Politinis nuosmukis be politinės tvarkos

Ką tik pasirodė antroji amerikiečių tyrinėtojo Francio Fukuyamos knyga, skirta politinei tvarkai (Political Order and Political Decay: From the Industrial Revolution to the Globalization of Democracy). Ko gero pagrindinė naujiena ta, kad autorius bando rasti priežastis, kodėl jo paties prieš dvidešimt metų paskelbta istorijos pabaiga, įsitvirtinant liberaliajai demokratijai, taip ir neatėjo, o optimizmo pasaulyje ne kiek nepadaugėjo. Tačiau mums, matyt, svarbiau, ką Francio Fukuyamos įžvalgos reiškia Lietuvai. Tiesa, pati Lietuva knygoje paminėta tik kartą, susidūrimų su Maskvos kunigaikščiais kontekste. Kur kas įdomiau, kad bendra valstybė su Lenkija istoriškai apibūdinama, kaip pasižymėjusi lokalia diduomenės tironija ir silpnumu nacionaliniu mastu, kainavusiu valstybingumą. Toks valstybės silpnumas lyginamas su Pietų Italijos istorine patirtimi, kur šiandieninę situaciją galima apibūdinti kaip „modernizaciją be pažangos“. Panašiai situacija rutuliojosi ir Graikijoje, kur valstybės pajėgumų trūkumas atvedė šalį į gilią krizę. Nesinorėtų tikėti, kad „Atgimimo laikais Šiaurės Atėnų vizija iškilusi kaip viena iš ryškiausių lietuviškosios tapatybės krypčių“ iš tikrųjų realizuosis Lietuvos viešajame sektoriuje, atkartojant kai kuriuos labiausiai nevykusius šiuolaikinės Graikijos pavyzdžius. Tačiau mūsų istorinės patirties turi tam tikrų panašumų su Graikija ir Italija, o iš dalies ir su JAV: demokratiniai principai ir tam tikra kontrolė čia buvo įtvirtinti anksčiau, nei buvo sukurta stipri ir „teisinga“ biurokratinė sistema. Šiuo požiūriu Vokietija, Danija ir iš dalies Jungtinė Karalystė dėl nuolatinių karų buvo priverstos suformuoti tinkamą valstybės administravimo aparatą, o demokratiniai principai buvo įtvirtinti kur kas vėliau (tiesa, Vokietija už tai sumokėjo labai didelę kainą). Francis Fukuyama teigia, kad demokratinė atskaitomybė ne tik neskatina valstybės administracijos brandos, bet atvirkščiai stumia ją į korupciją ir klientelizmą. XIX a. JAV administravimo sistema buvo korumpuota ir tai, kad ją pavyko transformuoti į pakankamai stiprią administraciją, yra greičiau išimtis nei taisyklė (panaši transformacija įvyko Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau Pietų Amerikoje ar kai kuriose Europos valstybėse to padaryti taip ir nepavyko). Lietuvos atveju tenka pripažinti, kad viešojo sektoriaus transformacija ir modernios politinės tvarkos atsiradimas yra mažai tikėtinas. Tačiau dar didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad JAV susiformavus efektyviam viešajam sektoriui ir moderniai politinei tvarkai, niekur neišnyko politinio nuosmukio grėsmė. Taikli JAV, kaip politinių partijų (interesų) ir teismų sistemos charakteristika visiškai tinka ir šiandieninei Lietuvai. Taip valstybės institucijos apskritai tampa nepajėgios priimti valstybės gyvenimui svarbių sprendimų, tuo pačiu net savo vidaus organizavimą pradeda grįsti ilgų ir brangių teisminių nagrinėjimų praktika (belieka prisiminti Lietuvos teismų praktiką po ilgų procesų grąžinti į pareigas atleistus vadovus). Teisiniai apribojimai ir procedūros tampa galingu įrankiu, leidžiančiu stabdyti bet kokius valstybės mastu svarbius veiksmus, įsigali tikroji „vetokratija“. Lietuvoje šiuo klausimu yra sukaupta pakankamai patirties. Todėl ir atrodo, kad išgyvename politinį nuosmukį taip ir nesukūrę modernios politinės tvarkos. Vadinasi, reikia galvoti ne apie demokratijos stygių ar skaidrumo plėtrą, visuomenės informavimą ir mobilizavimą, tačiau spręsti, ką daryti su silpnu ir klientelistiniu viešuoju sektoriumi ir „vetokratijos“ tradicija. Ko gero čia reikėtų ieškoti ir visuomenės nepasitikėjimo valstybe priežasčių. Tad lieka tik sutikti su Francio Fukuyamos pastebėjimu, kad „procedūrų garbinimas nematant esmės yra pagrindinė šiuolaikinių liberalių demokratijų nuosmukio priežastis“.