viešu
gėdijimu.
Taigi, pagrindiniai atlygio sistemos pokyčiai galėtų apimti
kelis esminius elementus. Pirmiausiai, visos ne piniginės garantijos ir priedai
ir priemokos, ypač už stažą, turėtų tapti piniginio atlygio dalimi. Jei
nepraturtėsime ir labai nesutaupysime, tai bent sužinosime, kiek realiai išleidžiame.
Antra, neturime bijoti pasakyti, kad vadovas viešajame sektoriuje gali uždirbti
6 kartus tiek, kiek sukuriama BVP tenkančio vienam gyventojui, nes tai atitinka
tarptautinius vidurkius. Ir nieko blogo, jei tokio vadovo alga bus didesnė už
Seimo nario algą. Trečia, leiskime už savo valdymo sritį atsakantiems ministrams,
o ne Seimo nariams nustatyti konkretaus vadovo algą, žinoma, pagal įstatyme
įtvirtintus principus. Alga turėtų būti nustatoma vienai kadencijai. Tada kiekvienas
pretenduojantis tapti vadovu žinos, kiek gali tikėtis uždirbti per ketverius
metus ir neturės lūkesčių sulaukti politikų malonės ir atsitiktinio atlyginimo
didėjimo. Na ir galiausiai, - ribokime išleidžiamus pinigus, o ginčykimės dėl
kiekvienos papildomos pareigybės.
Žinoma, galima ir nieko nedaryti, kosmetiškai patobulinti
vieną ar kitą valstybės tarnybos elementą. Tačiau, perfrazuojant Singapūro
įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Lee Kuan Yew mintį ir žinomą sovietinį posakį, galima
pastebėti, kad jei ir toliau apsimesime, kad mokame už darbą, tai galų gale
viešajame sektoriuje dirbs tik sugebantys imituoti dirbą. Ir čia blogiausias
dalykas yra ne algų dydžiai, o apsimetinėjimas, nes kaip tik jis ir graužia
pasitikėjimą viešuoju sektoriumi.
