Naujas valstybės tarnybos įstatymo projektas: nemažai gerų siūlymų, nesitikint realių pokyčių ir pamirštant esminius visuomenės ir politikų lūkesčius

Vakar Valstybės tarnybos įstatymo rengėjai viešai paskelbė įstatymo projektą, su kuriuo buvo siejami gan radikalių viešojo valdymo pokyčių lūkesčiai (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=236041). Projekte galima įžvelgti nemažai pozityvių dalykų, bet kai kur tikrai trūksta ryžto siūlyti būtinus (o kartais neišvengiamus) sprendimus. Pirmiausiai verta pastebėti, kad vietoje dabar galiojančioje redakcijoje esančio 51 straipsnio projekte siūlomi 76 straipsniai, nors puslapių skaičius yra mažesnis beveik dvigubai (nuo 98 iki 57). Tai svarbu, nes valstybės tarnybos reglamentavimo pokyčiai visų pirma turi prisidėti prie pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo tarp piliečių, politikų ir pačių valstybės tarnautojų stiprinimo. Tačiau kuo gudresnis ir painesnis teisinis reglamentavimas, tuo didesnis piliečių ir politikų įtarumas, kad valstybės tarnautojai kažką slepia ar siekia nusišalinti nuo realių problemų sprendimo. Na ir patiems tarnautojams detalus ir sudėtingas reguliavimas neprideda pasitikėjimo jų vadovų sprendimais. Tad visų pirma reikėtų kažko paprastesnio ir aiškesnio.

Kitas svarbus tarpusavio pasitikėjimui klausimas – atlygio sistema. Tikrai sveikintinas ryžtas atsisakyti kvalifikacinių klasių ir priedų už jas, nustatyti didesnį lankstumą tam tikruose apibrėžtuose rėmuose. Tačiau negi negalima ryžtis atsisakyti priedo už stažą, premijų, statutinių pareigūnų atveju pereiti prie klasikinės vokiškos sistemos, kai už tarnybinį laipsnį ar rangą mokamas atitinkamas atlygis, o ne priedas prie pagrindinio darbo užmokesčio (beje, tai tradicija atėjusi iš carinės Rusijos ir sustiprinta sovietinės milicinės sistemos, kur priedas buvo mokas už činą, ir pati tarnyba tampa činovčestvo). Neužteko ryžto atsisakyti ir dirbtinio įstaigų skirstymo į grupes, kuri iš esmės skirta skurdinti regionuose dirbančius valstybės tarnautojus. Apskritai, būtina labai aiškiai paaiškinti visuomenei, kodėl vienai ar kitai grupei tarnautojų nustatomas toks, o ne kitoks atlyginimas (gal tai atspindi situaciją darbo rinkoje ar remiamasi tarptautine patirtimi, o gal tiesiog „taip norisi“). Neįsiklausyta ir į viešojoje erdvėje kartais nuskambančius siūlymus riboti vadovų atlygio atotrūkį nuo jam pavaldžių darbuotojų atlygio, nustatant, kad negali būti nustatytas ženkliai didesnis darbo užmokestis nei kolektyvo vidurkis. Tačiau blogiausia, kad taip ir nepasiūlytas sprendimas, kaip galima būtų užtikrinti atlygio pokyčius keičiantis situacijai darbo rinkoje be sudėtingų politinių debatų apie bazinio dydžio peržiūrėjimą (negi kažkas iš rengėjų tikisi, kad bazinis dydis bus peržiūrėtas anksčiau nei po kokių 7 metų). Jei tai ketinama padaryti per nuostatą, kad „tam tikras funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams, atsižvelgiant į darbo rinkoje esančią konkrečių profesijų darbuotojų paklausą ir pasiūlą, gali būti nustatytas iki pareiginės algos dydžio priedas (vėl priedas!)“, tai kažko blogiau nebuvo galima sugalvoti, nes pradėjus veikti šiai nuostatai bus pasiekta tokia profesinė ir sektorinė valstybės tarnybos fragmentacija, kurios suvaldyti jau niekas negalės. Belieka tikėtis, kad „kunigaikštysčių“ dauginimąsi gal šiek tiek sulaikys Vyriausybė, kuri turėtų tvirtinti tokių funkcijų sąrašą.

Tenka taip pat konstatuoti, kad įstatymo projektas tyliai stengiasi eliminuoti valstybės tarnybos orientacijos į rezultatus principą. Aiškinamajame rašte rašoma, kad „Dažnai kaip perteklinis kritikuojamas užduočių formulavimas visiems valstybės tarnautojams, kadangi įstaigos veiklai svarbios užduotys ir vykdomos priemonės yra numatomos strateginiuose bei veiklos planuose, ir valstybės tarnautojai žino, kokius darbus jie turės atlikti ir kokius rezultatus pasiekti“. Čia galima tik tiek pasakyti, kad metiniai veiklos planai iš esmės kaip buvo taip ir liko išlaidų sąmatomis (svarbu, kad pinigai būtų išleisti laikantis tinkamų procedūrų ir iš tinkamų eilučių), o ką turi pasiekti dažnai nežino ne tik valstybės tarnautojai, bet ir jų vadovai. Jei jau taip netinka individualistinis požiūris, kad dėl rezultatų turi būti iš anksto susitarta, tai kur tada pradingo pagrindinis hierarchinės tradicijos elementas, nustatantis, kad tarnautojas privalo atlikti vadovo raštu duotą pavedimą, kuris neprieštarauja įstatymams, o jei pavedimas neatliekamas – tarnautojas nušalinamas nuo pareigų? Šiaip tai sistema, kai visi „žino“ kokius darbus turi atlikti, bet niekas nevyksta, turi labai tvirtas šaknis mūsų viešajame valdyme. Šis projektas tai tik dar kartą patvirtina.

Pozityvus dalykas yra tai, kad pagaliau realiai pradėti formuluoti specialios nuostatos ir reikalavimai organizacijų vadovams, įvedama aukštesniosios tarnybos sąvoka, išplečiamas asmenų, kuriems taikomos kadencijos, ratas. Žinoma, kol kas nėra labai aišku, kaip sistema veiks, tačiau išliekanti ganėtinai didelė decentralizacija tikėtina paliks landas politiniam protegavimui, šališkumui ir galimybes korupcijai. Blogiausia, kad taip ir išlieka neaišku, ką ir kaip turi daryti tarnautojas, kad be jokių protekcijų galėtų tikėtis pasiekti vadovo ir aukštesniojo vadovo pareigas. Tai, beje, silpniausias dabartinės sistemos elementas, demotyvuojantis daugumą valstybės tarnautojų (tą aiškiai pademonstravo apklausos).

Ir paskutinis klausimas, ar verta apskritai diskutuoti dėl įstatymo projekto, kuris tiek mažai keičia ir nesprendžia esminės tarpusavio pasitikėjimo stygiaus problemos? Bet kuriuo atveju, geriau kalbėti ir diskutuoti, o ne apsimesti, kad viskas idealu. Šis projektas galėtų paskatinti diskusiją, bet jo nuosaikumas neleidžia tikėtis, kad į ją aktyviai įsitrauks politikai ir visuomenė. Na o jei toks projektas netikėtai ras pritarimą Seime, tai tikrai blogiau nei šiandien nebus.