Savaitraštis The
Economist visada buvo skeptiškai nusiteikęs bendros Europos valiutos
atžvilgiu ir niekad labai entuziastingai nežiūrėjo į naujus narius. Tad ir
Lietuvos atveju skeptiškumo netrūksta (http://www.economist.com/node/21635525/print).
Tačiau į kai kurias įžvalgas visgi verta įsiklausyti. Reikėtų atkreipti dėmesį,
kad mūsų darbo jėgos rinka apibūdinama kaip keista: jaunimas emigravo,
gyventojų sumažėjo penktadaliu, o iš likusių nelabai liko gebančių dirbti (toks
vertinimas tikrai neskatina užsienio investuotojų, nepaisant bene geriausio
rodiklio pagal turinčių aukštąjį išsilavinimą). Todėl augantis atlygis,
stagnuojantis produktyvumas, mažėjantis konkurencingumas yra tas problemų
derinys, kurį pigus valstybės skolinimasis greičiau padės ne spręsti, o
atvirkščiai – tik dar sustiprins, kaip tai įvyko Graikijoje ir Portugalijoje.
Ar tai įvyks priklauso tik nuo mūsų pačių. Čia galima tik pastebėti, kad
tvirtinant 2015 m. biudžetą parlamente algų didėjimas (papildomi 4,9 mln. eurų
kultūros darbuotojams) buvo aiškiai susietas su pingančiu skolinimusi
(pavedimas Vyriausybei 90 mln. litų sumažinti valstybės valdymo išlaidas ir
valstybės skolos aptarnavimą).
