Šį mėnesį OECD paskelbė reguliarų darbo jėgos apmokestinimo
palyginimą. Lietuva šiam klubui nepriklauso, tačiau pasirėmus oficialia
statistika galime nesunkiai pasižiūrėti, kur esame. Taigi, palyginus 2013 m. Lietuvos
vidutinio atlyginimo apmokestinimą su 34 OECD šalimis, galime sakyti, kad mes apmokestindami
darbo jėgą 41,1 proc. esame tarp Portugalijos ir Slovakijos. Labiau darbą apmokestina
11 OECD valstybių (Graikija, Slovėnija, Čekija, Švedija, Suomija, Italija,
Prancūzija, Vengrija, Austrija, Vokietija ir Belgija). Nors nusistovėjo
stereotipas, kad Skandinavijos šalys mokesčiai didžiausi, tačiau net trijose
šalyse jie buvo mažesni nei Lietuvoje. Danijoje ši našta vidutiniam uždarbiui buvo
38,2 proc., Norvegijoje – 37,3 proc., Islandijoje – 33,4 proc. Socialinėms
įmokoms lietuviai atiduoda tiek pat, kiek italai ir lenkai – 30,7 proc. ir tarp
OECD šalių būtume vienuolikti (visose Skandinavijos šalyse socialinės įmokos
sudaro mažesnę dalį nei Lietuvoje). Taip pat priklausome šalims, kuriose
darbuotojas mažiausiai mato, kiek realiai sumokama socialinių įmokų – darbdavio
dalis Lietuvoje yra 23,8 proc. ir tik šešiose šalyse ši dalis yra didesnė
(Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Estijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje). Apskritai,
pagal darbo apmokestinimo proporcijas mes esame panašiausi į čekus, slovakus,
ispanus, portugalus ir švedus, o labiausiai skiriamės nuo Danijos, Čilės ir
Naujosios Zelandijos. Tačiau pagal darbo jėgos kaštus (kiek vidutiniškai uždirbame)
esame treti nuo galo aplenkdami tik Čilę ir Meksiką, o ir apmokestinus mes neliekame
paskutiniai, meksikiečiai į rankas gauna vis vien mažiau nei lietuviai. Tiesa,
gaunamas atlygis po mokesčių Lietuvoje yra beveik tris kartus mažesnis nei Norvegijoje
ar Jungtinėje Karalystėje, kur jau dešimt metų mielai išvažiuoja lietuviai. Na
o jei darbo jėga būtų apmokestinama bent taip, kaip kitoje pamėgtoje lietuvių
emigracijos šalyje Airijoje (bendra našta 26,6 proc.) – tai savo atlyginimais į
rankas galėtume bent jau lygintis su estais ir lenkais.
